Europos gynimas nuo neomarksistinės hidros

Europos civilizacija išgyvena socialinę ir kultūrinę krizę. Mūsų visuomenei dabar būdingas natūralių ribų ir ryšių, kurie būtini individo klestėjimui, išnykimas. Per pastaruosius kelis dešimtmečius kultūra buvo vulgarizuota. Kaip pažymi rašytojas Benas Aggeris, niekas nebeskaito klasikos kūrinių, nes jie per sunkūs. Vietoj to žmonės yra priklausomi nuo to, ką jis vadina „akimirksniu”, t. y. nuo siekio iš karto patenkinti savo poreikius, o protas paliekamas nuošalyje. Tuo pat metu „teisingas” kalbėjimas nuolat koreguojamas, kad neįžeistų, todėl tapo nesuderinamas su laisve. Dėl šios kultūrinės transformacijos išaukštinama auka, kuriai reikia „saugių erdvių”, kad būtų patenkinti jos šalininkų apetitai.

Alexandru-Eduard Nica

Turime būti atviri: visa tai yra švelnaus totalitarizmo, kuris diegiamas tiesiai mums po nosimi, rezultatas. Beveik visi konservatyvūs mąstytojai yra apibūdinę, ką tai reiškia. Trumpai tariant, neomarksizmo šalininkai bet kokia kaina stengiasi įtvirtinti jį kaip dominuojančią ideologiją, netgi eidami taip toli, kad paneigtų žmogaus prigimtį ir nutrauktų visus ryšius su praeitimi. Istorija laikoma priešu to, ką jie vadina „Didžiuoju žygiu” į pažadėtąją utopiją.

Tai vykdo Europos politinis isteblišmentas, ypač Europos Komisija, tapusi globalistine ir neomarksistine. Šis didžiulis aparatas, įsikūręs daugiausia Briuselyje ir Strasbūre, sugebėjo poliarizuoti ir radikalizuoti mases, pasitelkdamas monstrišką, bet dažnai subtilią propagandos mašiną, kuri politizuoja kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą, siekdama jį integruoti į utopinę darbotvarkę. Vardan „pamatinių vertybių” (kurios iš tiesų neturi nieko bendra su pagrindiniais Europos civilizacijos ramsčiais: Graikų filosofija, romėnų teisė ir krikščionybė), mūsų prašoma atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo.

Europos socialinis eksperimentas

Mūsų valdantysis elitas naudoja kelias strategijas savo tikslui pasiekti. Kaip minėta, kalba pertvarkoma, kad taptų labiau „įtraukianti”, nes žodžio laisvė trukdo vis platesniam žmonių ratui. Jei kalbame laisvai, rizikuojame būti viešai sugėdinti. Be to, skelbiama radikalesnė aplinkosaugos politika. Raginama vietoj mėsos valgyti vabzdžius, kad nepakenktume kilniam planetos išsaugojimo tikslui. Tuo pat metu iš mūsų tikimasi, kad būsime sveiki. Visai neseniai eksperimentinės vakcinos buvo laikomos vieninteliu COVID pandemijos sprendimu.

Iš tiesų, valdžia įgijo didžiulę įtaką masėms, nes daugelis noriai atsisakė savo konstitucinių teisių ir laisvių mainais į menką saugumo jausmą. Galiausiai turėsime taupyti energiją, vietoj centrinio šildymo naudoti daugiau antklodžių, kartu praustis duše (kaip siūlė Šveicarijos energetikos ministrė Simonetta Sommaruga) ir šluostytis skudurėliu (kaip teigė Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės ministras pirmininkas Winfriedas Kretschmannas).

Marksas, Engelsas, Leninas, Trockis, Gramsci, Gentile ir panašūs autoriai išaugino ištisas kartas mokinių, kurie „skaldyk ir valdyk” strategiją taiko veiksmingiau nei pats Niccolo Machiavelli. Žinoma, Frankfurto mokykla labai padėjo šiame procese. Iš pradžių įkurta kaip mokykla, kuri priešinosi tarpukario metų vyraujančiam mąstymui, XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje ji virto propagandine mokykla ir kultūrinio marksizmo, arba kritinės teorijos, tramplinu, kaip teigia žymiausi šios mokyklos mokslininkai.

Griaudami tokias sąvokas kaip tauta, šeima, tikėjimas ir laisvė bei ignoruodami dvasinius žmogaus prigimties aspektus, jie siūlė naują pasaulį, grindžiamą vien socialiniais konstruktais, hedonizmu, kultūros atmetimu ir neapykanta viskam, kas priklauso praeičiai, ir pakartojo didžiausią Karlo Markso klaidą – pamiršo dvasinį Hegelio dialektikos aspektą. Ši nauja marksizmo forma greitai užvaldė kultūrines ir politines institucijas, kaip giliausiose bolševikinėse Antonio Gramsci svajonėse.

daugelis noriai atsisakė savo konstitucinių teisių ir laisvių mainais į menką saugumo jausmą.

Taigi psichosocialiniu požiūriu „pabudimo” kultūra ir politinis korektiškumas yra giliai įsišakniję Frankfurto mokykloje, kuri ir toliau stipriai veikia Europos trajektoriją. Šiandien Vakarai išgyvena egzistencinę krizę. Užuot ėję link Krikščioniškos Europos (Europa Christiana), kaip įsivaizdavo Konradas Adenaueris ir Robertas Šumanas, tūkstančiai ES biurokratų sistemingai naikina istorines judėjiškas-krikščioniškas Europos šaknis, primesdami žemyno tautoms visuotinę amneziją, kuri sklinda virš mūsų kaip nuodingas rūkas. Europos elitas sėkmingai atsivertė į progresyvizmo religiją, kuria siekiama perauklėti visą žemyną.

Tačiau aš mėgstu teigti, kad istorija yra cikliška. Po kiekvienos reformos seka kontrreformacija, o po kiekvienos revoliucijos – restauracija. Šį kartą tautos turi imtis iniciatyvos ir pradėti kontrpuolimą, kad išsivaduotų iš kampo, į kurį buvome įstumti.

Europos nacionalizmas atgimsta, o kai kuriais atvejais net atėjo į valdžią. Po Vengrijos ir Lenkijos, Švedija ir Italija padarė vilčių teikiantį posūkį į dešinę. Europos šalys viena po kitos grįžta į savo vėžes, ir perspektyvos teikia vilčių. Šalyse, kurios anksčiau buvo kairiųjų bastionai, pavyzdžiui, Švedijoje, žmonės pradėjo suvokti, kad pažadas sukurti naują pasaulį nepateisino visų lūkesčių. Daugelis pradeda suvokti, kad konservatizmas yra įsišaknijęs realybėje ir atitinkamai veikia. Nacionalinių konservatorių pasipriešinimas giliai kultūrinei marksistinei kairei yra logiška, pateisinama ir pagrįsta reakcija, kaip antikūnų kova su infekcija.

2022 m. pabaigoje Bukarešte į svarbią tarptautinę konservatorių konferenciją susirinko nemažai suverenistinių pažiūrų politikų ir visuomenės nuomonės lyderių iš visos Europos. Į renginį, pavadintą „Ta Europa, kuria tikime”, susirinko svarbūs dešiniųjų veikėjai iš tokių šalių kaip Italija, Ispanija, Prancūzija, Portugalija, Lenkija, Belgija, Suomija, Serbija ir Izraelis. Dalyviai pabrėžė, kad kova už mūsų tradicijas visų pirma yra kultūrinė ir politinė kova. Jie pripažino, kad vyraujantis švelnus, bet energingas totalitarizmas kelia egzistencinę grėsmę būsimų Europos kartų protams ir sieloms.

vyraujantis švelnus, bet energingas totalitarizmas kelia egzistencinę grėsmę būsimų Europos kartų protams ir sieloms.

Vis dėlto, nepaisant vilties žiburių, mūsų civilizacija kaip niekada arti to, kad taptų socialinio eksperimento auka, kurį Ursula von der Leyen apibendrino 2022 m. rugsėjo 14 d. kreipimesi į Europos Parlamentą, kalbėdama apie „Europos suverenitetą” – dirbtinę ir juokingą sąvoką, geriausiai apibūdinančią socialinę inžineriją.

Kaip ES tampa socialiniu eksperimentu? Žvelgiant iš realistinės perspektyvos, tokio dalyko kaip „Europos suverenitetas” paprasčiausiai nėra. M. von der Leyen turi omenyje daugiau galių Europos Komisijos rankose, kuri jau viršijo Lisabonos sutartimi jai suteiktus įgaliojimus. Ji nori, kad saujelė biurokratų, kurie retai išeina iš savo biurų Briuselyje, turėtų valdžią šimtams milijonų piliečių, net jei jie neturi jokio supratimo, kaip atrodo kaimas Rytų Europoje ar koks yra gyvenimas Viduržemio jūros regiono kaime.

ES įkūrėjai įsivaizdavo Europą kaip laisvės ir įvairovės erdvę, kurioje istoriškai ir kultūriškai skirtingos tautos nuspręstų paspausti vienas kitam ranką dėl savo piliečių gerovės. ES neturėjo būti nei viršnacionalinė valstybė, nei aksominis kalėjimas, pilnas denacionalizuotų žmonių, kurie gyvena tik tam, kad dirbtų, vartotų ir mokėtų mokesčius.

Užtenka pažvelgti į Lenkiją ir Vengriją, kad pamatytume, jog bet kuri tauta, kovojanti už savo nacionalinį suverenitetą ir konstitucijos viršenybę prieš Europos biurokratiją, pasisakanti prieš chaotišką migraciją, LGBT darbotvarkę ar įkyrų „žaliąjį kursą”, bus pavadinta „neliberalia” ir „nedemokratiška”.

Nacionalizmas ir gamta

Šiame kontekste, manau, svarbu suprasti, kad, kad ir kaip globalistai tyčiotųsi iš tautinės tapatybės ar jos nekenčia, ji niekada netaps atgyvena. Kodėl? Todėl, kad jis neatsiejamai susijęs su žmogaus prigimtimi ir psichika. Kad būtume funkcionalūs suaugę žmonės, mums visiems reikia psichologinio stabilumo, kognityvinio sąskambio ar dar kokio kito pavadinimo.

Ką bendro su psichologiniu stabilumu turi tautinė tapatybė? Individai, formuodami savo tapatybę, pasikliauna bendruomene. Nacionalinė tapatybė, religija ir kultūra yra esminiai mūsų prigimties dalykai. Šie elementai yra tarpusavyje susiję ir, kai jais dalijasi žmonių grupė, sudaro tai, ką vadiname tauta. Taigi tautinė tapatybė yra svarbus kiekvieno iš mūsų egzistencijos ir stabilumo veiksnys.

Vadinasi, tautinės tapatybės siekis ir nacionalizmo gimimas turi kur kas gilesnes istorines šaknis, nei pripažįsta šiuolaikinė akademinė visuomenė. Nors nacionalizmas gali būti nauja sąvoka mūsų egzistencijos laiko juostoje, tautinė tapatybė yra mūsų žmogiškojo poreikio priklausyti išraiška. Nei nacionalizmas, nei tautinė tapatybė neatsirado atsitiktinai. Pavyzdžiui, tai galime aptikti Romos imperijoje, kuri tikėjo, kad Romos vaidmuo santykiuose su „barbarais” yra civilizacinis. Istoriografija – istorijos rašymas – buvo visapusiškai išnaudota romėnų propagandos ir nuo šiol išliko svarbus kiekvienos šalies tapatybės ir teisėtumo veiksnys.

Yra ir kitų pavyzdžių iš priešistorės, pvz., Šimtametis karas arba Ispanijos rekonkista. Nors Šimtametis karas prasidėjo kaip dviejų monarchų konfliktas, jis greitai virto dviejų tautų karu. Kodėl? Todėl, kad žmonės jautė rezonansą su savo karaliais ir didvyriais. Be būdingo nacionalinio jausmo Žana d’Ark ar Henrikas V niekada nebūtų atsiradę. Po to, kai anglų ilgasis lankas ties Kresi, Puatjė ir Agincourt’u nutraukė sunkiosios riterijos viršenybę, žodžiai „ilgasis lankas” ir „anglas” tapo sinonimais, o tai viduramžiais sustiprino anglų tapatybę. Tuo pat metu ilgas Ispanijos rekonkistos procesas buvo įmanomas tik todėl, kad nacionaliniai jausmai buvo įaugę į ispanų psichiką. Taip jiems pavyko galutinai nustumti maurus už Tariko uolos. Ispanų tapatybė ir toliau stiprėjo, nes Fernandas de Aragonas ir Izabelė Kastilijos nugalėjo Rekonkistoje ir padėjo Ispanijos monarchijos pamatus.

Galima paklausti, jei nacionalizmas toks svarbus žmogaus asmenybei ir kultūrai, kodėl jis užgimė tik XIX a. romantizmo epochoje?

Iš tiesų nacionalizmas atsirado Vokietijoje kaip reakcija į Prancūzų revoliuciją ir Apšvietos racionalizmą. Šie elementai gaivino Napoleono imperiją, todėl vokiečių intelektualai, kurie priešinosi Prancūzijos teritoriniam ir intelektualiniam dominavimui, juos suvokė kaip grėsmę. Taigi vokiečiai ėmėsi kontratakos ir gimė romantizmas.

Pagal šią filosofiją, kuriai Vokietijoje įtakos turėjo Herderio ir Fichtės idėjos, tauta buvo organiškos bendruomenės išraiška, priešingai nei Apšvietos epochos samprata, pagal kurią tauta buvo lygiateisių piliečių, susietų visuomenine sutartimi, rinkinys. Vėliau romantizmo tikslas buvo atkurti unikalios dvasios, valios ar sielos apimtas tradicijas, išreikštas kalba, mitais, tradicijomis ir įstatymais.

XIX amžiuje galingai sugrįžo liaudies kultūra ir tradicijos. Kartu su Prancūzija ir Vokietija kūrėsi ir kitos tautinės valstybės: Italija, Graikija, Rumunija, Serbija, Bulgarija ir kt. Šios tautos ėmė reikalauti tautinio apsisprendimo. Tokios kultūrinės nepriklausomybės jėga buvo įspūdinga, nes ji suteikė teisėtumo jų politiniams idealams ir kartu atitiko bendruomeninio tapatumo poreikį. Todėl, nors šiuolaikinėje literatūroje nacionalizmas gali būti apibrėžiamas kaip ideologija, jis pats savaime nėra ideologija, o veikiau pagrindinio žmogaus poreikio patenkinimas.

nacionalizmas gali būti apibrėžiamas kaip ideologija, jis pats pats savaime nėra ideologija, o veikiau pagrindinio žmogaus poreikio patenkinimas.

Žinoma, kairieji atmeta tautinės valstybės organiškas šaknis. Jų teorijos neįsitvirtinusios istorinėse, kultūrinėse ir visuomeninėse realijose, o daugiausia kyla iš po Antrojo pasaulinio karo naujai interpretuoto marksizmo, turėjusio tapti teoriniu pagrindu naujiems socialiniams judėjimams.

Konservatyvioji Apšvieta

Galbūt konservatoriai gali pradėti naują Apšvietą Europoje. Galbūt šį kartą šviesa paskatins mus stiprinti savo civilizaciją ir kultūrą (kaip teigė Fichtė savo „Kreipimesi į vokiečių tautą”), grįžtant prie savo ištakų, prie judėjiškų-krikščioniškų šaknų, prie Dievo, šeimos, tautos, tiesos ir laisvės. Galbūt skamba paradoksaliai, bet tik konservatyvi revoliucija, kaip siūlė Edmundas Burke’as, sugrąžins Europą į teisingą kelią.

Priešingai neomarksistinei retorikai, nacionalizmas nėra susijęs su neapykanta ar pranašumu. Kai nacionalizmas įrėmintas krikščioniškoje moralėje, jo centre yra meilė. Mylėti savo tėvynę nereiškia nekęsti kitų tautų ar laikyti jas žemesnėmis. Tai iškreiptos nacionalizmo apraiškos, neturinčios nieko bendra nei su krikščionybe, nei su laisve, kurią tradiciškai vertino Vakarai.

Turime garsiai ir aiškiai pasakyti: neomarksizmas dabar kaip niekad priartėjo prie mūsų kultūrų aktualizavimo. Šiandien kairiųjų tikslas – išplauti žmonėms smegenis, kad jie savo noru pakeistų savo prigimtį. Didysis žygis” niekada nesibaigs, jei nebūsime pasirengę paliudyti, kad du ir du yra keturi ir kad vasarą lapai žaliuoja, kaip kadaise sakė G. K. Čestertonas. Teisinga kova dabar yra susijusi su visų mūsų pagrindinės tapatybės elementų išsaugojimu.

Didžiausia klaida, kurią galime padaryti, yra tyliai sėdėti nuošalyje ir daryti kompromisus vardan taikos, kuri niekada neįvyks. Kuo labiau lenksimės, tuo blogiau bus. Istorija mums tai rodo. Tokio požiūrio 1938 m. laikėsi Neville’is Chamberlainas ir Ispanijos dešinieji likus vos keleriems metams iki Ispanijos pilietinio karo pradžios.

Vietoj to galime sekti Heraklio pavyzdžiu kovoje su hidra. Jei mūsų karta sugebės apginti savo tautas ir paveldą, nugalėsime neomarksistinę hidrą. Nuosmukio laikais turime prisiminti, kad tai, kas mus laiko kartu, yra mūsų pamatinė tapatybė. Perfrazuojant Robertą Šumaną, Europa priklausys savo tautoms arba ji nustos egzistuoti.

europeanconservative.com