Kunigas Algirdas TOLIATAS: Jei bijosim ir tylėsim, gyvensim pagal kitų taisykles

Danutė ŠEPETYTĖ

Sako, Vakarai išgyvena tikėjimo krizę. Sako, tai reiškia kone krikščioniškos civilizacijos pelenus. Atvirai sakoma, kad Lietuvoje Dievą esame padėję į šiukšlyną. Dar tikima, kad būtent Jis esanti vienintelė Europos viltis. Priešvelykiniu laikotarpiu panūdome paklausti dvasininko, kaip galėtume susigrąžinti Dievą iš ten, kur jį padėjome. Kunigas Algirdas Toliatas sutiko apie tai pasikalbėti.

– Bet kokiu atveju žmogus neapsieina be tikėjimo. Jis tiki, tarkim, Gabrieliumi, Radžvilu, kunigu Toliatu, žvaigždėmis, karma, likimu… Kam jam to reikia?

– Žmogus nėra tiktai kūnas. Pasaulis, kuriame gyvename, yra ir šiapusinis, ir anapusinis. Kartais savęs klausiu, ar psichiniai sutrikimai, dvasinės ligos nėra susiję su tuo, kad mes neatliepiame giliausių dvasinių poreikių: tikėjimo, meilės, tarnystės, atsidavimo, savęs dovanojimo, dėkingumo. Jie yra kaip vidinis šauksmas, kurį kartais sunku apibrėžti, apibūdinti, sudėti į žodžius, bet jie yra, ir jeigu tie poreikiai užgniaužiami arba ignoruojami, žmogų ima kankinti vidinė tuštuma.

Manau, kad giluminis tikėjimo ieškojimas, tikėjimo poreikis ir kvietimas yra kaip sąžinės balsas. Kartais vidinę tuštumą ar tikėjimo alkį bandoma numarinti paviršutiniškai, pavyzdžiui, sudievinant kokį asmenį, tačiau tokia tikėjimo forma negali atliepti giluminiam žmogaus tikėjimo poreikiui. Geroji žinia yra ta, kad mes, žmonės, klystantys ir darantys neteisingus sprendimus, turime galimybę keistis. Esu sutikęs ne vieną žmogų, kuris, iki tol gyvenęs savanaudišką gyvenimą, įvykus kažkokiems svarbiems gyvenimo įvykiams, atverčia naują gyvenimo puslapį.

Geroji žinia ta, kad tikėjimas mums duoda galimybę net labiausiai sujauktame gyvenime, net juodžiausioje naktyje, gniuždančioje blogio viešpatijoje išlikti žmogumi, jei mes gręžiamės į Kristaus skleidžiamą šviesą.

-Turint galvoje, kad Vakarų pasaulis nusisukęs nuo prigimties, nuo šeimos, nuo dorybės, nuo Dievo, nejučiomis kyla klausimas, kad šis pasaulis greičiausiai liovėsi ieškojęs prasmės, nes prasmės ieškojimas yra tikėjimo, o ne vartojimo savybė?

– Kodėl taip yra, labai sunku pasakyti, tokie virsmai neįvyksta per vienus metus, turbūt tai yra ilgos kelionės rezultatas. Normalu, kad žmogus yra tiek kūnas, tiek dvasia ir turi atitinkamų poreikių, tačiau visas blogumas prasideda tada, kai kūniški poreikiai tampa dominuojantys. Tada puikybė, godumas ir kitos didžiosios nuodėmės užvaldo žmogų ir mes prarandam darną bei harmoniją.

Šiais laikais vis dažniau pasigirsta nuomonė, kad iš viso gal nėra jokių principų gyvenime, kad gal viskas yra reliatyvu ir viskas, net kertinės vertybės, yra žmogaus sugalvota ir kad kiekvienas gali jas susikurti savo nuožiūra. Jeigu mes prarandame pagrindą, kur sutariam dėl esminių dorybių, tada viskas tampa tik lygiavertės nuomonės. Doras žmogus turi savo, o piktadarys savo, – juk toks jo supratimas apie pasaulį ir negali jam priekaištauti.

Amžinųjų tiesų reliatyvumas yra gražus tol, kol jis egzistuoja teoriškai ir iš toli, bet realybėje jis vestų į anarchiją, chaosą, destrukciją. Tai būtų gyvenimas be meilės. Gyvenimas tik dėl savęs. Toks gyvenimas veda žmogų ir bendruomenę į beprasmybę ir depresiją.

– Gal turite atsakymą, kuo žmogus pirma suabejojo: dorybe, einančia iš Dievo, turiu galvoje dekalogą, ar tiesiog Kristumi, kitaip tariant, tikėjimu?

– Kodėl sakoma: netark Dievo vardo? Pagal Bibliją, ištartas vardas reiškia apibrėžimą. Jeigu tu apibrėži Dievą, jeigu tu apibrėži begalybę žmogaus akimis, tai ji – nebe begalybė, ji tampa tuo, kaip ir kiek tu ją supranti. Dievas lieka įrėmintas tavo proto, tavo suvokimo limitų. Kai mes patys tampame Dievo duotų dorybių riba ir matuoklis, tada jos tampa labai ribotos, dalinės. O kartais mūsų dorybės dar esti menamos, slepiančios savyje baimę ar interesus.

Žmogaus sielos žudikas yra abejingumas. Ir žudo ne tik asmenį, bet ir jo aplinką. Saugoti ir ginti gyvybę yra šventa. Ukrainoje ir visur, kur žmonės žudomi dėl tikėjimo, sąžinės, žodžio laisvės. Baisu, kas vyksta Ukrainoje. Bet kiek yra šalių, kur žudomi žmonės, bet mūsų tai beveik nepasiekia. Nei ausų, nei širdžių. Kai žudomas vienas žmogus, yra žudoma visa žmonija.

Kasmet pasaulyje yra nužudomi tūkstančiai krikščionių vien dėl jų tikėjimo. Pavyzdžiui, Nigerijoje, kur persekiojami krikščionys, vidutiniškai po dešimt jų nužudoma kiekvieną dieną. Ir tai vyksta kasmet… Bet tai tik lašas jūroje, palyginus su milijonais kasmet nužudomų negimusių vaikelių. Juk sprendimas leisti gimti ar negimti paliečia ne tik šeimą, bet ir visą visuomenę. Tai paliečia mūsų žvilgsnį į pasaulį, kurį kuriame be Dievo, nes gyventi tik sau yra patogiau. Tik tai niekur neveda. Arba tiksliau veda į niekur. Ir tada nustembame, kad ten ir patenkam.

Koks gyvenimiškas paradoksas: kartais tie patys žmonės, kurie yra kovotojai už taiką pasaulyje, tuo pat metu tyčiojasi iš kitų, lipa per galvas, – taikos lozungai tampa vos ne reklamine agitacija. Atrodo, kad vienur kovoti už teisingumą, o kitur niekinti, žeminti, šaipytis yra normalu ir priimtina. Taip neturi būti.

Žmogus yra trapus ir jam nėra lengva vadovautis dieviškomis dorybėmis. Kristus mums nušviečia kelią Dievo link. Patirti Kristų tai patirti Dievą. Bet ir čia mūsų patyrimas dažnai lieka tik teorinis – mažai tepaliečiantis mūsų gyvenimus. Didžiausias Bažnyčios tikslas, padėti žmogui sutikti Kristų. Tik kažkodėl tas tikslas dažnai pasimiršta ir mes paskęstame dvasinės administracijos rutinoje.

– Jeigu įmanoma, ir mes matome, kad tai yra įmanoma, įpūsti daliai visuomenės, kad religingas žmogus yra atgyvena, kad krikščioniškos šeimos gynėjai yra „vatnikai”, kodėl negalima nusigręžusiai nuo Dievo visuomenės daliai įpūsti noro gyventi su Dievu?

– Manau, kiekvienas iš mūsų galėtume savęs paklausti, kuris pasaulio modelis man priimtinesnis. Dabar labai dažnai yra pristatoma ir net sakyčiau peršama pozicija, stigmatizuojanti klasikines vertybes. Toks jausmas, kad vyksta žaidimas į vienus vartus. Trūksta balanso ir diskusijos. Kodėl? Gal tiesiog norima kuo greičiau pasiekti tikslą, drąsiai priiminėti sau palankius sprendimus. Demokratinė diktatūra. Valdymas baime.

Neatitikdamas nuomonės formuotojų standartų gali būti viešai pažemintas ir atstumtas. Ir kas norės į tai veltis? Ech, bet istorijos mes tuo nenustebinsim. Labai graži gyvulių ūkio deklaracija „Už laisvę”, kur nėra jokios laisvės. Tik lozungas.

Kuo daugiau žmonių bus įbauginta, tuo sunkiau bus kalbėti apie tai, kas mums svarbu ir brangu, nes žmonės bijos kalbėti. Taip, kaip bijojo sovietmečiu. Todėl laisvę reikia branginti ir saugoti. Už ją reikia kovoti. O svarbiausia nepasiduoti abejingumui, galvojant, kad kažkas kitas pakovos už ją. Arba galvojant, kad gal nieko čia nenutiks. Taip daugelis galvojo prieš Pirmąjį, o paskui ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Turbūt kaip tik dėl to tai ir nutiko, nes abejingumas sėja mirtį.

Man labai keista girdėti kai kuriuos Lietuvos visuomenininkus ar net oficialius mūsų šalies atstovus, kurie sau leidžia taip išsireikšti, kad ausys linksta jų klausantis. Atrodo, nesuvokiama, kad jie atstovauja Lietuvai ir kalba tokius dalykus, bet dar labiau nesuprantama, kodėl tai nesukelia rimtesnės visuomenės reakcijos, kad taip kalbėti negalima ir nepriimtina. Ir net nežinau, dėl ko didesnis apmaudas: ar dėl tokių pasisakymų, ar dėl žmonių abejingumo girdint tokius pasisakymus.

– Prasidedanti gavėnia, regis, būtų tinkamas laikas visiems to pasiklausti?

– Kiekvienas sau turėtume atsakyti, ką aš asmeniškai galiu padaryt ir padarysiu, kad tai, kuo tikiu ir kas man yra brangu, būtų apginta. Galbūt yra daug tikinčiųjų, bet jų tikėjimas neįsikūnija išreikšta pozicija, išreikštu gyvenimu. Vienas iš didžiausių ateities žudikų yra pasyvumas. Labai pasigendu mūsų valstybėje diskusijos paieškos, brandaus pokalbio gerbiant abi puses. Nesu mitingų šalininkas.

Eikime ieškoti tiesos, išsakydami savo poziciją argumentų kalba, o ne pildami ant kitų srutų, jeigu jie mąsto kitaip, nei mes. O jei tingėsim, bijosim ir tylėsim, tai ir gyvensime pagal tų, kurie garsiausiai rėkia, primestas taisykles. Kalbėkime, išsakykime savo poziciją, telkimės. Jeigu dabar tylėsime esminiais sąžinės klausimais, tai tikėtina, kad sąžinė tylės ir kai reikės guldyti galvą už Tėvynę ar aukotis dėl kito žmogaus. Jeigu leisimės bukinami abejingumo, neliks nei pilietiškumo, nei pasiaukojimo.

Norėdami eiti šviesos keliu turime mobilizuotis, tam, kad mobilizuotumėmės, turime pasitikėti vieni kitais, auginti dovanojimo kultūrą, gyventi tuo, kuo tikime. Nes jeigu nėra tos bendraminčių terpės, kelionė gali būti labai sunki.

– Dėl šios priežasties ir gimė Krikščionių darbuotojų profsąjunga, kuriai priklausote ir jūs?

– Šios profsąjungos tikslas – suburti žmones, kuriems rūpi Kristaus reikalai, kuriems rūpi puoselėti, ginti krikščioniškas vertybes. Tu niekada nevaikščiosi vienas Kristuje! Ir net jei nesi jos aktyviu nariu, profsąjunga suteikia galimybę sužinoti daugiau apie krikščionis ar bendruomenes, papuolusius į bėdą dėl tikėjimo ar sąžinės laisvės. Ir jei krikščioniškas tikėjimas tau yra daugiau nei deklaracija, šios žinios neleidžia mums likti abejingais, skatina ieškoti sprendimų. Tik tuomet mūsų tikėjimas gyvas, kai mūsų žodžiai įsikūnija darbais.

Norint apginti tuos, kurie yra skriaudžiami, reikia sutelkti resursus. Ir juo didesnė žmonių grupė, kuriems rūpi, tuo mažiau noro skriaudikams pulti. Juk kai agresorius žino, kad valstybės ginasi ne vien žodžiais, tuomet supranta, kad čia nebus lengvas kąsnelis. Ir labai dažnai tokiais atvejais praeina noras kėsintis. O kai nukanda Krymą ir nemato pasekmių, tada apetitas auga. Ir jei galvosi, kad blogis dar labai toli, tai net nepajusi, kai jis jau belsis į tavo duris.

– Didelis klausimas, ar gali mažuma paveikti daugumą, jeigu ji nėra LGBT mažuma?

– Skaudu matyti, kai negerbiamas tikėjimas ar menkinamos krikščioniškos šeimos vertybės, neva nuodijančios kitų gyvenimus ir trukdančios veržtis į progresyvią ateitį. Demokratiška laisvė turėtų ginti ir visas mažumas, ir visas daugumas. Visus, kurie yra menkinami! Mes turime tam tikras vertybes, kurias branginame ir norime, kad jos nebūtų žeminamos, kad jas išpažįstantys žmonės nebūtų užgauliojami, diskriminuojami dėl savo pažiūrų, išmetinėjami iš įvairių projektų ar kaip dėstytojai iš universitetų, nes esą su tokiomis pažiūromis ne pakeliui.

Demokratija turi ginti visas pažiūras. Tarp jų ir klasikines. Tai reiškia leisti joms išsaugoti savo identitetą ir nebandyti jų transformuoti. Jeigu naikinsime visą paveldą sakydami, jog tai jau praeitis, tai greit nebeturėsime jokios istorijos.

Ta pati teisė, kuri gina mažumas, turėtų ginti ir visas kitas teises. Ir jei dabar praleisime progą jas apginti, tai ateis laikas, kai bijosime net žodį pasakyti kitaip, nes būsime sodinami į kalėjimą už neapykantos kalbą. Net jei tuose žodžiuose nebus neapykantos. Žmogų sumaišys su purvais už menamus neapykantos žodžius ar žvilgsnį, ar net mintį…

Nors šitie dalykai atrodo kone apokalipsiniai, bet ir karas Ukrainoje atrodė kaip apokalipsė ir neįmanomas dalykas, bet jis vyksta. Jau dabar matome ryškėjančias diskriminacijos tendencijas, kai iš įvairių niekų sukeliama visuomenės banga ir vadinamoji „cancel” (atmetimo) kultūra, kuriai diriguoja garsiausiai rėkiantys už žmogaus teises, tiesiog suluošina, sutrypia, sumina žmones.

Mūsų profesinės sąjungos tikslas, kad žmogus niekada nevaikščiotų vienas Kristuje. Ir jeigu taip nutiktų, kad jis būtų puolamas, reikia, kad greta turėtų jį palaikančių žmonių. Gyvenam teisinėje valstybėje, todėl tiek homoseksualus žmogus, tiek krikščioniškos šeimos instituto gynėjas, nepritariantis vienalyčių partnerystei, tiek už gyvybės saugojimą, prieš abortus pasisakantis gydytojas ir t.t. neturėtų būti persekiojamas.