Viena iš svarbiausių diskusijų šių dienų visuomenės aktyvioje dalyje yra švietimo tema. Matant kasmet mažėjantį Lietuvos mokyklų ir mokinių skaičių, vis didėjantį mokytojų trūkumą ir kartkartėmis išlendančius gana šiurpius prasto mokinių išprusimo faktus, ta visuomenės dalis su vis didėjančiu nerimu klausia, kur link mes einame.
Tuo metu, kai viešojoje, tik dabartinių valdančiųjų pozicijas atspindinčioje erdvėje akcentuojama, kad politinėms partijos pavyko susitarti dėl švietimo sistemos pertvarkos krypčių, kai vis rėksmingiau reklamuojama vadinamoji „Tūkstantmečio mokyklų programa“, ryškėja bendras besimokančio jaunimo išprusimo lygio smukimas ir susipainiojimas esminių dorovinių vertybių sistemoje.
Vis dažniau tenka pripažinti, kad labai sumažėjo sistemingai skaitančių grožinę literatūrą mokinių skaičius, nes didelę jų laisvalaikio dalį užėmė primityvūs „socialiniai tinklai“.
Jau nebereikia stebėtis matant, kaip suprastėjo bendrojo lavinimo sistemoje besimokančiųjų skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimai. Kas gi atsivers knygą, jeigu nepajėgia suprasti skaitomo teksto? Jei net tarp 6-8 klasių mokinių daugėja labai silpnai skaitančių, t. y., tiesiai sakant, mažaraščių, apie kokį pilnavertį jų lavinimąsi galime kalbėti? Kas tokiam paaugliui įdomiau: ar skaityti menišką gamtos įvairovės aprašymą, kai skaitantysis paprasčiausiai nežino, ką reiškia augalų, laukinių paukščių, sezoninių gamtos reiškinių pavadinimai? Net menkai urbanizuoto miestelio vaikas ankstyvą rytą įgrūdamas į geltonąjį autobusiuką ir tik temstant parvežamas namo. Kokią gamtos įvairovę jis gali pažinti, jei net sėdėdamas tame autobusiuke per visą kelionės laiką neatitraukia nosies nuo „išmaniojo“ telefono?
Pokalbiai su aukštųjų mokyklų studentais atskleidžia gana fragmentišką jų humanitarinį išprusimą ir labai ryškias šio išprusimo spragas, liudijančias apie tai, kad bendrojo lavinimo sistema nesuteikė žinių apie naujausią Lietuvos istorijos laikotarpį: Lietuvos laisvės lygą ir Sąjūdžio susiformavimą, visuomenės telkimo kryptis, svarbiausius tų metų įvykius, pirmosios Vyriausybės formavimą, asmenis, kurie tuo metu tapo visuomenės vedliais.
Tokios žinios yra būtinos visais visuomenės raidos laikotarpiais, bet ypač aktualios dabar, kai Rusija užpuolė Ukrainą ir bando ją sunaikinti arba bent užvaldyti strategiškai svarbią jos teritorijos dalį. Jau visus metus trunkantis karas, kurio metu žudomi niekuo dėti, jokioje politikoje nedalyvavę žmones, daužomos gamyklos, ką tik teikusios pragyvenimo šaltinį, taikomasi į gyvenamuosius namus, mokyklas ir ligonines, rodo ir tai, kad Vakarų ir Vidurio Europos valstybės nesugeba įvertinti, nei karo nusikaltėlių veiksmų, nei savo valstybių lyderių laikysenos. Duok Dieve, kad karas neišsiplėstų į kitas valstybės, bet tikrai negalima atmesti ir tokio pavojaus. Kurių bendrojo lavinimo dalykų žinios čia labai praverstų?
Dar baisesnė padėtis su matematikos, fizikos, chemijos ir biologijos žinių pagrindais. Jei paauglys, baigdamas aštuntąją klasę, nesuvokia, ką iš tikrųjų reiškia trupmenos ir procento sąvokos, nesugeba atlikti net nesudėtingų ploto skaičiavimo veiksmų, kokią specialybę jis galės įgyti. Tačiau pasirodo, kad jis jau yra apsisprendęs, kad minėtų dalykų žinios jam neprivalomos, todėl baigiamojoje pakopoje jų net nesimokys.
O jei kartu su mokytojais ir tėvais yra įtikinamas, kad be šių žinių net santechniko specialybės negalės įgyti, tada paaiškėja, kad šių dalykų net nėra kam dėstyti: senasis matematikos mokytojas jau galutinai išėjęs į pensiją, o naujo jau visą pusmetį niekaip nepavyksta surasti. Ir čia nereikia postringauti, kad tai – tik mažesnių miestelių problema (apie kaimo mokyklas jau nebereikia ir kalbėti, nes jų paprasčiausiai nebeliko), nes net Vilniaus gimnazijose jau trūksta lituanistų. Ar ir ši pedagoginė specialybė jau tapo „deficitine“. Ir kodėl net visokios papildomos stipendijos nepadeda sumažinti pedagogų trūkumo, jei vis dažniau paaiškėja, kad tik kas ketvirtas – penktas absolventas, kuris buvo ruošiamas dirbti mokykloje, į ją nuėjo?
kokybiškai veikianti švietimo sistema yra viena iš svarbiausių valstybės sėkmės sąlygų
Mūsų skaitytojų nereikia įtikinėti, kad kokybiškai veikianti švietimo sistema yra viena iš svarbiausių valstybės sėkmės sąlygų. Bet kadangi neseniai paminėjome 105-ąsias valstybės atkūrimo metines, pravartu priminti, kaip po 1918 m. vasario 16-osios praktiškai pirmą kartą buvo kuriama Lietuvos švietimo sistema Pirmojoje Respublikoje (1918-1940). Vėliau palyginsime su kokiu paveldu susidūrė Tautines mokyklos koncepcijos kūrėjai, dar prieš Kovo 11-ąją parengę švietimo pertvarkos gaires Antrojoje Respublikoje (nuo 1990-ųjų). O tada apžvelgsime, kur esame dabar ir kokius pokyčius planuojame.
Pirmoji Respublika
Gerai žinome, kad karo veiksmai, siekiant išsaugoti atkurtos valstybės teritoriją, užtruko iki pat 1920-ųjų pabaigos. Bet 1918 metais sudarius pirmąją Vyriausybę, viena iš šešių ministerijų buvo skirta švietimo sistemos kūrimui. „Lietuvių enciklopedijos“ 15-ajame tome (767 p.) pažymėta, kad „Lietuvos vyriausybė ir visuomenė su lygiu atsidėjimu organizavo savo kariuomenę ir švietimą“, nes po ilgo svetimųjų valdymo laikotarpio tautos švietimo padėtis buvo katastrofiška.
Ligi 1920 metų pabaigos vykstant kovoms dėl valstybės teritorijos išsaugojimo „nemaža mokytojų ir daug vyresnių klasių mokinių išėjo savanoriais ginti savo krašto“. Bet jau 1918 metų Kalėdų atostogų metu Vilniuje įvyko pirmoji mokytojų konferencija, trukusi keturias dienas. Joje aptarti mokyklų „steigimo ir aprūpinimo, jų tvarkymo, mokytojų paruošimo, programų ir vadovėlių“ reikalai. Netekus Vilniaus, švietimo ministerija atkurta Kaune.
1920 m. kovo 17-19 d. įvykusiame savivaldybių atstovų suvažiavime buvo aptartos pradžios mokyklų komitetų funkcijos. Valsčių komitetams patikėta rūpintis mokyklų pastatų tvarkymu ir statyba, 7-14 metų amžiaus vaikų registracija. Apskričių švietimo ir kultūros komisijoms pavesta rūpintis visais „švietimo reikalais, svarstyti ir siūlyti steigti naujas mokyklas“. Švietimo ministerija iš Helsinkio pakvietė suomių prof. A. R. Niemi, kuris Lietuvoje išbuvęs aštuonis mėnesius, pasiūlė įvesti šešerių metų privalomą pradinė mokslą 7-13 metų vaikams. Profesorius savo planą pagrindė dviem argumentais: pirma, jis matė „svetimųjų okupacijos paliktą analfabetizmą, kurį reikėjo skubiai naikinti“; antra sudėtingi valstybės kūrimo darbai neleido tuojau sukurti „pakankamo mokyklų tinklo“.
Steigiamasis seimas 1922 metais priimtame įstatyme pripažino teisę steigti mokyklas ne tik ministerijai ir savivaldybėms, „bet ir visuomeninėms bei tikybinėms organizacijoms ir atskiriems Lietuvos piliečiams“. Taip buvo įteisinta privati iniciatyva, patvirtinta 4 metų pradžios mokykla. „Pradžios mokyklos buvo steigiamos tose vietovėse, kur susidarydavo per 30 mokyklinio amžiaus vaikų.“ 1925 metais priėmus naują mokyklų įstatymą, mokyklų steigimo ir mokytojų skyrimo klausimai buvo perduoti švietimo ministerijai, o savivaldybėms palikta rūpintis ūkiniais mokyklų reikalais. Numatyta įgyvendinti privalomą pradinį visų 7-14 metų vaikų mokymą. Per pirmąjį dešimtmetį, lyginant su 1919 metais, mokyklų skaičius padidėjo du kartus, mokytojų – tris, mokinių – beveik 4 kartus.
Lietuvos vyriausybė sukūrė naujų mokyklų statybos programą, kurią sparčiai vykdant pradžios mokykloms kiekvienoje gyvenvietėje buvo statomi (to laiko požiūriu) modernūs namai su butais mokytojams. Prieš prasidedant sovietinei okupacijai, 1940 metais Lietuvoje buvo 2743 mokyklos, kuriose dirbo 6944 mokytojai, mokėsi 341299 mokiniai.(neįskaitant jau atplėšto Klaipėdos krašto).
Kai kurie tokių mokyklų pastatai Lietuvoje yra išlikę iki šiol, tačiau dauguma jų per pastaruosius tris dešimtmečius (1990-2020) jau yra uždaryta, paversta privačiais gyvenamaisiais namais, parduotuvėmis ir „karčiamomis“.
(Pabaiga – kitame numeryje)
rt5tmc