Prof. Alvydas Butkus: Provincialūs politikai išduoda mūsų kalbą

Irena BABKAUSKIENĖ

Rubrikoje „Mini interviu” kalbamės su kalbininku, baltistu prof. Alvydu Butkumi.

– Neseniai feisbuke retoriškai klausėte: „Ar spėsiu sulaukti, kada Lietuva turės nacionalinį transliuotoją?” Ko labiausiai pasigendate žiūrėdamas LRT?

– Galima būtų daug ką vardinti, bet paminėsiu keletą pagrindinių dalykų. Pirmiausia, dabartinis transliuotojas, pasivadinęs nacionaliniu, visuomeniniu, orientuojasi tik į dalį visuomenės. Į tą, kuri, pavyzdžiui, mėgsta anglišką muziką. Kai tik įjungiu vadinamąją „LRT” televiziją, o ypač radiją, tarp žinių ir tekstų ištisai girdžiu angliškus bumčikus. Be jokio konteksto ar ryšio su transliuojama laida. O kur kitų tautų – latvių, estų, vokiečių, lenkų, čekų, prancūzų, ispanų ir panašiai muzika? Jau nekalbant apie lietuviškos muzikos trūkumą.

Antra, trūksta laidų, kurios skatintų tautinį lietuvių sąmoningumą, todėl Lietuvos televizijos nacionaline niekaip negaliu vadinti, netgi priešingai – LRT orientuojasi į globalinius reikalus, nors ir vadina save nacionaliniu transliuotoju.

– Kalbėdamas apie tautiškumą, visada žavitės Latvija. Ar galėtumėte palyginti latvių ir mūsų televizijas?

– Latvijoje daugiau dėmesio skiriama tautiškumui, papročiams, etnografijai, kalbos reikalams. Latvijos radijas turi antrą programą, kuri skirta išimtinai tik latviškai muzikai. Mūsų kaimynai labai didžiuojasi tuo, kad yra latviai, didžiuojasi savo tautosaka, etnografija. To visiškai nematau mūsų šalyje ir Lietuvos televizijoje.

– Šiandien užsimota prieš senąją, priesaginę, lietuviškų pavardžių darybos tradiciją, kuri yra unikumas Europoje, žodyne įvedamos nelietuviškos raidės. Ar lietuvių kalbos darkymui prieštaraujantys kalbininkai turėjo progą pasisakyti LRT eteryje?

– LRT vis kviesdavo vieną kalbininkę, kuri pasižymėjo liberaliomis pažiūromis ir į kalbą žiūrėdavo ignoruodama lietuvių kalbos kultūrą, unikalumą. Jos pasiklausius, galima kalbėti vos ne žargonu, nors pati ji kalbėjo taisyklinga lietuvių kalba. Jai oponuojančių kalbininkų nesu girdėjęs LRT eteryje, nors didžioji jų dalis labai skeptiškai žiūri į asmenvardžių darkymą, papildomų, nelietuviškų, raidžių įvedimą į lietuvių kalbos žodyną.

Juk, pavyzdžiui raidė „W” reiškia tą patį garsą kaip ir lietuviškoji „V”. Prisipažinkime, tokie dalykai buvo padaryti pasiduodant vietos lenkų ir net Lenkijos spaudimui. Ir mūsų provincialūs politikai šitoje vietoje nesustos. Lenkai sieks, kad asmenvardžiuose būtų įvesti diakritiniai ženklai ir toliau spaus politikus, o šie vėl pasiduos spaudimui.

Visame tame aš matau mūsų politikų provincialumą, politikų, kurie orientuojasi net nežinau į ką. Jie dangstosi tuo, kad tai esą yra europietiška, bet tai nėra europietiška, nes kitos valstybės to nedaro. Mūsų kaimynai latviai to nedaro.

– Neįveda papildomų raidžių savo žodyne?

– Jokiu būdu ne. Ir niekas Latvijos dėl to nekaltina, nevadina atsilikusia. Kaip tik mano, kad tai yra ir valstybės, ir Tautos orumo įrodymas. Latvija šiuo požiūriu yra oresnė nei Lietuva. Latvija neketina savo piliečių nelatvių asmenvardžių rašyti kitokiomis nei latvių abėcėlėje esančiomis raidėmis – kitų šalių asmenvardžiai Latvijoje adaptuojami pagal latvių kalbos fonetikos, morfologijos ir rašybos reikalavimus. Ir latvių politikai jokiam Lenkijos vadovui nėra žadėję keisti nelatvių asmenvardžių rašybos. Lenkija to ir nereikalauja.

Latviai tautinės stiprybės bei savitumo visada sėmėsi iš kalbos, etnografijos ir folkloro, lietuviai gi, pasak himno autoriaus Vinco Kudirkos, – iš praeities, iš istorijos, kuri buvo labai įvairi ir kuri net dabar interpretuojama labai skirtingai. Todėl Latvijoje baltiškoji kultūra išliko geriau ir jos laikomasi labiau nei Lietuvoje, tad natūralu, kad latviai etniškai ir valstybiškai tvirtesni.