Friedricho Nietzsches (Nyčė) ištara apie tai, kad Dievas mirė skandalingai išpopuliarėjo veikiausiai visų pirma dėl savo sutirštinto vaizdingumo ir provokatyvaus pobūdžio. Žinia, mirti gali tik tai, kas buvo gyva fizine to žodžio reikšme, taigi tokiu pasisakymu čia tarsi bandoma įvaizdinti nepavaldžią vaizdingumo dėsniams anapusybę.
Kas be ko, mūsų aptariamu atveju nė iš tolo nekeliamas klausimas apie ontoteologinį Dievo būties tikrumą, o užsimenama apie tai, kad iš Dievo mūsų gyvenime gali likti tik nutolusi transcententinė idėja, drauge tokiu būdu mums prarandant gyvojo, t. y. maldos ir tikėjimo Dievo artumą. Žmogus čia visados balansuoja ant skustuvo ašmenų, kai kyla pavojus už vaizdingumo praradimą užmokėti Dievo mirtimi, Dievo kaip transcendencijos idėjai užsisklendžiant neprieinamoje žmogui anapusybės sferoje.
Iš kitos pusės, bandymai įvaizdinti Dievą krikščionybėje, o ypač judaizme yra atpažįstami kaip didžiausia stabmeldystės nuodėmė. Mozė už tokį nusižengimą išžudė visą tautą, ar ne? Savo ruožtu yra pagrindas spėti, kad pats F. Nietzsche ištaroje apie Dievo mirtį yra vedamas nesudrausmintos iki galo intuicijos, bylojančios apie tai, jog neva Dievo trumpalaikis įvaizdinimas yra galimas tik mirties idėjos užtvenktame atsiribojime nuo Dievo anapusiškumo, tokiu karikatūriniu būdu bandant pamėgdžioti tą tikrąjį Dievo vaizdingumą, kurį mes žinome iš Jėzaus Kristaus nužudymo istorijos.
Tačiau, kaip atrodo bent man, vis dėlto tezės apie Dievo mirtį duotybės svarbiausias dalykas ne vienaip ar kitaip pasiduodančios išpakavimui kvaziteologinės implikacijos, o F.Nietzsches tiesiogiai, be jokio kamufiažo skelbiama išvada apie tai, kad, praradus Dievo artumą, pats pasaulis pasikeičia iš esmės, nuo pat pagrindų, persimaino tokiu radikaliu pavidalu, jog mes patenkame į visiškai naujo tipo tikrovę, iš tiesų tokią skirtingą, tarsi, vaizdžiai tariant, jau būtume perkelti gyventi į kitą, tolimos, nepritaikytos mūsų gyvenimui galaktikos planetą.
F.Nietzsches studijos „Linksmasis mokslas“ 125 fragmente, pavadintame „Pamišėlis“, apžvelgiama panorama, atsiverianti po Dievo mirties.
„Kur yra Dievas“ – šūkavo pamišėlis. – „ Aš jums atsakysiu! Mes jį nužudėme – jūs ir aš. Visi mes esame jo žudikai!“. Ir toliau: „Bet kaipgi mes tai padarėme, kaip mes įstengėme išgerti jūrą? Kas davė mums šluotą, kad nušluotume visą horizontą? Ką mes padarėme, atkabindami žemę nuo savo saulės? Kur ji dabar skrieja? Kur mes keliaujame? Tolyn nuo visų saulių? Ar nuolat negriuvinėjam? Aukštielninki, į šonus, į visas puses? Ar dar yra viršus ir apačia? Ar mes neklaidžiojame tarsi kokiame begaliniams Nieke? Ar nedėbso į mus tuščia erdvė? Ar nepasidarė šalčiau? Ar neatėjo nesibaigianti ir vis gūdesnė naktis? Ar nereikia uždegti žibintų pačiame vidurdienyje? Ar dar negirdime triukšmo, keliamo duobkasių, laiduojančių Dievą? Ar neužuodžiame Dievo puvėsių? – Ir dievai pūva! Dievas mirė! Dievas jau pasimirė! Ir mes jį nužudėme! Kuo mes pasiguosime, baisingiausi žudikai? Švenčiausia ir didingiausia, ką turėjo pasaulis, nukraujavo po mūsų peiliais, – kas nušluostys nuo mūsų kraują? Kokiu vandeniu nusiplausime?“
Žinia apie Dievo mirtį buvo truputėlį, švelniai tariant, perdėta, kai F.Nietzsche pasistengė išstumti Dievą iš pasaulio scenos, dirbtinai atlaisvintoje vietoje bandydamas įsteigti antžmogio kultą tuo pretekstu, kad mūsų laikais antjuslinės idėjos, kito filosofo žodžiais tariant, praranda žadinančią ir kuriančią galią.
Kita vertus, būtent Dievo kaip transcendentinės idėjos pasikartojančių nužudimų kontekste savo oponentams užduokime klausimą – kodėl yra dedamos tokios nežmogiškos pastangos nužudyti tautos idėją, kuri yra ne tik ir ne tiek transcententinė idėja, kiek labiausiai gyvas, juslinis, kraštutinai reljefiškas šiapusybės įvaizdinimas. Tauta prasideda su pirmuoju kvapnaus Tėvynės oro gurkšnio kvėptelėjimu, su kasdieninėmis lietuviško žodžio ištaromis, tapdama labiausiai įstabia pasaulio iki pat jo pabaigos įvaizdinimo perspektyva. Jeigu norite, galima pasakyti, ir taip, kad tautos idėja yra regima, girdima, ataidinti net kasdienybės verpetuose, yra, jeigu norite, labiausiai kvapni idėja.
Kita vertus, jeigu pirmuoju atveju kalbama apie Dievo duobkasius, kurie laidoja tariamai mirusį Dievą, antruoju atveju jau kalbame apie kretiniškus užmojus palaidoti labiausia gyvą, alsuojančią gyvenimo pilnatimi būtybę, t. y. tautą, tvirtinant, kad didžiausia kažkokios išsigalvotos tuščiavidurės pažangos kliūtimi neva yra tauta. Jeigu pirmuoju atveju minimi Dievo žudikai, tai antruoju atveju tie sutrikusios vaizduotės niekdariai, kurie, siekia palaidoti, nutrinti nuo žemės paviršiaus, pakišti po užmaršties velėna gyvą tautos kūną ir dvasią, turėtų būti vadinami iškrypėliais, yra laikytini net už žudikus baisesniais pašlemėkais, kitaip tariant, yra baisuomenė.
Išaiškėjus, kad bolševikams andai vis dėlto nepavyko išvežti visos tautos į Sibirą, dabar užsiimama paieškomis – kaip būtų galima labiau racionaliu pavidalu palaidoti gyvąja tautą vietoje, t. y. pačioje Lietuvoje, atskiriant tautą kaip legendą ir kasdieninį, jusliškai apčiuopiamą gyvastingumo šaltinį nuo pasilikusių čia pabirai gyventi ir neretai tarpusavyje susvetimėjusių tautiečių?
Ar įmanoma iškasti tautos gyvojo organizmo palaidojimui tokią didelę, siekiančią dangaus pakraščius ir žemės pabaigą duobę, suvis perkirpti tautai deguonį, įkišti ją į karstą, Lietuvai tampant tautos kapinynu?
Kažkada turėjau progą A.Lukašenkos režimą pavadinti labiausiai higieniška diktatūra pasaulyje, nes Baltarusijos diktatorius savo oponentus pradangindavo taip nuodugniai ir be likučio, jog jų kapų niekam nepavykdavo rasti. Tačiau dabar pabandykime įsivaizduoti, kokia fauna ir flora pradėtų veistis Lietuvos žemių paviršiuose, jeigu čia žemės gelmėse būtų palaidota gyva tauta.
Tik tauta turi Tėvynę, o laisva Tėvynė, kaip jau esu užsiminęs anksčiau, kvepia, laisvoje šalyje net kvėpuoti yra neįtikėtinas malonumas, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis.
Prisiminkime kaip nelaisvėje žmogus buvo priverstas springti nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų.
Tačiau pastaraisiais metais, ieškant pigiausio būdo palaidoti tautą, ji neretai užverčiama vartotojų visuomenėje sparčiai didėjančiu šiukšlių ir ideologinių pažangizmo atliekų blogai kvepiančiu kalnu, vėjas taip pat atneša pasibaisėtiną dvoką ir nuo tautos duobkasių, neretai suslėpusių savo pašvinkusias šakalų uodegas Armani kostiumo kelnių klešnėse.
Jeigu F.Nietzsches vaizduotės psichodramoje nuo Dievo išlaisvintose teritorijose yra įkurdinamas antžmogis, tai mūsų pakrančių uodeguotieji šaunuoliai, kilę tikriausiai iš hienų, laidodami tautą, tokiu būdu išlaisvintame nuo gyvasties šaltinio ir pradėjusiame dykumėti pasaulyje, varyte varo apsigyventi nuožmogą.
Įdomus straipsnis, autorius rašo visada įdomiai, gilios mintys.
prasmė ta pati kaip ir ,,tikiu mokslu” – pasakos tešlagalviams maustyti
Vargšas Nyčė…Dabar tupi žemės gelmėse ir gyvas pūva šėtono angelų kankinamas ir laukdamas karšto galo pradžios,- kai bus įsviestas į Ugnies ežerą- ten per amžius degs ir nesudegs. Dievas nebaudžia. Žmogelis pats sau pasirenka, kur kentėti ir kur džiaugtis amžinybe. Mylintiems Jėzų Kristų- Dangus amžinai, Dievą keikiantiems, iki antro Kristaus atėjimo, velnių buveinė žemės gelmėse, o po antro Kristaus atėjimo- visi Dievo visų laikų priešai bus perkelti į Ugnies ežerą, kuris niekada neužges ir niekas, o niekas iš jo neištrūks, kaip ir dabar iš pragaro gelmių. Taigi Dievas pats neteisia, žmogus pats save nuteisia pasirinkdamas, kaip čia, žemėje, gyventi. Dievas tik parūpina buveines, institucijas pagal jų pačių norus ir jų kvailumą. Geras straipsnis- brandu, rašykite, gerb. Autoriau. Padėka Jums.