Lietuvoje lankosi Ukrainos fondo „Redut” vadovė Liia Kotish. Ta proga ją pakalbino Piliečių gynybos paramos fondo direktorius Stasys Kaušinis.
St.Kaušinis: Norėtume žinoti apie fondą, kuriam atstovaujate – fondas vadinasi “Redut” ?
Liia Kotish: Esu labdaros fondo “Redut”, kuris buvo įkurtas prieš 2 metus, įkūrėja ir vadovė. Įkūrėme kartu su karo veteranais verslininkais, kurie norėjo padėti kitiems karo veteranams, kariams ir jų šeimoms, spręsti jų probelmas, patenkinti jų poreikius. Bet prasidėjus karui fondas ėmė aktyviai veikti, teikdamas paramą kariuomenei, nes tai tapo svarbiausiu ir „karščiausiu” klausimu mūsų šalyje.
S.K. :Manau, kad fondas “Redut” labai susijęs su kariuomene ir tai, kas nutiko Chersone. Priimkite mūsų sveikinimus.
L.K.: Taip, tai sėkmė ir džiaugsmas tiems, kurie stebi įvykius fronte ir šalyje. Dėkojame už sveikinimus. Galime sakyti, kad kiekviena mūsų kariuomenės atkariauta teritorija yra labai vertinga, nes kiekvieną kartą, kai išgirstame žinią, jog išlaisvintas koks nors mūsų teritorijos kaimas, miestas ar regionas, puikiai suprantame, kokia kaina šios teritorijos buvo išlaisvintos .Ir kiek daug mūsų karių ir net tų gyventojų, kurie buvo šiose okupuotose teritorijose priešinosi, kiek kraujo buvo pralieta, kad šios teritorijos būtų išlaisvintos iš Rusijos okupacijos.
S.K.: Kokią pagrindinę pagalbą teikiate ar ruošiatės teikti kariams per visą savo fondo veiklą nuo pat registracijos pradžios. Ar per šį laikotarpį pasikeitė poreikiai?
L.K.: Prasidėjus visaapimančiam karui, palaikėme ryšius su kariškiais, su kuriais turėjome galimybę susipažinti per ankstesnius aštuonis darbo metus, bet veikiant su kita organizacija. Taigi jau turėjome karinių kontaktų ratą, žinojome, kam reikia paramos ir pagalbos. Tai reiškė, kad mes neieškome naujų karių, nes jau turėjome draugų ir pažįstamų, kurie kreipėsi į mus paramos. Šiuos žmones pažįstame seniai ir suprantame, kad jei ko nors jie ir prašo, tai yra jų tikrasis poreikis, jiems tikrai reikia paramos.Nesvarbu, ar tai būtų šilti drabužiai, ar ryšio priemonės, ar kiti dalykai, kurių jie prašo. Suprantame, kad šie žmonės tinkamai naudos tai, ką mes jiems teikiame kaip labdaringą pagalbą.
Anksčiau padėjome šiems vaikinams ir jų padaliniams. Kai turėsime didesnius išteklius, pradėsime bendradarbiauti su kitais padaliniais, kurie kreipiasi į mus pagal karių rekomendacijas. Šiuo metu dirbame tik su tais, kuriuos pažįstame, žinodami, kad žmonėms tikrai reikia radijo ryšio priemonių, neperšaunamų liemenių, batų ar kokių nors kitų dalykų.
Bet humanitarinės pagalbos teikimas nėra viskas, apie ką galvojame ir ką norėtume padaryti. Turime didesnių fondo veiklos planų ir ieškome galimybių juos įgyvendinti. Galvojame apie žmonių reabilitaciją, nes matome, kad daugybė jų nukentėjo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Turėsime daug nuveikti, kad galėtume jiems padėti.
S.K.: Kokiu tikslu atvykote į Lietuvą, kas lėmė šį sprendimą?
L.K.: Jau prieš keturiolika metų Lietuvą matėme, kaip aktyvią Ukrainos sąjungininkę, kuri teikia nuolatinę paramą ir pagalbą Ukrainai. Todėl ja labai pasitikime, esame labai dėkingi Lietuvai ir atskiriems jos atstovams, Seimo nariams ir visuomenės veikėjams, kurie nuoširdžiai padeda Ukrainai, padeda mums šiame kare. Taigi pasirinkimas teko Lietuvai kaip šaliai sąjungininkei, su kuria galime kurti tolesnius planus, dirbti toliau, kad kartu taptume stipresni, kad pasipriešintume agresoriui, susidorotume su pasekmėmis, kurias sukelia karas mūsų šaliai. Pasėkmės – žmonių gyvenimai, jų sveikatos būklė, kurią reikia atkurti. Yra ir kitų dalykų, susijusių su infrastruktūros atkūrimu ir pan. Bet mes norime pradėti nuo ko nors mažo, jei galėsime tai padaryti su Lietuva, tai bus puikus abiejų šalių bendradarbiavimas.
S.K.:Lietuvoje lankotės pirmą kartą, kokie įspūdžiai?
L.K.: Tiesą sakant, prieš pačią kelionę į Lietuvą gavau daug informacijos per žinias, per draugus. Išgirdome, kad Lietuva remia Ukrainą, ir mes tai pamatėme, kokia yra teikiama parama bei pagalba. Bet tai buvo suvokiama kaip gera žinia, dar viena gera parama. Labiau paaiškėjo kelionės metu – galėjome savo akimis pamatyti, susitikti su Lietuvos atstovais, kurie tiesiogiai teikia šią paramą ir pagalbą, įsitikinti, jog tai žmonės, kuriems tikrai rūpi mūsų Ukraina ir kurie tikrai nori, kad Ukraina šiuo sunkiu laikotarpiu būtų stipri, kad atremtų Rusijos agresiją. Tai labai nustebino. Šis nuoširdus požiūris, pasirengimas paremti mus pasireiškia ne vien žodžiais. Taigi tai buvo labai netikėta. Nustebino, kad kiekviename žingsnyje, kiekviename mieste, kuriame lankiausi, buvo Ukrainos vėliavos su Lietuvos vėliavomis. Tai rodo labai tvirtą paramą mūsų šaliai ir tai, kad ukrainiečiai yra laukiami Lietuvoje.
Skaudu matyti, kai okupuotose Ukrainos teritorijose iškeliamos Rusijos vėliavos. O atvykus į draugiškos šalies teritoriją malonu matyti, kabančias Ukrainos vėliavas ir žinoti, kad esame laukiami. Tai labai vertinga.
S.K.: Lankėtės Seime,susitikote su politikais. Koks susidarė įspūdis?
L.K.: Kalbėjome apie situacija Ukrainoje, apie karo pasekmes. Čia esantiems žmonėms sunku patirti fizines kančias, ekonominį, fizinį ir moralinį nuolatinį spaudimą, kurį patiriame mes, suprasdami, jog nesvarbu, kurioje vietoje Ukrainoje esi, kad nesi apdraustas ir gali nukentėti,nes Rusijos raketos paleistos į Ukrainą, gali pasiekti bet kurį šios šalies kampelį. Mes kalbėjome, jog reikėtų kažką daryti su karo sukeltomis pasekmėmis. Jūsų šalyje yra geros patirties turinčių politikų, kurie žvelgia į ateitį ir net stebėdami tai, kas vyksta mūsų šalyje, mato, ką reikia paremti ir ką reikia pabrėžti. Tai svarbu ir verta dirbti su žmonėmis, kurie supranta mūsų konkrečias problemas, mato būdus joms išspręsti. Vėlgi, tai Lietuvos nuopelnas, kad jos politikai žino padėtį Ukrainoje, tai rodo, kad jie kartu su mumis įsijaučia į situaciją.
S.K.:Kiek žinau, jūs bendravote su Seimo Europos reikalų komiteto nariu Emanueliu Zingeriu ir Lietuvos gynybos ministru Arvydu Anušausku.Taip?
L.K.:Taip, man teko su jais susipažinti. Tiesą sakant, kalbėjau, nes jie ypatingai įsijautę į mūsų įvykius. Padeda Ukrainai teikdami projektinę paramą ir humanitarinę pagalbą, įtakoja užsienio ekonomiką politikoje. Reiškiame didelį dėkingumą jiems.
S.K.:Kokie jūsų fondo planai ir pageidavimai? Kuo gali būti naudinga Lietuva, politikai, nevyriausybinių organizacijų atstovai? Kokie jūsų lūkesčiai?
L.K.: Dėl planų. Dabar turime tris prioritetus. Pirmoji – tęsti darbą su kariais, t. y. teikti jiems pagalbą ištekliais, kad jie galėtų tęsti tarnybą ir veiksmingai vykdyti jiems pavestas užduotis, įskaitant mūsų teritorijų išlaisvinimą. Taip, vaikinams nuolat reikia ryšio priemonių, dronų, automobilių, nes viskas, ką išvardijau, tėra medžiaga, kurią, net jei suteikiate pagalbą, praėjus laikui, ją vėl reikia atkurti – karo metu nuolat apšaudant vaikinai kovodami praranda ryšio ir transporto priemones. Mes ir toliau dirbsime šia kryptimi. Tai pirma.
Kadangi jie yra didvyrių vaikai, jų tikrai niekas nepaliks vienų
Antras, – parama karių šeimoms ir karo veteranams. Deja, mūsų kariuomenė patiria daug nuostolių. Daug šeimų liko be vyrų, tėvų. Moterys kariuomenėje taip pat tarnauja. Taigi ir čia patiriame nuostolius. Vaikai tapo našlaičiais, moterys – našlėmis. Tai didelė problema. Pirmiausia sunku morališkai ir psichologiškai, nes daugelis šeimų liko be vyrų, kurie buvo vieninteliai šeimos maitintojai. Suprantame, kad šias šeimas irgi reikia palaikyti, psichologiškai paremti, suteikiant joms paramą pagrindiniais dalykais, ištekliais, kad šeimos galėtų kaip nors išsilaikyti.
Deja, tikroji padėtis tokia, kad kai kurios šeimos net neišgali patenkinti pagrindinių poreikių maistui, drabužiams, pagrindiniams daiktams, jau nekalbant apie poilsį ar tam tikrą psichologinį atsigavimą, reabilitaciją. Dabar lapkričio mėnuo, laukia kalėdinės atostogos. Norėtume paremti vaikus, kurie per šventes lieka be tėvų, kad net ir jausdami didelę netektį savo šeimose, jie vis tiek jaustų, kad yra švenčių, kad juo kažkas palaiko, kad jie yra didvyrių vaikai.
Kadangi jie yra didvyrių vaikai, jų tikrai niekas nepaliks vienų su problemomis. Tai labai svarbu.Tiesą sakant, planuojame pasveikinti šiuos vaikus, bet apie tai išsamiau galėsime papasakoti vėliau.
Trečiasis fondo prioritetas – reabilitacija. Tai karių ir karo veteranų reabilitacija. Kadangi jau turime ankstesnės karo veteranų reabilitacijos, socialinės adaptacijos patirties įgyvendindami įvairius projektus (sporto, meno terapijos, darbo su psichologu), žinome, ką daryti su karo veteranais ir kaip juos reabilituoti.
Karo veteranų ir karių skaičius yra daug didesnis nei keturioliktaisiais metais, darbo baras taip pat labai didelis. Norime pradėti nuo mažų dalykų ir pirmiausia, reabilitaciją skirti nedideliam skaičiui žmonių. Ieškome partnerių Lietuvoje, nes suprantame, kad Lietuva turi gerą patirtį teikiant reabilitaciją kariams. Todėl būtų puiku turėti čia partnerius, kurie galėtų teikti reabilitacijos paslaugas Ukrainos kariams pagal ankstesniais metais jau taikytus metodus.
Taip pat galvojame apie reabilitacijos centro atidarymą Ukrainoje ir vėl ieškome partnerių, nes norint sukurti gerą, kokybišką projektą, jis turi būti vykdomas kartu su stipriais partneriais, kad būtų kokybiškas ir apimtų kuo daugiau žmonių. Taigi siekiame partnerystės ir paramos šiose trijose srityse, todėl per anksti kalbėti apie konkrečius kelionės į Lietuvą rezultatus. Bet labai džiaugiamės pažintimis ir galimomis partnerystėmis, kurios gali užsimegzti po šios kelionės.
S.K.: Dėkojame už pokalbį. Stebėsime įvykius Ukrainoje. Šalis oriai ginasi. Linkime greitos galutinės pergalės. Linkime jūsų fondui ir jums asmeniškai toliau sėkmingai įgyvendinti gerus planus ir svarbius sumanymus. Šlovė Ukrainai!
L.K.:Šlovė didvyriams, ačiū už palaikymą!
