Vasario 17 d. Kaune, Laisvės al. prie pastato Nr. 53 ant kurio yra atminimo lenta skirta Vasario 16-osios Akto signatarui, Lietuvos Ministrui pirmininkui (XVIII ir XIX Vyriausybėse), kun. Vladui Mironui (1880 – 1953) vyko Lietuvos valstybės kūrėjo 70-ųjų mirties metinių paminėjimas. Minėjime dalyvavo kun. kanauninkas dr. Robertas Pukenis, Kauno m. savivaldybės tarybos narys dr. Vitas Lendraitis, LPKTS ir bendrijos, Lietuvos sąjūdžio, Šv. Adalberto – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – Riterių Ordino nariai.
Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininkė Kristina Giedraitiene visuomenininkui dr. Raimundui Kaminskui įteikė knygą SIGNATARŲ GENEALOGIJOS 1918 m. Vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai.
Šios knygos sudarymą ir leidybą inicijavo visuomeninė organizacija – asociacija Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija. Kelerius metus Lietuvos ir užsienio archyvuose intensyviai dirbo keturiolika Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos narių, genealogijos tyrėjų, istorikų. Surasta naujų žinių apie signatarų kilmę, giminių ištakas, pavyko ištaisyti paplitusias faktų klaidas.
Parengti kiekvieno signataro genealogijos apžvalginiai straipsniai su šaltinių nuorodomis ir nuotraukomis. Remiantis archyviniais dokumentais, sudarytos signatarų genealoginės schemos. Knygoje publikuojamos metrikinių dokumentų kopijos, kurios yra išverstos į lietuvių kalbą iš lotynų, lenkų, rusų ir kt. kalbų.
Šios knygos išskirtinumas – dvidešimt Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų genealoginių schemų su apžvalginiais straipsniais, išsamios vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės. Knygoje publikuojamos nuotraukos, kurios saugomos ne tik Lietuvos archyvuose, muziejuose, bet ir signatarų giminių rinkiniuose, tad dauguma jų bus spausdintos pirmą kartą.
Pastebėtina, kad prieš 70 metų, 1953 m. vasario 17 d. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma vasario 18 d. data), mirė kunigas, visuomenės veikėjas, politikas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas.
V. Mironas gimė 1880 m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (Rokiškio raj.). 1892 m. baigęs Panemunio pradžios mokyklą įstojo į Mintaujos (dabartinė Jelgava, Latvija) gimnaziją, kurioje vėliau susipažino su Antanu Smetona ir Juozu Tūbeliu ir iš kurios buvo pašalintas su būreliu lietuvių katalikų moksleivių 1896 m., nes atsisakė melstis rusiškai. 1897 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, ją baigė 1901 m., vėliau iki 1904 m. mokėsi Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje. Tais pačiais metais buvo įšventintas į kunigus ir grįžo į Vilnių, kur iki 1907 m. dirbo privačių mokyklų kapelionu. 1907–1910 m. klebonavo Choroščiuje (netoli Balstogės), 1910–1914 m. Valkininkuose, 1914 m. paskirtas Daugų parapijos klebonu, 1910–1929 m. buvo Merkinės dekanas.
Jau nuo pat savo kaip kunigo veiklos pradžios V. Mironas aktyviai užsiima visuomenine ir politine veikla. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus seime, nuo 1907 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, dalyvavo rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo vienas iš „Ryto“ švietimo draugijos kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba. V. Mironas prisidėjo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas Lietuvos Tarybos (nuo 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba) nariu. 1918 m. vasario 16 d. buvo vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų. Dirbo Lietuvos Tarybos Švietimo, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Rekvizicijų sustabdymo, Tarybos biudžeto komisijose, 1920 m. kovo–liepos mėnesiais viešėjo JAV , kur rūpinosi išeivijos politine ir finansine parama Lietuvos valstybei.
Buvo 1926–1927 m. III Seimo atstovu (nuo Lietuvių tautininkų sąjungos), 1927–1929 m. Tikybos reikalų departamento prie Švietimo, vėliau prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriumi. 1929–1938 m. Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas. Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1939 m. kovo 29 d. V. Mironas buvo dviejų Ministrų Kabinetų (aštuonioliktojo ir devynioliktojo) vadovas – Ministras Pirmininkas, nuo 1938 m. spalio 1 d. ėjo dar ir Žemės ūkio ministro pareigas. Po to, kai Lietuva buvo priversta priimti 1939 m. kovo 20 d. Vokietijos ultimatumą ir perduoti jai Klaipėdos kraštą, V. Mironas paliko premjero kėdę ir grįžo gyventi į savo ūkį Bukaučiškėse (netoli Daugų, dabartinis Alytaus raj.).
SSRS okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, kalintas Alytaus NKVD areštinėje ir Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 1941 m. birželį, Lietuvoje prasidėjus karo veiksmams, iš kalėjimo išlaisvintas, karo metus praleido savo ūkyje prie Daugų, kur buvo Daugų parapijos vikaru. 1947 m. V. Mironas buvo okupantų valdžios nuteistas ir ištremtas kalėti septynerius metus Vladimiro kalėjime, kur, likus mažiau nei metams iki laisvės atgavimo, mirė 1953 m. vasario 17 arba 18 d. (skirtinguose šaltiniuose nurodoma skirtinga data).
