Dešimtmečius nespręsta ir vis blogėjusi švietimo situacija lėmė, jog šiandien būtent švietimas privalo būti pagrindinis Vilniaus savivaldos prioritetas. Tai galioja ne tik Vilniui, bet ypač jam, nes situacija sostinėje daug kuo kitokia nei likusiuose miestuose. Vilnius yra nuolat augantis miestas, jame jau seniai daugėja gyventojų ir konkrečiai moksleivių, o savivaldybė vėluoja į tai reaguoti.
Tik 2021 metais surengta savivaldybės spaudos konferencija, kurioje nelyg naujiena paskelbta, kad sostinėje trūksta mokymo įstaigų ir šis trūkumas tik didės, todėl būtini skubūs veiksmai. Tai visiška tiesa, bet turėjo būti pasakyta vėliausiai 2014 metais, į mero postą stojus R. Šimašiui, o geriausiai – dar dešimtmečiu anksčiau. Šis sistemingas ignoravimas sukėlė dabartinę krizę, mero uoliai dangstomą kompensacijomis leisti vaikams į privačius darželius.
Vilniui būtinas tolygus ugdymo įstaigų – vaikų darželių ir mokyklų – tinklas, kurio dėka visi vilniečiai galėtų leisti vaikus į darželius ir mokyklas savo rajone. Nesunku numatyti būsimą poreikį ir skirti tam finansavimą. Šis darbas turėjo prasidėti bent prieš dešimtmetį, bet privalo būti padarytas nors dabar.
tėvai nuolatos vežioja vaikus po miestą į toli nuo namų esančias mokyklas, darželius ir būrelius
Šiandien tėvai nuolatos vežioja vaikus po miestą į toli nuo namų esančias mokyklas, darželius ir būrelius. Tyrimai rodo, kad tai yra pagrindinė spūsčių Vilniuje priežastis. Žinoma, norintieji gali leisti ir vežti vaikus į tolimas mokymo įstaigas, specifinės meno, religinės ar kitos pakraipos mokymo įstaigos negali būti užtikrintos šalia namų. Tačiau dauguma tėvų tą daro ne iš didelio noro, o tiesiog todėl, kad neturi alternatyvos prie namų, savo rajone. Ši alternatyva privalo atsirasti.
Ypač darželių atveju buvo ilgus metus vykdoma visiškai ydinga politika. Aiškus absoliučios daugumos tėvų prioritetas yra galimybė leisti vaikus į valstybinį darželį. Vietoje to, kad būtų sprendžiama darželių trūkumo problema, per R. Šimašiaus kadencijas buvo mokamos 100 eurų kompensacijos leidžiantiems vaiką į privatų darželį.
Nesunku suskaičiuoti, kad šios kompensacijos savivaldybei kasmet kainuoja po 8,5 mln. eurų. Vieno darželio pastatymas tuo tarpu kainuoja apie 3 mln. eurų ir pati savivaldybė įrodė, kad norėdama gali pastatyti jį per pakankamai trumpą laiką. Nesunku suprasti, kad per kadenciją savivaldybė vien už kompensacijos išleistas lėšas galėjo pastatyti keliolika darželių ten, kur matomas jų poreikis. Tūkstančiai vaikų jau dabar galėjo nemokamai eiti į valstybinius darželius. Vietoje to pinigai buvo išleidžiami laikinam gaisro gesinimui be jokio ilgalaikio rezultato.
Laisvės partija didžiuojasi šia politika ir nori ją dar labiau gilinti. Jos programoje – pažadas suvienodinti lėšas, skiriamas einantiems į valstybines ir privačias mokymo įstaigas. Tokia politika toliau mažintų miesto galimybes sukurti tankų ir tvarų mokymo įstaigų tinklą, gilintų finansinę ir mokymo kokybės atskirtį visame mieste, konkurenciją dėl vaikų ir dėl mokymo vietų. Tai fanatiška libertarinė nuostata, kad viską reikia atiduoti rinkai, o viešosios paslaugos apskritai nereikalingos.
Būtina eiti priešingu keliu – statyti darželius ir mokyklas ten, kur jie reikalingi
Būtina eiti priešingu keliu – statyti darželius ir mokyklas ten, kur jie reikalingi, taip pat vystant naujus miesto plėtros projektus užtikrinti, kad nauji daugiabučių kvartalai būtų statomi tik su naujais darželiais ir mokyklomis prie jų. Ar tai būtų daroma vystytojo, ar savivaldybės lėšomis – jų tarpusavio derybų klausimas.
Naujuose augančiuose mikrorajonuose tą išspręsti tėra politinės valios klausimas, nes laisvų sklypų viešosios infrastruktūros statyboms tikrai netrūksta. Tačiau miestas ne tik plečiasi, bet ir yra tankinamas, dažnai chaotiškai, kaišiojant į tarpus tarp esančių pastatų naujus. Tokiuose rajonuose iškyla ir sklypų švietimo įstaigoms problema, tačiau ir jai galimas sprendimas. Turto bankas nuolatos parduoda įvairius pastatus senuosiuose miesto rajonuose. Savivaldybė gali juos išpirkti arba tartis su Vyriausybe dėl jų perėmimo šioms būtinoms – švietimo – reikmėms. Vien apjungus pustuštes tautinių mažumų mokyklas atsirastų galimybės didinant mokinių skaičių jose dalinai spręsti trūkstamų mokyklų klausimą, kartais tiesiog į jas perkeliant pradines mokyklas, dabar įsikūrusias specializuotose vaikų darželių patalpose. Vilnius privalo rasti lėšų statyti naujas modernias mokyklas, o senąsias – renovuoti ir modernizuoti.
Net ir dabar vykdomos statybos neretai yra visiškai neefektyvios. Už kai kurias mokyklas sumokama kelis kartus daugiau nei jų rinkos kaina (taip nutiko, pavyzdžiui, su koncesiniu mokyklos finansavimu Balsiuose). Kiekvienai mokyklai perkami nauji, kartais beveik milijoną eurų kainuojantys projektai. Patvirtinus tinkamą projektą jį galima ir reikia naudoti visur, kur jis tinkamas. Kad patenkintų švietimo poreikius, Vilniui neišvengiamai teks efektyvinti miesto išlaidas.
Vilniaus rajonuose vyksta lietuvių diskriminacija švietimo srityje – neužtikrinami darželiai ir mokyklos lietuvių kalba, steigiamos kitakalbės
Augančiuose Vilniaus rajonuose vyksta lietuvių diskriminacija švietimo srityje – neužtikrinami darželiai ir mokyklos lietuvių kalba, steigiamos kitakalbės ar mišrios mokymo įstaigos, o būtent lietuvių vaikai neretai pralaimi kovą jose dėl įvairių priežasčių, įskaitant lenkų politikų įtaką Vilniaus švietimo sistemai.
Štai Bajoruose konkurencija į mišrios kalbos mokyklos klases kitomis kalbomis daug mažesnė nei į klases lietuvių kalba, tačiau daugiau vietų mokymuisi lietuvių kalba nėra užtikrinama. Kiekviename sostinės mikrorajone turi būti užtikrintas ne tik švietimas apskritai, bet ir švietimas valstybine kalba.
Ne mažiau svarbi už ugdymo prieinamumą problema yra ugdymo kokybė. Taip, programos ir mokymo turinys yra ministerijos kompetencijos klausimas. Bet įgyvendinimas priklauso nuo mokytojų ir administracijos. Prie savivaldybės administracijos veikiantys visų mokomųjų dalykų metodiniai būreliai tikrai galėtų užsiimti ne reprezentaciniais renginiais, o teikti rekomendacijas ar net praktiškai stiprinti silpniau dirbančius kolegas. Į juos išrenkami aukštesnes kvalifikacijas ir autoritetą mieste turintys mokytojai.
Aukštesnių mokinių rezultatų neįmanoma siekti be savivaldaus ir gerbiamo pedagogo. Savivaldybės administracija turi pareigą užtikrinti, kad mokinių tėvai panaudotų savo valdžią vaikams, kad iš esmės neliktų mokyklos nelankymo ir nesimokymo. Mokykla ir mokytojai turi būti apsaugoti nuo administratorių ir tėvų mobingo bei nepagrįstų pretenzijų. Būtina visomis administracinėmis priemonėmis skatinti pagarbą mokytojui, formuoti mokyklose atitinkamą kultūrą. Mokytojai turi jausti visapusišką administracijos palaikymą ir laisvę mokymo procese.
Savivaldybė yra tas „žaidėjas“, galintis užduoti toną atmosferai, tvyrančiai miesto mokyklose. Šiandien dėl nacionalinės valdžios klaidų Lietuvos miestai konkuruoja dėl mokytojų. Vilnius šią kovą laimi siūlydamas priemokas. Tačiau mokytojų darbo patrauklumas priklauso ne tik nuo algų (jos nebėra tokios mažos), o ir nuo darbo sąlygų, atmosferos, pagarbos jų darbui, popierizmo gniaužtų. Tikroji konkurencija dėl mokytojų turėtų vykti būtent šiais aspektais.
Būtina naikinti dešimtis mokytojų pildomų planų ir ataskaitų, taip pat turi ir gali paskelbti, kad sostinėje mokytojai turi savivaldybės palaikymą
Būtina naikinti dešimtis mokytojų pildomų planų ir ataskaitų, taip pat turi ir gali paskelbti, kad sostinėje mokytojai turi savivaldybės palaikymą, kurio gali tikėtis visais atvejais, kol neįrodyta, kad situacijoje neteisus pats mokytojas. Mokytojas turi jaustis gerbiamas ir palaikomas, dabartinėje iškreiptoje situacijoje, kai visi geriausiai žino, kaip mokytojui dirbti, jam reikia savivaldybės „stogo“. Toks pokytis ir tokia žinia savivaldybei nieko nekainuotų.
Švietimo politikos kertinis akmuo turėtų būti ne pastangos pritraukti naujų mokytojų į laisvas darbo vietas, o siekis išlaikyti dirbančius kvalifikuotus pedagogus ir padėti jiems perduoti savo patirtį jauniems kolegoms. Tik tokiu atveju miesto švietimas veiks darniai ir sėkmingai.
Galiausiai, Lietuvoje plinta vaikystę seksualizuoti siekiančios „kviestinės paskaitos“, besidangstančios gražiais įvairovės ir tolerancijos lozungais. Labai dažnai įvairios visuomeninės organizacijos, mokančios itin laisvo požiūrio į seksualinį gyvenimą, į mokyklas ateina per projektus, siūlydamos net galimybę mokyklai uždirbti iš dalyvavimo, o mokytojams – išvengti nemalonios pareigos patiems su vaikais kalbėti apie lytiškumo klausimus. Ši schema faktiškai veda prie to, kad tėvai nebeturi vaikų dorovės nuostatų formavimo kontrolės.
Būtina užtikrinti, kad ugdymo įstaigos būtų apsaugotos nuo ideologijas į mokyklas nešančių lektorių. Mokykla yra skirta valstybės aprobuotoms ugdymo programoms įgyvendinti ir jokios joms prieštaraujančios pamokos neturi vykti, ypač jei prieštarauja daugumos tėvų dorovinėms nuostatoms. Mokykla negali būti vieta, kur vaikus ugdo prieš tėvų įsitikinimus ir dorovės sampratą.
Apibendrinant, būtinas pakankamas ugdymo įstaigų tinklas, nutraukta lietuvių diskriminacija kai kuriuose miesto rajonuose, užtikrinta pagarba ir laisvė mokytojams, o mokyklos apsaugotos nuo ideologizuotų pamokų „iš šalies“, nederančių su programomis ir tėvų nuostatomis.
skelbta lrt.lt
Bravo autoriams. Viskas labai tiksliai ir taikliai sudėliota, į dešimtuką. Švietimo politiką Vilniuje būtina keisti iš pagrindų. Vilniuje jau daugelį metų švietimui vadiovauja Lenkų rinkimų akcijos politikai. Jie siekia tik savų, jų bendruomenės ir politikų interesus atitinkančių tikslų, o lietuviai savo šalyje lieka antroje eilėje, už borto. Taip pažeidžiama tiek Konstitucija, tiek kiti įstatymai. Taip toliau negali tęstis.