Nacionalinio susivienijimo tarybos narės prof. Laimos Kalėdienės straipsnyje keliamas fundamentalus ir principinis klausimas: kodėl atkūrusi nepriklausomybę Lietuva ir po trijų dešimtmečių tebėra vienintelė Europos šalis, kurios valstybinėse bendrojo lavinimo mokyklose mokymas dar gali būti vykdomas ne valstybine kalba ir oficialiai numatoma tai tęsti?
Išsamius ir dalykiškus argumentus, kodėl ir kiek absurdiška ir pavojinga tokia padėtis, gali įvertinti su jais susipažinęs straipsnio skaitytojas. Jie svarūs ir praktiškai neatremiami. Ypatingą reikšmę straipsnis įgyja verdančių diskusijų dėl rusų kalbos, kaip antrosios užsienio kalbos, mokymo. Akivaizdu, kad šių diskusijų paskirtis yra nukreipti visuomenės dėmesį nuo iš tiesų esminio klausimo ir „nuleisti garą“ nenorint spręsti tikros problemos.
Rusų, kaip ir bet kurios kitos užsienio kalbos, turėtų mokytis tie, kurie mano, kad jos galės prireikti dirbant tam tikrose veiklos srityse, arba paprasčiausiai ja domisi ir ją mėgsta. Toji dirbtinė painiava ir dūmų uždanga kuriama tam, kad nebūtų pradėtas rimtai kelti ir svarstyti iš tiesų gyvybiškai visuomenės sanglaudai ir nacionaliniam saugumui svarbus klausimas: kokių valstybių piliečiai ir patriotai ugdomi Lietuvos kitakalbėse valstybinėse mokyklose?
Tai nėra kiekvieno tokių mokyklų mokytojo ir mokinio kaltumo prezumpcija grindžiamas ar nesveiko įtarumo įkvėptas klausimas. Jį lemia akivaizdus institucinis veiksnys: jeigu, kaip primena straipsnio autorė, ištisų mokyklų mokiniai prisiekia prie Pilsudskio kapo, kas gali jų sąmonę ir politinę savivoką apsaugoti nuo galbūt netiesiogiai peršamo įsitikinimo, kad jie yra Lietuvos „neteisėtai“ atplėšto ir okupuoto Lenkijos „pakraščio“ gyventojai? Žinoma, viešai bus prisiekinėjama, kad tai netrukdo būti lojaliais Lietuvos piliečiais. Bet tai jau matyta: tarpukariu Klaipėdos krašte taip pat iki tam tikro laiko vyravo „sąlyginio“ lojalumo Lietuvai nuotaikos ir formalios deklaracijos.
Lygiai taip pat galima klausti dėl rusakalbių mokyklų. Suprantama, kad visose šalyse esama rusų, kuriems gegužės 9-oji, kur jie begyventų, yra ypatinga diena, kuri niekada neišnyks iš kolektyvinės atminties. Ją prisiminti ir paminėti yra natūralu. Bet paminėti galima įvairiai. Kalbėti apie Raudonąją Armiją kaip išlaisvintoją? Ji tikrai išlaisvino Rusiją. Tačiau ar rusakalbėse mokyklose iš tiesų mokoma lietuviško požiūrio į Antrąjį pasaulinį karą, būtent ar tų mokyklų mokiniai tikrai supranta, kad toji kai ką išlaisvinusi armija iš Lietuvos vis dėlto pamiršo išeiti ir buvo užkariautoja, ne išvaduotoja? Nepanašu, kad tai būtų visuotinai suprantama ir juo labiau pripažįstama.
Būtent todėl kitakalbės mokyklos, atsiribojant nuo pavienių asmenų nuostatų, instituciškai yra svetimų valstybių piliečius ir jų patriotus ugdantys anklavai Lietuvoje. Ir kas šito atkakliausiai nenori suprasti net vykstančio karo kontekste?
Be abejo, „patriotiškiausia“ Lietuvos partija ir jos švietimo ministrė, kryžiumi gulanti už tai, kad šie okupacijos laikais sukurti anklavai išliktų. Partijai ir ministrei visiškai natūralu ir priimtina, kad lietuvių kalba daugelio būsimųjų Lietuvos piliečių sąmonėje toliau būtų ne valstybinė kalba, o „čiabuvių“ šnekta, kurios verta šiek tiek pramokti tik dėl pragmatinių priežasčių.
Viso prof. Kalėdienės straipsnio nuoroda: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/laima-kalediene-lietuvos-mokyklai-laikas-iseiti-is-sovietmecio-i-lietuviu-kalba.d?id=91783639 Nesikuklinkite juo pasidalinti.
