Žodžiai padeda arba žeidžia: kaip kalbėti apie priklausomybę?

Pasaulis jau labai seniai nebevartoja žodžių, kuriais mes vadiname žmones, ištiktus sunkumų ir norinčius juos pamiršti, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Tuo tarpu Lietuvoje dažnai, tegu ir netyčia, tiek medijose, tiek ligoninėse ir kitose gydymo įstaigose priklausomybės ligomis sergančius asmenis vis dar apibūdiname netinkamai, neetiškai, nepagarbiai.

Priklausomybė – lėtinė, tačiau gydoma arba kontroliuojama sveikatos būklė, todėl įsitikinimas, jog ją turintys asmenys yra pavojingi, patys kalti ar nepajėgūs gydytis ir sveikti, yra klaidingas. Žodynas svarbus ne dėl skiemenų. Jei mes teisingai parenkame žodžius, žmogus greičiau kreipiasi pagalbos, geriau ją priima, o nuo to laimi visi. Stigmatizuojami žmonės yra mažiau linkę kreiptis pagalbos į sveikatos priežiūros specialistus. Kam nors sužinojus apie jų priklausomybę, juntama baimė dėl galimų socialinių ir teisinių pasekmių, juk neigiami stereotipai kuria jų atžvilgiu gailesčio, baimės ar net pykčio jausmus.

Kaip kiekvienas iš mūsų galime mažinti stigmas, vengti stereotipų, neklijuoti kitiems etikečių ir dirbti profesionaliai? Apie tai, besiremdami pasauliniais tyrimais ir mokslu grįstais įrodymais, Vilniaus atsakingo verslo kavinėje „Mano guru” kalbėjo Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė, nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos” direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė, RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gyd. toksikologas Haris Jakavičius ir Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič.

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) direktoriaus pavaduotoja dr. Aušra Širvinskienė teigė, jog kai kurie žmonės, reaguodami į socialines, psichologines ir fizines bausmes, patiriamas visuomenėje ar artimoje aplinkoje, savo skausmui sumažinti renkasi psichoaktyviąsias medžiagas. O žeminantis atstūmimas, etikečių klijavimas, kuriuos patiria stigmatizuojami dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo asmenys, yra galinga socialinė bausmė, skatinanti juos ir toliau taip elgtis. Susiformavus stigmai, žmogus įsisavina ir priima neigiamus stereotipus. Jis tiesiog jaučiasi „sulaužytas“, nepasitiki savimi ir savęs nevertina.

Nevyriausybinės organizacijos „Psichikos sveikatos perspektyvos” direktorė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė įsitikinusi, kad, teisingai kalbėdami apie bet kokios psichikos sveikatos sunkumų turintį žmogų, mes padedame ne tik jam, bet ir patys sau: „Mūsų stigmatizuojantys požiūriai ir iš to kylanti stigmatizuojanti kalba didina žmonių patiriamą gėdą, menkumo jausmą, o tuo pačiu – ir izoliaciją. Tai neskatina kreiptis pagalbos. Turime ne tik kalbėti, bet ir kalbėti tinkamai. Nes tylėjimas nepadeda nei reaguoti į sunkumų turintį asmenį su empatija, nei suteikti jam deramą pagalbą. Juolab, kad dar egzistuoja ir vadinamoji internalizuota stigma, kai visuomenės požiūris į tave galiausiai tampa ir tavuoju požiūriu.

RPLC Vilniaus filialo ambulatorinio skyriaus vedėjas, gyd. toksikologas Haris Jakavičius atkreipė dėmesį, jog priklausomybės sindromas formuojasi lėtai ir turi kelias stadijas. Jis kvietė būti atidžiais ir atsakingais visus medicinos darbuotojus: „Vien tai, kad žmogus pasirodo pas gydytoją, jau įrodo, kad jis pripažįsta turįs problemą. Gydytojo tikslas – pacientą motyvuoti, padrąsinti, sudaryti gydymo planą, o ne moralizuoti, teisti, smerkti. Mes esame tie, kurie priklausomiems žmonėms suteikiame viltį rasti sprendimus. Ir teisingi mūsų pačių žodžiai turi labai didelę galią gydymo sėkmei”.

Eurazijos žalos mažinimo asociacijos (EHRA) programos vadovė Eliza Kurcevič aiškino, kad yra valstybių, kurios jau ne vienerius metus diegia teisingus terminus, ir tą daro ne geranoriškų raginimų, o vyriausybinių nutarimų lygiu. Per paskutinį dešimtmetį pasaulyje atsirado nemažai gerosios praktikos, kaip dera tinkamai kalbėti apie priklausomybes. Vienos iš geriausių šiuo požiūriu – Kanada, JAV, Naujoji Zelandija. Tai šalys, kurių vyriausybinės institucijos pradėjo kelti stigmos mažinimo problemas, ragindamos vartoti atitinkamus terminus kalbose ir publikacijose, organizuodamos mokymus sveikatos apsaugos specialistams bei žurnalistams, užmegzdamos dialogus su psichoaktyviąsias medžiagas vartojančiais asmenimis ir pasiekė įspūdingų rezultatų.

Svarbu žinoti, kad ne visada psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas turėtų būti siejamas su priklausomybe. Asmuo, vartojantis psichoaktyviąsias medžiagas, nebūtinai jas vartoja žalingai ar turi priklausomybės sindromą. Tai gali nustatyti tik gydytojai psichiatrai. Nepagrįstų diagnozių, kaip ir etikečių, klijavimas taip pat sudaro ydingą terpę stereotipams ir stigmoms egzistuoti.

Žiniasklaidos, šeimos ir pagalbą teikiančių profesionalų vaidmuo šiame kontekste – ypač svarbus, todėl rekomenduojame:

1. Laikytis principo „Pirmiausia – žmogus“, t.y. naudoti žodžius, kurių tikslas yra sutelkti dėmesį į žmogų, o ne į jo ligą. Žmogaus neapibrėžia tik vienas požymis, todėl svarbu atskirti, kad asmuo, turintis priklausomybę, nėra jo liga;
2. Leisti žmonėms pasirinkti, kaip jie nori būti vadinami. Pasakojant priklausomybę turinčių asmenų ar jų artimųjų istorijas, svarbu įgalinti įvairias jų gyvenimo patirtis;
3. Vengti dramatiškų, bauginančių, menkinančių išsireiškimų ir juos keisti terminais, kurie yra mediciniškai tikslūs, pagarbūs ir palaikantys.

Papildomai siunčiame atmintinę, kuria besiremdami, apie priklausomybę rašysime ir kalbėsime tinkamai. Metų pabaigoje RPLC planuoja išleisti išsamų stigmas mažinančio žodyno leidinį, kuris nemokamai bus prieinamas visiems Lietuvos žmonėms.

Kontaktai:

Gabija Vitkevičiūtė
Strateginės komunikacijos specialistė
El. p. gabija.vitkeviciute@rplc.lt
Tel. +370 618 58833