Sovietijos laikais, jeigu neklystu Brežnevo valdymo įkarštyje, man, tuomet dar labai jaunam žmogui, nepraslydo pro ausis viename TV šventiniame reportaže ištransliuoti tokio Eduardo Mieželaičio, tais laikais komunistų partijos aukščiausiai kotiruojamo poeto, žodžiai, kad esą sovietinio tipo socializmo sukūrimas yra didingas eksperimentas.
Ausį rėžė, neįtikėtina buvo tai, kad oficiozu laikomas poetas socializmą pavadino eksperimentu, kai to meto ideologinė aplinka visomis išgalėmis siekė įskiepyti žmogui mokslo vardu apipavidalintą tikėjimą, kad socializmas yra būtinoji visuomenės raidos pagal geležinius istorijos dėsnius fazė, drauge skelbiant, kad toks socializmas su netrukus užgriūsiančiu komunizmu yra aukščiausioji civilizacijos pakopa.
Taigi, kaip atrodo, nesunku bus įsivaizduoti, kad E.Mieželaičio čia dabar pacituoti žodžiai tuometinėje ideologinio kvailinimo atmosferoje turėjo nuskambėti kaip erezija, nors nesiginčysiu ir su skaitytojais, kurie savo ruožtu sakys, kad nėra jokio reikalo gilintis į tai, ką atrajojo ar atrajoja vakarykštės dienos herojai. Kita vertus, nepraleisiu progos pastebėti, kad pirmą kartą gyvai tą patį E.Mieželaitį pamačiau Šv. Jonų Bažnyčioje popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu, kai vakarykštės dienos poetas degančiomis akimis iš pirmųjų eilių stebėjo Dievo vietininko žemėje laikomas ŠV. Mišias.
Šiandien jau niekam nekyla jokių abejonių, kad stalinistinis sovietinio tipo socializmas buvo baisus, kruvinas, nukreiptas prieš žmogaus prigimtį eksperimentas. Norint, galima fokusuoti dėmesį į tai, kad, bėgant metams, sovietinis režimas mutavo, keitėsi, tačiau, kaip atrodo bent man, nuo pat pradžių sovietijos projektas buvo negyvas kūdikis, uždusęs ir pradėjęs pūti dar įsčiose.
Savo ruožtu nesu girdėjęs įtikinėjimų, kad Europos sąjungos projektas būtų būtinoji istorinės raidos logikos fazė. Kaip atrodo, bent jau ES užgimimo metu buvo labai aiškiai suvokiama tokios sąjungos eksperimentinė prigimtis, jeigu norite, ES atsirado kaip labai aiškiai įsisąmonintas išdidinimo eksperimentas vardan taikos, klestėjimo ir gerovės.
Taigi, kaip matome, įžanginės pastabos sukuria pagrindą gretinti Sovietų sąjungą ir Europos sąjungą kaip skirtingus eksperimentus, kai tokio gretimo pagrindas yra įvardytų sąjungų eksperimentinė prigimtis (tarkime, neįmanoma būtų tarpusavyje gretinti tokius nevienarūšius reiškinius kaip batai ir debesys).
Maždaug prieš 12 metų lrt.lt portale publikavau straipsnelį, pavadinimu „Ar Europos Sąjunga yra tik technokratinis projektas?“ (lrt.lt portalo archyvuose straipsnelio neradau, ištrintas, radau jį perspausdintą tv3.lt portale, nors ten mano pavardė jau nenurodoma, pasimetė metų bėgyje), kur skirtumai tarp sovietijos ir ES iš esmės yra suvedami į ideokratinio ir technokratinio pobūdžio projektų skirtumą.
Prisiminiau tuos senus laikus dar ir dėlto, kad turėčiau atskaitos tašką pasitikrinti – kaip keitėsi per prabėgusius metus mano požiūris į ES, o, dar tiksliau tariant, – kaip keitėsi, stipriai mutavo, grimzdama į dviprasmybes pati ES?
Labai nenorėčiau vardan loginio nuoseklumo dabar užsiimti savo senų tekstų citavimu tiems, kurie patingės pasinaudoti nuoroda, kita vertus, privalau pastebėti, kad minėtas straipsnelis, nežiūrint net jo naivumo, temos plėtotei yra išskirtinai svarbus, be jo dabar neišsiversime, ieškodami alternatyvos dažnai netramdomiems užmojams tradicinę visuomenę paversti eksperimentavimo lauku. Kaip būtų galima suprasti, pavarčius mano siūlomus senus tekstus, tokia alternatyva yra krikščionybė, įpareigojanti sugrįžti prie pačios istorijos ir laiko patikrintų humanizmo principų. Jeigu norite, naujasis Europos Renesansas yra įmanomas tik sugrįžtant prie krikščionybės pamatų.
Kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, ES labai ryškiai pasuko degradavimo keliu, per dešimtmetį su trupučiuku įgydama ideokratinius raumenis, tapdama ideologija. Trumpai šio vyksmo esmę būtų galima nusakyti formule: stiprėja posūkis į ES federalizaciją, suprantamą kaip visuotinė pederalizacija.
Romantiškąjį ES būvį dar iki to posūkio, Lietuvoje, be visa ko kito, liudijo tai, kad vieno universiteto Europos studijų katedros vedėju buvo žmogus, kuris pabandė kritiškai inventorizuoti (kantiškąja tų žodžių reikšme) ES idėją. Tarkime tai buvo laikotarpis, kai ES buvo dar tiek gyvybinga, jog net kritinę savo pačios inventorizaciją galėjo absorbuoti ir paversti savo klestėjimo bei pažangos energetiniu užtaisu. Kita vertus, kai minėtas profesorius buvo pradėtas uiti ir niekinti pagal seniai tikrovėje išbandytą sovietinį žmonių persekiojimo pavyzdį, mums tapo aišku, kad atėjo kiti laikai…
Suprantu, kad tautiškumo yra plati ir neišsenkama tema bet, kadangi dabar jo taip baidomasi, todėl ir noriu pasidomėti mąstančių žmonių nuomonės, nors keliais žodžiais. Ačiū, jei gausiu atsakymą.
Nesu didelis mąstytojas, tačiau pastebėsiu, kad pagūglinęs Edvardas Čiuldė Propatria Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? rastumėte visą krūvą straipsnių šia tema.
Pagarbiai,
Užmiršau prisistatyti. Anonimas – tai Edvardas Čiuldė 🙂
Norėčiau paklausti jūsų nuomonių apie tautiškumą. Tautiškumas skaldo, priešina visuomenes, ar gali ir vienyti?
Geras straipsnis. Ačiū autoriui. Priminsiu mano mintis iš knygos „Pažinimo šaknys ir vaisiai” (2021): „Mokslas yra žinių apie mus supantį pasaulį kūryba ir jų kondensavimas į patikrinamus dėsnius. Todėl jį galima pažinti ir suprasti protu. Religija remiasi tikėjimu antgamtinėmis jėgomis, Dievu. Religija (lot. religio – nuolankumas) reikalauja, kad tkintieji elgtųsi pagal Dievo nustatytą elgesio normų kodeksą. Religija yra jėga, kuri padėjo suvienti bendruomenes, nes visi turėjo laikytis to kodekso. Be dievų viskas galėjo paskęsti maišaty. Reikėjo sukurti Dievą.
Kiekviena civilizacija turėjo ir turi tam tikras religines ir moralines nuostatas. Tikėjimo sistema buvo Egipto, Romos, Majų ir Rytų civilizacijų varikliu. Evoliuciškai yra naudinga turėti moralinę atramą ir religinių įsitikinimų sistemą, kuri seka paskui jus nuo medžiotojų ir miško gėrybių rinkėjų visuomenės iki perėjimo į miestus ir imperijas. Kaip atrodys moralinė ir etinė sistema, jei tai, ką laikome žmogiškumu, pradėsime keisti iš pagrindų? Jei turėti moralinę sistemą ir religiją yra evoliucinis pranašumas, tai geriau, kad ši sistema ir religija vystytųsi kartu su mumis.
Šiandienė Europos visuomenė beveik netikinti. Krikščioniškoji ji vadinama tik iš tradicijos, tik formaliai. O niekuo amžinesniu netikintis žmogus yra silpnas. Tikėjimo vienijamos visuomenės tokius lengvai pajungia sau. „Netikintieji yra didžiausi lengvatikiai,“ – sakė prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas Blėzas Paskalis (Blaise Pascal). Islamo visuomenė labai stipri. Arabai yra tikintys, siejami stiprių religinių, kultūrinių ir moralinių tradicijų, išsaugantys stiprią šeimos instituciją ir agresyvumą. Tokie buvo ir ankstyvieji krikščionys, todėl krikščionybė taip išplito. Be agresyvumo negali egzistuoti stipri visuomenė. O Europos Sąjungos moto – būti tolerantiškais viskam be atrankos. Todėl Europos ateitis neaiški. Lietuva neturi galių priešintis imperijoms. Priešintis galime tik gyvendami moraliai atsakingai. Šiandien krikščioniškajam pasauliui reikia naujos Bažnyčios reformacijos, panašios į tą, kuri buvo prieš 500 metų, tik dabar padiktuotos mokslo laimėjimų.”
Čia išsakytas Jūsų požiūris į religiją yra, kaip atrodo bent man, labai konceptualus , maksimaliai įkrautas. Prie to kas pasakyta Jūsų, pridurčiau tik tai, kad religija mus atveda iki paslapties, kuri yra aukščiau proto. Ta pačia proga norėčiau palinkėrti Jums kūrybinė sėkmės taip pat ir šiais metais.