Dabartinei kartai iškilo ne tik karinių konfliktų, bet ir žmonijos kultūros bei jos pačios laipsniško fizinio sunaikinimo grėsmė. Dabartiniame pasaulyje sparčiai plinta ne tik mokslinė, žmonijos pažangą lemianti informacija, bet ir šimteriopai ją savo apimtimi pralenkiantis informacinio šiukšlyno srautas, tarp kurio matome ir atviru melu bei neapykanta visai žmonijai skleidžiamą politinę demagogiją. Matome mokslą ir dorovę vis įžūliau neigiančią gandų ir kitų pramanų karuselę, vis naujais vardais pristatomus visuomenės raidos „taisymo“ (iš tikrųjų, jos kultūros naikinimo) scenarijus.
Nauji pasaulio užvaldymo scenarijai
Pats sunkiausias išbandymas – karinių konfliktų pašalinimas iš žmonijos gyvenimo ir praeityje buvusių, bet teisiškai taip ir neįvertintų nusikaltimų apibendrinimas. Vienas iš tokių – Mažosios Lietuvos gyventojų išžudymas ir jų tėvonijos apgyvendinimas iš kitur atkeltais asmenimis. Ar dabartinėje, Rusijai priskirtoje Kaliningrado srityje yra bent vienas muziejus ar bent paminklas, skirtas išžudytos šio krašto bendruomenės atminimui? Kodėl visi etniniai vietovardžiai – sunaikinti, juos pakeičiant rusiškais, neturinčiai nieko bendro su šia žeme? Kodėl šimtametę kultūros istoriją turinti Tižė vadinama Sovietsku, Ragainė – Niemanu,, su Kristijono Donelaičio vardu neatskiriamai susijęs Tolminkiemis – banaliu „čistyje prudy“ (švarūs tvenkiniai) vardu, o Karaliaučius iki šiol pravardžiuojamas sovietinio išgamos Kalinino miestu?
Visa tai tęsiama iki dabar. Vargu ar reikia stebėtis, kodėl Rusijos dabartinės kariaunos atstovai daužo ir naikina Holokausto tragediją įamžinusius paminklus Ukrainoje. Tikisi, kad šią tragediją nuo žmonijos ir toliau pavyks nuslėpti? Vargu ar tie istorijos mažaraščiai arba jos perrašinėtojai kada nors bent mokykloje buvo išsamiai supažindinti su tragedijos, nusinešusios apie dešimties milijonų gyvybių, esme: kada ir kodėl tai įvyko, kas buvo užsakovai ir vykdytojai, pasmerkusieji darbščius žemdirbius mirti baisiausia – bado mirtimi?
Daugelio Europos tautų atstovai tikisi, kad Rusijos avantiūra, kurios tikslas – išnaikinti kuo didesnę ukrainiečių tautos dalį ir padaryti kuo didesnę žalą šios valstybės ekonomikai netrukus bus nutraukta, o jos sumanytojai stos prieš tarptautinį tribunolą. Bet eina diena po dienos. o į Ukrainos gyvenvietes vis svaidomos raketos, naikinančios jose veikusias įmones, elektros ir vandens riekimo tinklus, žudančios ir sužalojančios nebesuskaičiuojamą daugybę žmonių.
Visokių lygių valdžios institucijų atstovai neva svarsto šios žudymo kampanijos sulėtinimo ar net sustabdymo scenarijus, bet žiauriausi nusikaltimai ir toliau vykdomi. Ar pakanka guostis, kad kol kas dažniausiai žūsta tik vienos – ukrainiečių tautos žmonės? Kodėl jų gyvybės ir toliau aukojamos? Ir vardan ko? Kad koks nors Vengrijos ar Čekijos, Kroatijos ar Serbijos atstovas ir toliau postringautų apie tai, kad Rusija negali pralaimėti, nes taip neva bus pakenkta „rusų tautos veidui“? Kas susimąstė ir pagaliau suprato, kas čia kasdien vyksta? Ko vertos visos tarptautinės pastangos, jei šiurpiausių nusikaltimų virtinė tik ilgėja? Ar iš tikrųjų Rusijos teritoriją dabar užvaldžiusi ir jos visuomenę į beprotybę įstūmusi neonacių gauja jau yra tokia galinga, kad prieš ją dreba visa likusi žmonijos dalis – daugiau kaip septyni milijardai gyventojų?
Kaip stengiamasi sunaikinti žmonijos prigimtį?
Kas iš tikrųjų vyksta kitose žemės rutulio dalyse, kuriose tie septyni milijardai dabar gyvena? Kas jiems dabar svarbiausia, kaip jie suvokia pasaulyje vykstančius procesus? Ar apskritai tie septyni milijardai supranta savo, kaip žmonijos atstovų paskirtį? Vardan ko jie šiandien gyvena? Kol kas mes, europiečiai nematome, kad kol kas taikoje likęs pasaulis suprastų, jog branduolinės bombos bet kada gali pradėti kristi ant jų galvų, kad puošnūs pastatai akimirksniu gali virsti vaiduokliškais griuvėsiais? Kol kas jiems svarbiau šlykščiai iškreiptos GALABYNO (atseit, helovino“) atrakcijos, kurių metu buvo sutrypta daugiau kaip pusantro šimto žmonių? Esą paauglių minia puolė į kavinę, kurioje turėjo pasirodyti kažkokia „įžymybė“. Bet tiek ir dar daugiau žmonių kas savaitę žūsta Ukrainoje? Ar įžymybę užsimanę pamatyti paaugliai, sutrypę savo bendraamžius Seule, bent kažką girdėjo apie Ukrainos tragediją, kuri tęsiasi nuo vasario 24 dienos, ir apie tai susimąstė?
Kodėl turime teisę ir net pareigą lyginti taip labai vienas nuo kito nutolusius procesus – idiotiškomis atrakcijomis, kuriose nuolat šmėžuoja mirties, žudynių, iškrypėliško žavėjimosi kruvinomis orgijomis vaizdai, jau nebeturintys nieko bendro su keltų tautosaka, ir žiauriausio karo nusikaltimų siaubą? Todėl, kad gyvename masinės informacijos plėtros laikotarpyje. Naujausių informacinių technologijų dėka viso pasaulio gyventojai gali beveik tą pačia akimirką pamatyti, kas vyksta šalia vietinės bendruomenės namų ir už keliolikos tūkstančių kilometrų. Skirtumas tik toks: ar tokią informaciją gaunančios bendruomenės suvoks skirtingose vietovėse vykstančių tragedijų esmę, ar puls rėkti, kad nuo jų čia niekas nepriklauso? Ar jaus ne skirtumus, o panašumus tarp minios sutryptųjų ir Ukrainoje kasdien žudomų vaikų ir jaunuolių? Ar suvoks, kad gyvybė yra tik viena – nesvarbu, kur ji atimama: paklaikusioje bandoje ar beprasmiško karo niokojamoje valstybėje?
Planetoje – per daug žmonių?
Tokia tezė vis dažniau šmėžuoja dabartinėje viešojoje erdvėje. Jei patikėtume, kad ji – teisinga, iškiltų klausimas, kaip tą žmonių skaičių sumažinti. Praeitame šimtmetyje įvyko du pasauliniai karai. Jų metu bandant įgyvendinti naujus pasaulio užvaldymo planus, nužudyta po keliasdešimt milijonų gyventojų. Šiuose karuose buvo panaudotos nuodingosios dujos ir kitos masinio civilių gyventojų naikinimo priemonės. Antrajame pasauliniame kare tarp kitų nusikaltimų buvo suplanuota sunaikinti visą žydų tautą. Karo pabaigoje buvo išbandytos iki tol dar nematytos masinio žmonių naikinimo priemonės – branduolinės bombos, galingus sprogmenis galintys bet kur nuvežti lėktuvai ir juos nusviedžiančios raketos. Pasekmės tokios, kad visa žmonija jau krūptelėjo: patirto siaubo įvertinimas prisidėjo, kad šis karas baigtųsi. Pasaulio bendrija įsipareigojo, kad bet kuris konfliktas bus išspręstas diplomatinėmis priemonėmis, neleidžiant kilti naujam karui.
Nors šis žmonijos įsipareigojimas – liko neįvykdytas, tačiau branduolinio konflikto bijo visi. Net patys turtingiausieji, turintys patikimiausias slėptuves – nuo radiacijos nepasislėpsi. Tai kokia prasmė vėl žudyti milijonus, jei ir pats gali tapti auka?
Tai gal panaudoti bakteriologinio naikinimo priemones? Prasidėjo kruopštūs bandymai, aiškinantis, kas iš to išeis. Buvo siunčiami vokai su nuodų milteliais, jais ištepami rūbai ir indai. Tačiau ir vėl nėra garantijos, kad milijardai mirtinų bakterijų neišslys iš kontrolės sistemų ir neužpuls tų, kurie jas sukūrė ir išplatino.
Pastaraisiais metais sukurtas naujas žmonijos sunaikinimo scenarijus. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastai – reikia paskatinti žmones nebekurti šeimų ir nebegimdyti vaikų. O kad tai įvyktų, reikia išsityčioti iš meilės ir šeimos. Išsityčioti iš pačios žmonijos prigimties, sugriauti jos kultūros pagrindus. Gamta apdairiai perspėjo: „Nė vienas vištgaidis negali pasigirti viščiukais.“ Nes viščiukų (suprask, palikuonių) paprasčiausiai neatsiras…
Gana dažnai šie žmonijos pražūties scenarijai, nors ir pateikiami skirtingais pavadinimais, iš tikrųjų turi bendrus, tik kruopščiai slepiamus užsakovus. Nors užsakovų grupės dažniausiai deklaruoja skirtingus interesus, tačiau jų siekiai tie patys – priversti žmones patikėti jų skleidžiama dezinformacija apie pačią žmonijos prigimtį. įdiegti sampratą, kad žmogus yra toks pat gyvulys, tik dar žiauresnis, o neretai ir kvailesnis už kitus gyvulius. Todėl jau seniai nebeslepiama tezė, kad politika – tik tų kalbančių gyvulių valdymo metodologija. Remiamasi ir tuo, kad didėja masė žmonių, vis labiau atitrūkusių nuo gamtos ir neatpažįstančių joje vykstančių procesų prigimties.
Autorius yra “Mokslo Lietuva” leidinio vyr. redaktorius
Puikus straipsnis.