Ar į juodąją skylę šiomis dienomis pateko Lietuvos užsienio politiką kuruojančios žvaigždės?

Lina Dūdaitė-Kralikienė

Nežinau, į kokį užtemimą, eklipsę ar juodąją skylę šiomis dienomis pateko Lietuvos užsienio politiką kuruojančios žvaigždės. Ir astronominės, ir asmenybės. Bet tokių sunkių savaičių mūsų užsienio politikos vairininkams jau senokai nebuvo.

Pirmiausia, pradegė dovana premjerei gimtadienio proga. Buvo visas straipsnis „Financial Times“ apie tai, kad mūsų vyriausybės šturmanė į pačius NATO generalinius sekretorius pretenduoja. Giliau pasigilinus, paaiškėjo, kad ir dora, ir pamaldi, nu bet neima, nors pasiusk. Tada pasirodė ištisa straipsnių salvė apie krepšinį, romus, vienaragius ir, kaip gi be to, genialią Lietuvos politiką. Pagal pačias geriausias propagandos taisykles.

Kaip tai turėjo suveikti?

Pirmoji operacijos dalis vadinasi „vbros“ – įmetimas. Į kokį nors įtakingą (ar bent jau oficialų) leidinį įmetama tam tikra informacija. Žinoma, tokia, kurios jokia žiniasklaidos priemonė, pretenduojanti į objektyvumą, nespausdintų. Mūsų kaimynai iš Mordoro tam reikalui paprastai nulaužia kokią nors žiniasklaidos platformą, jos naujienų archyve, kokiame 28-ame puslapyje (kad būtų sunkiau rasti) patalpina tą straipsnį. Ir paskui staiga ima juo dalintis.

Mūsiškiai gi, žmonės kultūringi, nieko į svetimas svetaines neįkišinėjo. Jie straipsnius tiesiog nusipirko. Tada jau pradėjo veikti antroji propagandos strategija, plačiau žinoma „autoriteto svoris“ vardu. Čia jums ne kokia tipinė formuluotė: britų mokslininkai teigia…

Čia teigė autoritetingas (o po šio skandalo, tiesą sakant, jau nebelabai…) „Financial Times“. Kaip tai veikia?

Tai veikia paprastai, ką ir parodė nuoširdus ir naivokas buvusio premjero Andriaus Kubiliaus postas snukiaknygėje, kodiniu pavadinimu „mus pastebėjo“. Kitaip sakant, eiliniam mūsų šalies čiabuviui, tokiam kaip aš, parduotuvėje besipiktinančiam, kad kiaušiniai ir grietinė pabrango beveik dukart, bandoma įrodyti, kad mūsų šalyje viskas gerai. Mūsų vadovus giria laikraščiai autoritetingi visokie. O tai, kad už kiaušinius, pieną, grietinę ir duoną moki realiai vos ne dukart brangiau, nei pernai, tai čia tau, žemės kirmine, vaidenasi. O paskui paaiškėjo, kad straipsniai tiesiog nupirkti.

pažymėta reklama būtų sugadinusi viso šito reikalo esmę. Tiesa, padorumo dėlei pažymėta kažkokiu ten žodeliu, tipo įkvėpta ar paskatinta

Reklama, aišku, nežymėta. Nes pažymėta reklama būtų sugadinusi viso šito reikalo esmę. Tiesa, padorumo dėlei pažymėta kažkokiu ten žodeliu, tipo įkvėpta ar paskatinta. Nors šiaip jau dar tolimais 2003-aisiais, kai lankiau pirmuosius užsienio šalių specialistų vedamus kursus žiniasklaidai, jau tada buvo reikalaujama, kad reklama būtų aiškiai pažymėta. Netgi jos šriftas turėjo skirtis nuo kitų laikraštyje naudojamų šriftų. Kad net žiopliausias skaitytojas suvoktų, jog skaito turinį, už kurį kažkas sumokėjo. Nežymėta, netinkamai, neaiškiai pažymėta reklama – viena didžiausių žiniasklaidos nuodėmių. Ir žiniasklaidą paskatinti, įkvėpti parašyti vieną ar kitą straipsnį gali tik skaitytojas. O jei už tai sumokėta, vadinasi, tai reklama. Ir taškas.

Aišku, mūsų valdantieji dar bandė gintis, kad šie straipsniai buvo skirti užsienio investuotojams. Kad užsakovai neturėjo jokios įtakos turiniui, o premjerė apskritai nežinojo, kam ji interviu duoda. Geriau jau būtų nesiteisinę. Nes padarė tik blogiau. Šitie vargo bukulaurai, iš valdiškų kabinetų neišlendantys, nė euro versle neuždirbę, nesuvokia vieno: jei žmogus nori investuoti bent kelis milijonus, jis jų uždirbo ne vieną, ne du, ir net ne tris. Kiekvienas sėkmingas (ir net nelabai sėkmingas) verslas susiduria su reklama, su užsakomaisiais straipsniais. Ir kiekvienas, kuris perka reklamą, ir kuris tokią kuria, puikiai žino, kad su užsakovu derinama ne tik kiekvienas straipsnio kablelis ir taškas, bet ir maketas, prierašai po nuotraukomis. Nes žmogus, institucija, tai perka.

Toliau, jei vienam iš valstybės vadovų jo spaudos tarnyba atveda į kabinetą žurnalistą, tačiau nepasako, kokiu tikslu daromas interviu, rašomas straipsnis, tai tokia spaudos tarnyba turi mažų mažiausiai susidomėti Valstybės saugumo departamentas.

O dabar – patys suprantat. Todėl patarimas ateičiai – jei jau prisidirbai, tai dantis sukandęs atkenti ir net nebandai teisintis. Nes bus tik blogiau. Juk būtent dėl kvailų pasiteisinimų patekta į nuostabią, brandųjį sovietizmą primenančią situaciją: visi žinom, kaip yra, bet apsimetam, kad tikim, kas sakoma. Tuo tarpu demokratinėje valstybėje, kur valstybės šeimininkas yra pilietis, jo kvailinimas yra viena neatleistinų nuodėmių. Politiko karjerą užbaigianti tą pačią dieną. O pas mus… Kaip ten sakė mūsų premjerė: nepatinka ši valdžia, už ketverių metų išsirinksit kitą.

Ir čia, ties klausimu, kas yra valstybės šeimininkas, pereiname prie didžiausios pastarųjų dienų užsienio politikos nesėkmės. Reikia pasakyti, kad dėl jos kalti ne tik konservatoriai: kalta kiekviena iki šiol buvusi valdžia, vykdžiusi tą pačią politiką. Apie ką aš? Žinoma, apie „Dožd“ radijo stoties klausimą.

argi imperijos protas ir sąžinė nusileis iki tokių smulkmenų, kaip versti savo turinį į tuzemcų (čiabuvių) kalbą?

Reikalo esmė tokia: opozicinė Mordoro radijo stotis „Dožd“ atkeliavo į Latviją ir iš ten vykdo savo programų transliaciją. Tačiau pastaruoju metu ji spėjo iš esmės prisidirbti. Pirmiausia, laidos turi būti su latviškais subtitrais. Tačiau argi imperijos protas ir sąžinė nusileis iki tokių smulkmenų, kaip versti savo turinį į tuzemcų (čiabuvių) kalbą?

Antra rimta klaida – žemėlapio, kuriame Krymas yra Mordoro dalis, demonstravimas. Pati radijo stotis aiškina, kad įsivėlė aplaidi klaida, jaunas dizaineris nesužiūrėjo, nesuprato…

Apie tai, kas ko nesuprato, pakalbėsim vėliau. Na ir trečioji problema, kuri ir užlenkė šios stoties kabelinių transliacijų licenciją, buvo tai, kad žurnalistas stoties eteryje paragino remti Mordoro orkus, kurie Ukrainą siaubia ir griauna basi, alkani ir prastai ginkluoti. Viso šito reikalo apoteozė buvo radijo stoties licencijos klausimo svarstymas, į kurį opozicinė Mordoro žiniasklaida teikėsi ateiti be… vertėjo. Nes Latvijoje, kaip suprantate, visi turi mokėti rusiškai. O kokia valstybinė kalba? Nea, negirdėjom…

Tokios radijo stoties kabelinių transliacijų licencijos anuliavimas lyg ir būtų eilinis reikalas, jei ne keli bet… Nors ir Audrius Bačiulis, ir kiti žurnalistai, įskaitant mane (prisiminkite ciklą „Nebaidytų idiotų kraštas“) apie šias problemas įspėjome jau seniai. Atsimušusi į žiaurią realybę žlunga viena kertinių Lietuvos užsienio politikos paradigmų, mūsų šalį apibūdinanti kaip tiltą tarp Vakarų ir Mordoro pasaulio. Ši politika būdinga visoms trims Baltijos šalims, gal kiek mažiau estams.

Mes kažkodėl įsikalėme sau, kad apie Mordorą ir jo apylinkes (pvz. Baltarusiją) žinome daugiau ir išmanome geriau, nei visi likę Vakarai. Ir netgi turime ambicijų paveikti šių šalių politiką. Tuomi reikalu Baltijos šalyse nusėdo nemažai Mordoro ir Baltarusijos taip vadinamosios opozicijos. O mūsų šalys juos dosniai peni, kaip kryžiuočiai kitados penėjo Vytautą: ir pilį davė, ir karių.

Žinoma, su šiokia tokia švelnia priežiūra (detalesnei, kaip ir dabar mūsų saugumo tarnyboms, nėra laiko, kariaujam kaip ne kaip). Žinoma, popierinei Mordoro opozicijai, kitaip dar vadinamai kempinski pagal vieno žymaus viešbučio pavadinimą (kodėl popierinei – nes būti tikru opozicionierium neužtenka bliauti „xuilo“ ir rengti tualeto šepetėliais apginkluotą paradą) Baltijos šalys tiko ir pritiko: čia ir klimatas švelnus, ir gamta graži, ir maisto produktai kokybiški, ir Europa ranka pasiekiama. Ir dar viskas taip sava, po duševnomu.

Ir naivūs čiabuviai politikėliai, norėdami pabrėžti savo reikšmingumą, tąso po visokius Briuselio kabinetus, kaip kitados dresiruotojai tąsydavo meškas ant grandinės. Taip pamažu ėmė formuotis netgi atskiri opozicijos dvareliai. Pavyzdžiui, tokios Tichanovskajos, staigiai perkrikštytos į europietiškąją Cichanauskają. Kur ji, beje, dabar (apie tai – vėliau)?

Atskirai formavosi kiti baltarusių, mordoriečių dvareliai ir kolektyvai. Kokie žmonės juose, niekas labai ir nesigilina. Mat nustekentoms mūsų jėgos struktūroms, kurios dirba realaus hibridinio karo režimu, dabar ne iki visuotinio sekimo operacijų. O reikėtų… Ypač kai mūsų viena ministrė ar tai argonautė, ar tai ufonautė, buvo pasiryžusi Lietuvoje surinkti nuo mobilizacijos Mordore bėgančius neįkainojamus čmobikus – neva IT specialistus. Ačiū tau, ištarsim tyliai, tskant.

Kam reikalingi šitie Jonų Bežemių dvareliai?

Tam, kad vieno jų atstovui užėmus valdžią Baltarusijoje ar Mordore, neišpasakytai išaugtų mūsų šalies galia ir įtaka (pasvajokit ir praeis).

Netgi užgrobti valdžią ir pasodinti savo statytinį mūsų šalis neturi nei tiek pinigų, nei tiek kariuomenės. Ką jau kalbėti apie tai, kad prakištų savo statytinį demokratiniuose rinkimuose.

Pirma problema, kuo skiriasi Vytautas pas kryžiuočius nuo šiandienos cichanouskajų ar Navalno atstovų, buvo tai, kad viduramžiais šalis buvo asmeninė jo valdovo nuosavybė. Ir Vytautas bent jau turėjo šiokias tokias teises į sostą. Kuriam atsiimti reikėjo šiek tiek pinigų ir šiek tiek kariuomenės. Jei mes Mordorą ar Baltarusiją matome kaip būsimas demokratines šalis, tai suprantame, kad valstybės vadovus lems rinkimai. Kuriuose dalyvaus kiekvienas tos šalies pilietis. Netgi užgrobti valdžią ir pasodinti savo statytinį mūsų šalis neturi nei tiek pinigų, nei tiek kariuomenės. Ką jau kalbėti apie tai, kad prakištų savo statytinį demokratiniuose rinkimuose.

Mat taip jau surėdyta ta nelemta visuomenė, kad ji renkasi iš tų, kuriuos pati iškelia. Netikit? O kaip gi su Stasiu Lozoraičiu, kuris visa galva lenkė komunistinį vidutinioką Algirdą Mykolą. Tiesiog ponas Stasys, užaugęs Vakaruose, kalbantis Vakarų terminais ir gyvenantis jų dvasia, mūsų piliečiams, nešiojantiems kojinių ir basanožkių derinį, gerokai nepritiko.

Antra problema yra ta, kad net ir kažkokia iškreipta forma prakišus savo statytinį, vos tik jis užims sostą, pirmuoju reikalu atsikratys ir sunaikins savo buvusius dresiruotojus. Prisiminkim vėlgi Vytautą ir kryžiuočius. Kuo šis klausimas baigėsi kryžiuočiams?

Trečia problema, o ką mes bandome prakišti? Klaidingai manoma, kad xuilo pakeitus Mutinu, Chutinu, Šmutinu ar Tutinu, pasikeis ir Mordoro visuomenė. Kad imperija virs demokratine valstybe. Taigi taigi, kaipgis. Šiuo klausimu siūlau prisiminti netolimą Mordoro revoliucijos istoriją. Vakarų šalys siūlė savo pagalbą baltagvardiečiams. Tos pagalbos gal ir būtų užtekę užsmaugti komuniagas pačioje jų užuomazgoje. Tačiau Vakarų šalys kėlė sąlygas: atsisakyti pretenzijų į Lenkiją, Suomiją, Baltijos šalis. Ką atsakė baltagvardiečių, tuometinių Rusijos valdančiųjų šeimų atstovai, pabėgę į Vakarus? „Mes Rusija neprekiaujame“. Klausimų yra?

Lygiai taip ir šiandien turite suprasti, kad Krymo žemėlapis, vizitas komisijoje be vertėjo nėra atsitiktiniai. Tai ta giluminė imperinė skriepa, kyšanti iš Mordoro opozicijos kišenių. Jų tikslas vienas – Mordoras kaip imperija. Juose nėra nei atgailos, už tai, ką daro orkai Ukrainoje, nei atjautos ukrainiečiams. Kokia atjauta, jei mordoriečiai net nemano, kad ukrainiečiai yra tauta, turinti teisę ne tai kad į valstybę, o net apskritai į egzistavimą. Ir xuilo jie nekenčia ne todėl, kad šis niekšas ir žvėris, o todėl, kad pavydi. Nes tai jis, o ne jie yra „sobiratel zemel russkich“ (rusiškų žemių rinkėjas). Ir jų voj na bolotach (kauksmas pelkėse), kad latviai nacistai ir fašistai, kad tuoj jiems protinga Europa parodys, labai aiškiai parodo tikruosius tų opozicija save vadinančių tikslus ir kėslus. Ir laikas patiems sau prisipažinti, kad kovodami su xuilo, mes užantyje išauginome visai nemenką tokių pat drakoniukų vadą. Drakonas dvesia, tegyvuoja drakonas?

Kodėl dvarelis tyli? Nes jiems griežtai buvo įsakyta užsičiaupt.

Grįžtame prie klausimo apie Cichanouskają. Kodėl dvarelis tyli? Nes jiems griežtai buvo įsakyta užsičiaupt. Kaip suprantate, visi batkos oponentai rinkimuose buvo prorusiški, įskaitant ir šios moterytės vyrą, turėjusį (ach, kokis atsitiktinumas) versliuką Kryme. Po nesėkmingų bandymų nuversti batką, šis numigravo kur? Ogi į Mordoro glėbį. Ir koks pavojingas Baltarusijos ir Mordoro tandemas, pamatėme vasario 24-ąją. Mordoras visomis įmanomomis ir neįmanomomis pastangomis siekia įtraukti batką į karą ir atidaryti antrą frontą. Kuo tai gresia Ukrainai? A va todėl ir dvarelis užčiauptas.

Na ir pabaigai apie linksmesnius dalykus. Apie Mordoro opozicinių meškų ir jų dresuotojų santykius. Kaip jau sakiau, jau kuris laikas vyksta neskelbtos varžybos, kuris dresuotojas nugriebs klasiškesnę mešką. Kad galėtų pasipūtęs vedžioti mešką Vakarų sostinių koridoriais, rengti meškos spaudos konferencijas, forumus su meška ir t.t.

Kuo tai naudinga dresiruotojui? Demokratijos plėtrai Mordore ir Baltarusijoje skiriamos nemenkos įvairių fondų lėšos. Kiek jų atitenka meškai, kiek dresuotojui, klausimas retorinis. Štai elementariausia schema, kodiniu pavadinimu „KoDletas“. Tokia schema taikoma dalykams, kurių neįmanoma suskaičiuoti. Pavyzdžiui, jūs organizuojate renginį, į jį pakviečiate 100 žmonių. Renginyje įskaitytas maitinimas. Žinoma, jūs užsakote 110 porcijų karštų patiekalų (dalyviams, svečiams ir dvi porcijas atsarginių). Tačiau jūs puikiai žinote, kad iš 100 kviestinių svečių, kurie patvirtino dalyvavimą, atvyko 50, nes likusius 50 tam ir kvietėte, kad neatvažiuos. Tačiau restorane užsakėte 110 kotletų, iš anksto įspėję, kad keptų 60 (dėl viso pikto).

Sakykim, kotletas kainavo 10 pinigų. Jūs restoranui pervedėte 1100 pinigų. 600 jų restoranas pasiliko už kotletus, kuriuos realiai iškepė. Nuo likusių 500 atsiskaitė honorarą, tarkime, 100 pinigų, o 400 pinigų (niekur neapskaitytų) liko jūsų kišenėje. Patogu?

Jei neišeina suchimičinti su dalyvių skaičiumi, įjungiama antra schemos „KoDletas“ variacija: svečiams užsakoma po 2 šiltus patiekalus (nors patiekiamas vienas). Juk niekas neklaus dalyvių, kiek kotletų jie tada suvalgė.

Tai tik pačios paprasčiausios, primityvios schemos, kaip iš tam tikrų renginių uždirbti juodų pinigų ar nusirašyt nuostolius. Kodėl meška pasirašo? O jūs pamiršote, iš kur atvyko meška?

Jos kultūroje tokios schemos – mentaliteto dalis. Tačiau nepamirškite, kur tokia meška vedžiojama? Po įvairius koridorius, po įvairius renginius, spaudos konferencijas. Pamažu meška auginasi ryšių ir pažinčių taukus. Ir ateina toks negražus rytas, kai meška sako dresiruotojui: aš tavo kolegoms, viršininkams, tavo europietiškiems draugeliams ir žurnalistams papasakosiu apie operacijas „KoDletas“. Jeigu tik… Ir dresiruotojas supranta, kad yra pakabintas, nemandagiai sakant, už kiaušų. O kas jį pakabino?

Kas gali paneigti galimybę, kad patys suprantate, kas. Prisiminkite, kad ir rėmelius „je suis Protasevičius“. Juolab, kad ir tarpukariu Rusijos emigrantų sluoksniai buvo pilni KGB agentų. Na bet kai mūsų esami ir būsimi politikai istorijos mokosi testukais, ko iš jų tikėtis…