Šiandien Tarptautinė žmogaus teisių diena. Lygiai po metų minėsime 75-ąsias metines kada Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Žmogaus teisės joje pateiktos sistemiškai, pradedant nuo fundamentaliųjų (prigimtinių): teisės į gyvybę, laisvę, asmens neliečiamumą ir kt., o baigiant politinėmis ir kai kuriomis esminėmis socialinėmis ekonominėmis teisėmis: į darbą, į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, į teisingą (užtikrinantį orų dirbančio ir jo šeimos gyvenimą) atlyginimą, į poilsį ir laisvalaikį, į socialinę apsaugą, į mokslą ir kultūrą.
Tačiau deklaracija yra visuotinė ne tik deklaruotų teisių sistemingumu, bet ir tuo, kad šios teisės turi būti taikomos visiems be išimties žmonėms. Metams bėgant, žmogaus teisių samprata evoliucionavo, plėtėsi, minėtą deklaraciją papildė kiti svarbūs tarptautiniai dokumentai, visų pirma kalbantys apie socialines ekonomines žmonių teises. Turtingose demokratinėse Vakarų šalyse prigimtinės žmogaus teisės buvo įgyvendintos daugiau mažiau pilnai, o socialinės ekonominės, atkakliai ir kietai apie jas primenant profesinėms sąjungoms, arti to. Tiesa, tenka daryti vieną išlygą-pasaulyje (ir minėtose Vakarų šalyse) didėja turtinė nelygybė tarp pačių turtingiausių mažumos ir visų kitų žmonių, todėl socialinių ekonominių teisių reikšmė vėl ėmė augti.
Lietuva, deja, nepriaugo iki vakarietiško socialinių teisių, o tuo pačiu iki pilno žmogaus teisių realizavimo lygio. Pastaruoju metu tas atsilikimas tapo dar ryškesnis. Daug kalbėdamas apie žmogaus teises apskritai mūsų politinis ekonominis elitas bei jo satelitas-didžioji žiniasklaida kažkodėl socialinę ekonominę Lietuvos žmonių padėtį nelaiko svarbia žmogaus teisių problema. Žmogaus teises jie suvokia arba dedasi suvokiantys taip kaip apie jas madinga kalbėti Vakarų pasaulyje. Tačiau jeigu iš dalies galima suprasti vakariečius, kurie jau gali daug dėmesio skirti įvairių mažumų problemoms, vargu ar tai pateisinama Lietuvoje, jeigu daugumos gyventojų socialinės ekonominės teisės dar toli gražu nerealizuotos. Deja, ne tik socialinės ekonominės. Gali būti, kad mūsuose šiuo atveju išnyra postsovietinis įprotis ne būti, bet atrodyti, mėgdžioti sėkmingesnius ir mėginti jiems prilygti jeigu ne esme tai įsivaizdavimu.
Keista ir tai, kad mėgdžiojant kai kurias kitas šalis, nepastebima, jog Vakaruose žmogaus teisių samprata tiek išsiplėtė, kad jos kartais tampa savo priešybe. Pvz. pervertinant migrantų (kaip taisyklė ekonominių) teises pažeidžiamos senųjų tų šalių gyventojų, autochtonų teisės, tolerancija kitatikiams virsta krikščioniškų vertybių ir tradicijų ignoravimu arba net neigimu, feministiškai traktuojant moterų teises demonizuojama visa vyrų giminė, vaikų teisių iškėlimas dažnai vyksta tėvų, šeimos, mokytojų teisių sąskaita, peršamos jaunimo teisės svaigintis naujais būdais ir t.t.
Daugiau negu garsus šių abejotinų teisių trubadūrų balsas jau skamba akademinėse auditorijose, Seimo rūmuose, lyg ir rimtose konferencijose, forumuose ir kitur, o visa tai atkartojama minėta žiniasklaida. Ne išimtis ir tapęs tradiciniu Nacionalinis žmogaus teisių forumas, kasmet rengiamas Žmogaus teisių dienos proga. Šiemetinis forumas ne išimtis. Oponentų negirdėti lyg jų nebūtų arba jų mintys pateikiamos visuomenei kaip pasenusios, naivios, reakcingos.
Tokia padėtis nedžiugina ir Tarptautinę žmogaus teisių dieną vargu ar galime sutikti labai šventiškai. O reikėtų.
labai atsiprašo. dėl netyčia įdėto sąrašėlio. 🙁