Ar dar nepastebėjote, kad jums bando primesti nuomonę, jog ir pederastija yra vakarietiška vertybė. Tai ypač akivaizdu, kai tauriais pavadinimais pasidabinusios homoseksualų organizacijos siekia tapti bendrojo lavinimo mokyklų socialiniais partneriais.
Nėra jokių abejonių, kad toks kraupus vertybės statuso profanavimas kompromituoja Vakarų civilizacijos idėją esmiškai, taigi nenustebtume sužinoję, kad čia kartas nuo karto su apsimestiniu entuziazmu suvaidinamas spektaklis po svetimomis vėliavomis, vyksta kaukių pasikeitimo čempionatas.
Ar sakote, kad jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo tarp homoseksualumo ir pederastijos? Jūs esate teisūs, tačiau žiūrint iš istorinės perspektyvos taško matosi ne tik šių žodžių tarpusavio atatranka, bet ir jų reikšmių persidengimo precedentai. Taigi tikriausiai ir Vytautas Landsbergis nėra jau toks nusenęs, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, jeigu kartą ėmė ir supainiojo šių žodžių reikšmes, a?
Tačiau šįkart mums labiau rūpi truputėlį kitokio (?) pobūdžio įsismarkavusi profanacija, didžiausią nesmagumą jau kelia liūdnos šlovės pažangizmo bandymas nusiteikimą prieš žmogaus tautinę tapatybę iškišti kaip vakarietišką vertybę.
Tarkime, kad tokių pažangiečių užsiangažavimą lemia labai paprasta (ir prasta) idėja, jog tolimesnėje ar artimesnėje ateityje skirtumai tarp tautų, kultūrų ar net lyčių išsitrins, vietoj buvusios pasaulio įvairovės atsirandant vienatipei hermafroditų populiacijai.
Tačiau toks pasaulio raidos perspektyvų įsivaizdavimas kertasi su realiais istoriniais faktais ir yra visiškai tuščias konceptualiuoju požiūriu.
Šiandien kaip niekados anksčiau gerai matosi, kad, suintensyvėjus tautų tarpusavio bendravimui, kyla kažkas panašaus į tautos idėjos Renesansą, kai, žmonės kažkada pametę tautinę tapatybę, iš naujo ieško savo šaknų, savo ruožtu tautos pasaulio įvairovėje su dar didesniu entuziazmu siekia apturėti savo savitumo įsivaizdavimą ir apvaldyti tautinės savimonės turtus, panašiai kaip lytinio brendimo metu jauni žmonės pražysta lytinio skirtingumo požymiais, bent jau pasąmoniniu būdu įsisąmonindami faktą, kad skirtumai traukia vienas prie kito magnetinėje įtampoje, galiausiai – iš skirtumų užgimsta nauja būtis. Savo ruožtu mums turėtų būti aišku ir tai, kad skirtumų atsiradimą laiduoja toli gražu ne kokia nors amorfiška masė, o tapatybių įsišaknijimai giliausiame podirvyje.
Kas be ko, mūsų dienų pažangizmas yra marksizmo vedinys, tačiau krenta į akis ir tai, kad konceptualiuoju požiūriu pirmtakai labai smarkiai pranoksta savo pasekėjus. Štai klausimas – kodėl tautos turėtų išnykti, kodėl pažangos labui reikėtų stengtis net paspartinti šį procesą, dėl tokio tikslo nevengiant griebtis net prievartinių priemonių?
Kaip visi žinome, senieji marksistai skelbė, kad tokie visuomenės persimainymai turėtų pasitarnauti proletariato klasės išlaisvinimui ir beklasės visuomenės sukūrimui. Ką savo ruožtu siekia išlaisvinti mūsų dienų neomarksitai, pasivadinę pažangiečiais? Homoseksualus, žydus ar dar kažką kitą?
Žinoma, kad nuoroda į homoseksualus ir žydus, kaip į tuo bedalius, kuriuos reikia išlaisvinti, yra visiška nesąmonė, nors mūsų dienų pažangiečiai vis dar pučia miglą į akis, kad jie neva atstovauja tokių naujųjų bedalių interesams. Tačiau bent man nekyla jokių abejonių, kad tai, kad šiandieninėje Lietuvoje tarp homoseksualų dominuoja antilietuviškos nuotaikos, yra ne esmės požymis, o tik atsitiktinis sutapimas.
Tarp žmonių dar gajus yra lengvabūdiškas įsivaizdavimas, kad neva žydai kaip akies vyzdį brangina savo žydišką tapatybę, drauge nepraleisdami progos paskleisti miglą, kad jau kitos (ne žydų) tautinės tapatybės puoselėjimas yra įklimpimas į tautinius prietarus, kažkoks užstrigimas vystymosi procese, pažangos stabdis.
Tačiau žydas žydui – nelygu. Toks mūsų bendrapilietis Arkadijus Vinokuras nesislapsto už žodžių, pareikšdamas, kad be ES teisyno Lietuva jam būtų tik žemės gabalas. Tačiau bent aš, norite tikėkite, norite ne, pažįstu krūvą taurios širdies žydų, kuriems Lietuva toli gražu nėra gabalas su lietuviško frazeologizmo primetamomis šio žodžio konatacijomis, kai kurie iš jų kaip didžiausią savo turtą priima būtent litvako tapatybę. Todėl, kaip atrodo bent man, tokie kaip A.Vinokuras atstovauja ne žydų tautos, juolab ne tautų tarpusavio supratimo, o kažkokio kito subjekto, tarkime, Islamo valstybės interesams.
lietuviško kirpimo neomarksistai pažangiečiai pastarosiomis dienomis triukšmingai pradėjo šunų išlaisvinimo nuo grandinių kampaniją.
Taigi mūsų dienų pažangiečių bandymas prisistatyti bedalių gynėjais konceptualiai yra nonsensas arba, kitaip tariant, iš inercijos kartojamas, tuščias, be jokio realaus turinio ideologinis užkeikimas. Dėmesio verta yra nebent tik ta aplinkybė, kad Karlas Marxas tvirtino, jog proletariatas neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines, o lietuviško kirpimo neomarksistai pažangiečiai pastarosiomis dienomis triukšmingai pradėjo šunų išlaisvinimo nuo grandinių kampaniją.
Dažniausiai pažymima, kad žodis „tauta“ atsirado vokiečių kalbos tarmių pagrindu. tačiau ne pro šalį būtų atkreipti dėmesį į tai, kad senovės graikų kalbos žodžiai to auto ar tauto, verčiant į lietuvių kalbą, reiškia – tas pats. Taigi, įsileidžiant į savo dėmesio ratą dar ir tokią verbalinę nuorodą, žodžiai „tautinė tapatybė“ užmina tautologinę mįslę apie to paties tą patį.
Žinia, logikoje tautologija yra atpažįstama kaip loginė klaida, atsirandanti tada, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį, pavyzdžiui, nurodant, kad tinginys yra žmogus, kuris tingi. Tačiau gyvasties raiškoje tapatybės įcentrinimas (A= A) neretai yra tas vienintelis būdas, kaip yra ar būtų galima sustabdyti būtį, prisiimant visą likimo duotą sunkumą. Kaip visi gerai žinome, vienas rašytojas tai pavadino nepakeliamu būties lengvumu.
Baigiant šiuos pasamprotavimus aš norėčiau paprašyti doro patarimo, protingesnio žmogaus paaiškinimo, geranoriško pamokymo, galbūt užtarimo – kaip atsitiko, kad šalyje, kurioje žodžio laisvė yra iškeliama kaip aukščiausioji vertybė, būtent tokioje vertybiškai orientuotoje demokratinėje vakarų visuomenėje, kurioje yra panaikinta cenzūra, didžioji žiniasklaida nususo kaip senas kuinas, užsikrėtęs niežais, nusmuko iki anksčiau niekados neįsivaizduojamų žemumų?
Taip atsitiko Lietuvoje dėl užsienio kapitalo persipumpavimo į žiniasklaidos veiklą, dėl paplitusio prisitaikymo manijos užkrato, kai aukštąją kultūrą pakeitė aukštoji konjunktūra?
Žinoma, toks atsakymas yra galimas bent iš dalies, tačiau grandiozinis meinstryminės žiniasklaidos Lietuvoje nuopuolis, kaip atrodo, yra ne mažesnė paslaptis nei būties užmenama mįslė.
