Gediminas JAKAVONIS
Atgimimo laikotarpiu Sąjūdis kėlė ir sujungė mūsų tautiečius šūkiu „Lietuvių kalba – valstybinė!”. Tačiau kodėl, praėjus trims dešimtmečiams, vis dažniau imame kalbėti apie valstybinės lietuvių kalbos tykančius pavojus?
Kad Audrys Antanaitis, prabilęs apie pavojus konstitucinei Tautos vertybei – lietuvių kalbai, netektų VLK komisijos pirmininko posto, itin rūpinosi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas „laisvietis“ Artūras Žukauskas. Stasio Žumbio nuotr.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbėjosi Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Irena ANDRUKAITIENĖ, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas KARBAUSKIS bei filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Šių metų pradžioje Seimas, priimdamas antivalstybišką įstatymą, įteisino „x”, „w”, „q” raidžių rašymą asmens dokumentuose. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas išgarsėjo pareiškimu, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų vadovams nereikia mokėti lietuvių kalbos.
Gerai savo darbą dirbęs ir iškėlęs į viešumą įteisinti ketinimus, kad policijos ir teisėsaugos pareigūnai galėtų nemokėti lietuvių kalbos, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis neteko posto. Iš įvairių tribūnų liejasi patyčios iš lietuvių kalbos raginant atkelti vartus jos „savireguliacijai”. Kas čia vyksta ir kaip visa tai reiktų vertinti?
V.RUBAVIČIUS: Politinis valdantysis elitas jau senokai eina išsivalstybinimo ir išsitautinimo keliu. Visur stengiamasi įžvelgti vadinamąjį daugiakultūriškumą, ypač Vilniuje, kad tik liktų kuo mažiau lietuviškumo, kuo mažiau lietuvybės. Pasekime kad ir bandymo Vilniuje pastatyti paminklą prezidentui Antanui Smetonai istoriją, kad tas vyksmas skleistųsi kaip ant delno. Nuostata paprasta, tačiau labai europietiška – lietuvybėje glūdi nacionalizmas, o nacionalizmas visokiais būdais naikintinas.
Tad „geras europietis” – naikinantis savąją lietuvybę, o su ja ir nacionalinę valstybę. Jau prieš daugelį metų kai kurie mano geri pažįstami sąjūdininkai, daug jėgų ir išmonės rodę išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos kovoje, aiškino, esą valstybė jau yra atgyvena, nes mes esame Europos Sąjungoje, kurioje greit neliksią jokių valstybių. Tad džiaukimės laisve, praeičiai palikime visokius „gimtinių”, „valstybių”, „tautybių” ir pan. jausenas, trukdančiais mums tapti gerais europiečiais.
Tokia nuostata išplito net nesuvokiant, koks yra dabartinis europietis, tačiau gerai įsivaizduojant ideologiškai piešiamo bešaknio, multikultūrinio, besąlygiškai svetingo imigracijai ir tautų maišymuisi genderinio, pažangaus europiečio paveikslą. Tokį paveikslą ėmėsi aptarnauti ir dalis mūsų kultūros žmonių. Regimas tapo ir aktyvių kalbininkų būrelis, suvokiantis, kad lietuvybės šaknys ir galia glūdi lietuvių kalboje, tad ir ėmėsi tas šaknis naikinti bei nuodyti.
Mūsų „pažangiesiems” iš lietuvių kalbos priežiūros institucijų visuomenę laisvinantiems kalbininkams bei kultūrininkams Prancūzija, kurioje šventai gerbiama ir prižiūrima prancūzų kalba, turėtų pasirodyti esanti didi atsilikėlė. Matyt, todėl tas „pažangiųjų” būrelis nelinkęs savo veiklą paremti didžiųjų Europos šalių pavyzdžiais. O ir kam tai daryti, jei esi „pažangus” – tegul kiti mokosi. Kai tik įtiki į pažangumą – visos jūros iki kelių, o ir kliedesiai – moksliški.
Naikindami valstybinės lietuvių kalbos statusą, silpnindami lietuvių kalbos ir ja kuriamos kultūros egzistencinės svarbos nuovoką, tirpdome ir nacionalumo bei valstybingumo jauseną. Tačiau niekas negali dorai paaiškinti, o ką duoda, kokias gėrybes teikia toks „išsilaisvinimas” ir tokia „pažanga”? Nebent banaliai pasvarsto apie „šiuolaikiškumą”. Stebėtina, kad mūsų „pažangiečių” niekuo nepamoko net pasiaukojama didvyriška ukrainiečių kova už savo tautą, jos kalbą ir kultūrą.
Ką visais būdais stengėsi visam pasauliu „paaiškinti” žvėriškieji rusų agresoriai, taip pat ir intelektualais besivadinusieji – neva ukrainiečiai nesantys jokia tauta, nes jų kalba esanti tik rusų „dialektas”, kuriuo nesukurta jokia kultūra, tad ir jų valstybingumas netikras. Tautos be savo kalbos ir ja kuriamos kultūros niekaip negali išlaikyti istorinės atminties, tad ir savojo tapatumo.
Kas išlaikė lietuvių kalbą gyvą? Valstiečių luomas. Kilmingųjų ir politinis sluoksnis jau buvo nutautėjęs. O kas padėjo valstybės pamatus? Žemėlapis. Jono Basanavičiau sukurtas žemėlapis. Be jo niekaip nebūtų galima buvę įsivaizduoti savos valstybės, juolab tą įsivaizdavimą teikti kitiems kaip politinį reikalavimą. J.Basanavičius nužymėjo etnines lietuvių gyvenamas žemes ir sujungė jas į vieną teritoriją.
O kaip tos žemės buvo nustatomos? Pagal gyvą lietuvių kalbą. Jau pačioje lietuvių moderniosios, tad ir valstybinės tautos gimtyje regime kalbinį genetinį kodą, lietuvybės prigimtį. Prigimtį, akivaizdžiausiai siejančią mus su tolimaisiais indoeuropieiškaisiais protėviais. O prigimtyje – gyvybingoji šaknis, jos energija. Be tokios energijos nieko vertos yra ir visos „pažangos”.
Sunku pasakyti, kodėl taip išplito lietuvybės, kalbos ir savo prigimties naikinimo „virusas”. Tam tikri mentaliteto bruožai akivaizdūs – stengiamasi užbėgti kad ir kokiam „šeimininkui” už akių tenkinant jo numanomus norus. Gal šitai susiję ir su kai kurių mūsų valdančiųjų kilme bei giminyste, kad jie taip kratosi lietuvybės ir lietuvių kalbos? Vieni mūsų politikai atvirai kalba apie savo tėvus bei senelius, o apie kitų šeimas bei protėvius nieko nežinome, o jei kas ir prasprūsta, tai menkai.
R.KARBAUSKIS: Vyksta tai, ką daro leftistai visoje Europoje – „išlaisvina” visuomenę iš „įkalinimo” valstybėje, kuri pagal mūsų supratimą turėtų puoselėti nacionalines ir tradicines vertybes, valstybinę kalbą, šeimos sampratą ir visa, kas formuoja mūsų tapatybę. Leftistų tikslas – išbraukti iš žmonių galvų visas tradicines vertybes ir moralės normas, kurias įtvirtina valstybė, neva taip suteikiant žmonėms laisvę, laisvę nuo visko – nuo prigimties, namų, meilės Tėvynei ir t.t.
Jie naudojasi valdžios, kaip galios monopoliu, prievartiniu būdu diegia savo ideologiją ir tokios valdžios neriboja jokie moraliniai aspektai. Su tokiu požiūriu ir tokiomis „vertybėmis” mes turime daugiau partijų, nei tai gali nusakyti jų pavadinimai. Po leftistų vėliava patenka ir konservatoriai, ir liberalai, ir socialdemokratai, ir S.Skvernelio demokratai. Jų balsais Seime skinasi kelią ir kalbos, ir šeimos, ir sveiko žmogaus sąvokų griovimo projektai, nuo ko pradeda ir visos Europos leftistai.
Gaila, kad vertybinį stuburą šiandien Seime turi mažuma, o tai leidžia leftistams daryti savo darbą – važiuoti buldozeriu per vertybes, diegti žodžio ir minties cenzūrą, kartu leidžiant išdarkyti valstybinę kalbą. Beje, jie savo sprendimais naikina kultūrinę žiniasklaidą, žiniasklaidą regionuose, kur dar puoselėjama lietuvių kalba ir jos grožis. Atsiranda vis daugiau iniciatyvų supaprastinti lietuvių kalbą, kad neva ją galėtų suprasti visi, kas negali jos suprasti išraiškingesnės.
Taip pat naujas projektas, kuriuo siūloma iš valstybinės kalbos „išimti” asmenvardžius, kad nesimatytų asmens lytis. Einama link to, kad visi būtų „žmogos” – grupė parlamentarų parengė naują Valstybinės kalbos įstatymo projektą, kurį numatoma priimti kaip konstitucinį įstatymą. Pabrėžiu, kaip konstitucinį! Ir jame siūloma padaryti taip, kad renkantis lotyniškus rašmenis nebūtų galima suprasti, kurios šalies pilietis taip rašo savo vardą ir pavardę. Valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo projekte taip pat numatoma leisti liberaliau sudaryti juridinių asmenų pavadinimus.
Taigi, leidžiama būti Lietuvoje visiškai nelietuvišku. Apie šį projektą ir jo „naudą” žiniasklaidai daug komentavo konservatorė Dalia Asanavičiūtė. Man tas nesuvokiama, kaip ir tai, kad kalbant plačiau apie kalbos, kaip kultūrinės raiškos dalį, jie jau net nesibodi drausti kultūrą plačiąja prasme ir aiškinti žmonėms, kurie renginiai verti žmonių dėmesio, kurie ne. Man panašu, kad tuoj matysime ir vietoje valstybės simbolių tik gėjų ir transvestitų vėliavas, kaip dabar yra ant Ekonomikos ir Teisingumo ministerijų, nes visa kita neverta šios valdžios dėmesio ir apsaugos.
I.ANDRUKAITIENĖ: Šiuo metu gyvename sveiku protu nesuvokiamoje kreivų veidrodžių karalystėje, kurioje teisė kartais gali būti traktuojama kaip neteisė, o įstatymas, jeigu kartais ir veikia kaip įstatymas, lengvai gali tapti neįstatymu.
Dabartinė valdančioji dauguma, pasirodo, geba „kūrybiškai interpretuoti” valstybinės lietuvių kalbos statusą saugančius įstatymus, paminti po kojomis Konstitucinio Teismo išaiškinimus, priimti antivalstybinį įstatymą, nustūmus į nuošalę Konstituciją, kurios 7 straipsnis teigia, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”. Tiesiog klasikinis teisinio nihilizmo pavyzdys.
Oficialiai teigiama, kad valstybinė kalba turi visą reikiamą įstatyminę apsaugą. Taip, dar tebėra Valstybinė lietuvių kalbos komisija, formuojanti kalbos politiką, dirba Valstybinė kalbos inspekcija, prižiūrinti kalbos politikos įgyvendinimą, bet iš tikrųjų galios turintieji su kalba elgiasi kaip su vargdiene pastumdėle, kurios niekas negina, negloboja, nesaugo. Neseniai pasirodęs Konstitucinis valstybinės kalbos įstatymo projektas tęsia tą pačią dabartinio Seimo pradėtą kalbos išvalstybinimo tradiciją.
Ko tuo siekiama? Palaipsniui ištrinti kalbos politikos sąvoką – kaip atgyveną? Sovietiniais laikais buvo negailestingai kovojama su „buržuazinėmis atgyvenomis”. O su kuo kovojama dabar? Su Nepriklausomybės pradžioje įstatymais įteisintomis kalbos puoselėjimo, jos apsaugos normomis?
G.JAKAVONIS: Lietuvių kaip valstybinės kalbos konstitucinis statusas buvo atakuojamas jau pirmaisiais Konstitucijos galiojimo metais. Dar 1999 m. spalio 21 d. Konstitucinis Teismas apgynė jį, nurodydamas, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba.
Vėlesenėse, 2004, 2006, 2007, 2009 metų bylose dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso buvo įtvirtinta, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tapatumo ir išlikimo garantija, o tai reiškia, kad lietuvių kalbos funkcionavimas turi būti užtikrintas visose viešojo gyvenimo srityse. Tai kodėl visi šie daugkartiniai KT išaiškinimai nepasiekia dabartinių valdančiųjų ir jų parankinių?
I.ANDRUKAITIENĖ: Kodėl nepasiekia? Sunku pasakyti. Galime daryti tik prielaidas. Viena iš jų – kad minėti Konstitucinio Teismo 2004, 2006, 2007 ir 2009 m. išaiškinimai, Seimo daugumos manymu, jau yra visiška atgyvena, muziejinė seniena, kuri nesiderina su valdančiųjų koalicijos šiuolaikiška „koncepcija” valstybinės kalbos klausimu. Štai tokia apgailėtina dabartinio Seimo politinė kultūra.
R.KARBAUSKIS: Praėjusioje kadencijoje mums padėjo atsilaikyti prieš kalbos naikinimo projektus tai, kad turėjome daugumą. Mūsų frakcijoje reikšmingą vaidmenį atliko akademikas Eugenijus Jovaiša, kuris su frakcijos kolegomis turėjo įdėti labai daug pastangų, kad šis projektas negautų balsų Seime. Kadangi tuo metu mūsų buvo dauguma, atsilaikėme.
Šis Seimas kitoks, jo dauguma, kaip ir sakiau pradžioje, nesuinteresuota stiprinti valstybės ir saugoti ją drauge su valstybine kalba. O kad šiai valdžiai nerūpi nei Konstitucija, nei institucijos su savo vadovais, kurie savo misija laiko kalbos išsaugojimą, rodo ir kiti pavyzdžiai, kada valdantieji nusispjauna ant Konstitucijos. Jei jie jos paisytų, mūsų valstybėje šiandien nekiltų klausimų nei dėl kalbos, nei dėl kitų vertybių išlikimo.
V.RUBAVIČIUS: Politinė europinė išvalstybinimo ir išnacionalinimo darbotvarkė jokiais, kad ir geriausiais Konstitucinio Teismo pareiškimais, nėra panaikinama. Teisingas KT išaiškinimas tik verčia valdančiuosius ir juos aptarnaujančiuosius „laisvintojus” imtis išmanesnių veiksmų – juk jei negalima įeiti pro duris, tai galima pro langus ar stoglangius. Tada ir pergalės saldesnės – „pamokėme neišmanėlius”.
Besipriešinančioji politinio elito dalis paprasčiausiai pavargsta, kiti parsiduoda, tad lietuvybės gynėjų gretos menksta. Daugelis mato, kaip pats KT imasi įtvirtinti „pažangiųjų dvasią”, svarstydamas kitus svarbius klausimus, ir savo išaiškinimais tiesiog pasityčioja iš Konstitucijos. Tad tikimasi, kad ir kalbos klausimais jį pavyks „nulaužti”. Atkreipkime dėmesį, kad viešumoje tik vienas kitas institucinis kalbininkas bedrįsta aiškiai pasisakyti už lietuvių kalbos ar lietuvių kalbos abėcėlės konstitucingumą. Juk „žmogos”, bernaitės su mergaičiais, jau ir universitetuose.
G.JAKAVONIS: Su Laisvės partija, pritariant konservatoriams ir liberalams, siejami visi „progresyvieji” valdančiųjų veiksmai. Politologai po kitų rinkimų valdančioje daugumoje mato „Vardan Lietuvos” partiją, su kurios lyderiu Sauliumi Skverneliu siejamas ne tik „Ignitis” akcijų pardavimas, „Lietuvos geležinkelių” sužlugdymas, ydinga Lietuvos urėdijų reforma, bet ir lietuvių kalbos išdavystė. Tad ar galima tikėtis, kad po kitų rinkimų lietuvių kalba išliks valstybinė ne tik „popieriuje”?
V.RUBAVIČIUS: Lietuvių kalba taip greit, kaip „pažangieji” tikisi, nenusibaigs. Nebus galutinai panaikintas ir jos valstybinės kalbos statusas. Tačiau jis bus nepaliaujamai menkinamas, įvedant juridinę ir dokumentinę dvikalbystę. Juk abėcėlės praplėtimas yra tik pirmas žingsnis įtvirtinant visus lenkų kalbos rašmenis, o su jais ir valstybinę dokumentinę lenkų kalbos raštvedybą.
Su „pažangiąja” abėcėle mes sugrįžtame į anuos laikus, kai buvome didžios Lenkijos provincija. Tokia tad tikroji strateginė pažanga. Beje, dalis mūsų politikų jau senokai puoselėja geopolitinį vaizdinį, kad Lietuva turėtų atsidurti po Lenkijos gynybiniu sparnu. Tačiau ar šitai sustiprintų viso Pabaltijo saugumą – klausimas. Tik aišku viena, kad siaurakaktiškai vergiškai įgyvendinama tokia strategija neišvengiamai dar labiau paskatintų nutautėjimą, emigraciją ir valstybingumo nykimą.
I.ANDRUKAITIENĖ: Suvokti, jog valstybinė kalba yra vienas iš svarbiausių Lietuvos Respublikos valstybingumo dėmenų, valdantiesiems, matyt, yra per sunku. Šiame Seime kalbos likimas priklausys nuo opozicijos tolimesnės laikysenos – nuo jos gebėjimo įsisąmoninti, kad būtina girdėti kalbos specialistų, profesionalų balsą ir juo remtis priimant svarbius sprendimus, o ne stengtis įsikomponuoti į vienadienių politikierių chorą.
Kad politinė aplinka yra pakankamai grėsminga, liudija valdančiosios daugumos pradėtas valstybinės kalbos darkymas – šių metų pradžioje priimtas Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymas, į kalbos sistemą įvedęs tris naujas raides – „w”, „q” ir „x”. Valdantieji žada ir diakritinių ženklų įteisinimą. Taip atsirastų dar apie 150 naujų raidžių. Toks nesiskaitymas su valstybine kalba liudija visišką nacionalinės savigarbos neturėjimą.
Prisiminiau lenkų savaitraštyje „Gazeta Polska” skaitytą Pšemyslavo Piotro Žuravskio vel Grajevskio (publicisto, politologo, habilituoto visuomeninių mokslų daktaro, Lenkijos Respublikos prezidento užsienio politikos kolegijos nario, beje, keletą metų dirbusio Europos humanistiniame universitete Vilniuje) žaismingą straipsnį „Lietuva, laikas veikti”. Straipsnyje jis pateikia sąrašą darbų (net 6 pozicijas), kuriuos, gerindami Lietuvos – Lenkijos santykius, turėtų atlikti lietuviai ir pirmiausia, žinoma, Seimas.
Vienas iš tų darbų, kuriuos reikia kuo skubiausiai atlikti – įvesti lenkų kalbos vartojimą Lietuvos viešojoje erdvėje („w litewskiej przestrzeni publicznej”): įstaigose, vietovių ir gatvių pavadinimuose, parduotuvių iškabose, įvairių paslaugų teikimo vietose, muziejuose, viešbučiuose, vardų ir pavardžių rašyboje pasuose ir t. t. Jei praėjęs 2016 – 2020 m. Seimas, jo garbei, nepakluso svetimšalio raginimams, tai ką galėtų liudyti dabartinio Seimo veiksmai?
Kas ateityje? Išeitis viena – išsirinkti tokį Seimą, kuris šalia kitų valstybingumo išsaugojimui būtinų darbų imtųsi tvarkyti ir sudarkytą valstybinės kalbos lauką – taip, kaip kadaise Herakliui teko iškuopti Augėjo arklides.
R.KARBAUSKIS: Aš raginu visus Lietuvos žmones į protestą, kuris vyks kitų metų kovo 5 d. Niekas į žmones nešaudys guminėmis kulkomis, niekas jų nepersekios ir nenubaus, nes ši protesto akcija vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimų dieną. Protesto akcija šiuos rinkimus pavadinome todėl, kad žmonėms ji liko bene vienintelė galimybė išreikšti savo požiūrį į dabartinę valdžią ir nebijoti, kad jie bus persekiojami.
Ši valdžia pasistengė įbauginti žmones. Tačiau tyliai atlikdami savo pilietinę pareigą, žmonės išvengs persekiojimo ar kitokių represijų. Todėl žmonės turi ateiti balsuoti ir balsuoti už tuos, kurie yra priešingybė šiai valdžiai. Aš tikėsiu, kad lietuvių kalba, kaip ir tradicinės vertybės, bus išsaugota tuomet, jei nei viena iš šių valdančiosios daugumos partijų kartu su jų ištikimais palydovais netaps valdančiaisiais nei viename mieste, nei Seime.
Žmonės, kuriems rūpi, kad Lietuva išliktų su savo valstybine kalba, turėtų rinktis tuos, kurie neveidmainiauja. O kas yra veidmainiai, balsavimas Seime jau ne kartą įrodė.
