Kai Lietuvos ryto žurnalistas Vytautas Bruveris tapo ELTA vyriausiuoju redaktoriumi, jo įtakos laukas labai prasiplėtė, taigi ir insinuacijos, nukreiptos prieš LR prezidentą Gitaną Nausėdą, įgavo didesnį žinomumą.
Kita vertus, anksčiau būdavo taip, kad G.Nausėdą žinomas žurnalistas užsipuola labai tiesmukiškai, grasina jam viso pasaulio panieka ir tarptautinių organizacijų anatema (kaip atrodo, buvo turima galvoje labiausiai reakcingos sionistinės organizacijos), dabar jau nusiteikimą prieš tą patį G.Nausėdą anas dažniausiai bando pašiaušti neaiškiomis užuominomis, nerišliu vingravimu pusę lūpų, tikintis, kad tokiu būdu pats skaitytoja bus paskatintas susidaryti reikiamą nuomonę. Tai turėtume vertinti kaip išaugusio profesionalumo žymę, ar ne?
Vis dėlto kyla klusimas – dėl ko tas G.Nausėda susilaukė pono nemalonės?
Kaip atrodo bent man, V.Bruverį labiausiai piktina ta aplinkybė, kad LR prezidento postą užėmė paprastasis lietuvis su prasikalusiu laibu tautinės refleksijos daigeliu, tokia yra didžioji G. Nausėdos nuodėmė. Nežiūrint to, kad tautiškumo refleksijos daigelis Prezidentūroje yra mažakraujis ir tragikomiškai laibas, visiškai užbambęs, V.Bruveris būtų linkęs apipjaustyti ir tai, pratęsiant apipjaustytųjų rikiuotę, nors, ko ne ko, o tokių Lietuvoje netrūksta, pagalvokime, ko vertas yra vien tik VU rektorius, tikras antilietuviškumo reaktorius, su apipjaustytomis galūnėmis ir nuskustomis pieniškomis smegenėlėmis.
ko vertas yra vien tik VU rektorius, tikras antilietuviškumo reaktorius,
Nesu didelis G.Nausėdos stoto gerbėjas, tačiau, matant tokią neteisybę, užverda kraujas, todėl ir mano atsakas čia yra tikras, neišgalvotas.
Ar jau pastebėjote, kad V.Bruveriui tapus ELTA vyriausiuoju redaktoriumi, informacinė šios telegramų agentūros erdvė stipriai išsikreivino, ELTA teikiamoms žinioms vis labiau įgyjant apipjaustytą pavidalą. Nenustebčiau sužinojęs, kad V.Bruveriui šį postą padovanojo organizacijos.
Tačiau juokingiausias dalykas yra tai, kad aš pats V.Bruveriui kaip žmogui nejaučiu jokios alergijos, greičiau yra priešingai, jo sugebėjimas atlikti išpuolusius darbus profesionaliai, be trydos, lakoniškas kalbėjimo ir rašymo stilius verčia nukelti kepurę. Sunku apsakyti tai, kaip norėčiau, kad jis būtų Lietuvos pusėje, tačiau prieš vėją nepapūsi.
Kita vertus, tikriausiai jau atėjo laikas ilgai atidėliotam prisipažinimui, kad aš pats esu judofilas. Nesupraskite neteisingai, nesu Judo kaip personažo gerbėjas, o esu žydų tautos mylėtojas, būtent žydų tauta mano tautų mylėjimų grafiko lentelėje yra trečia iš eilės, iškart po lietuvių ir ukrainiečių tautų. Be to, mano sentimentai žydų tautai – tai ne momentinis kaprizas, atsiradęs iš noro įsikalbėti sau nebūtus dalykus, o yra įsisenėjęs užsiangažavimas, nulemtas ilgalaikių objektyvių ir subjektyvių aplinkybių. Todėl manau, kad ne tik turiu teisę, bet ir privalau pradėti nemalonų pokalbį apie prasikišantį kai kurių bendrapiliečių žydų nelojalumą Lietuvai, neperleidžiant tokios teisės antisemitui.
privalau pradėti nemalonų pokalbį apie prasikišantį kai kurių bendrapiliečių žydų nelojalumą Lietuvai,
Nieko nėra blogiau nei tai, kad mūsų bendrapiliečiai žydai yra laikomi šventomis karvėmis, o nutylėti ir neužduoti jiems klausimai nugrūdami į pasąmonės gelmes.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiausiai Zimaną šiomis dienomis primena toks Dovydas Pancerovas, kuris ne tik neprašytas mokina mus gražaus elgesio, bet ir be didesnio drovumo imasi persekioti žmogų dėl neįtinkančių jam pažiūrų. skundžia darbdaviui, kaip atsitiko užsiundymo prieš Julių Panką atveju. Taigi tikriausiai neatsitiktinai D.Pancerovą neseniai aukštos reputacijos žurnalistu pavadino žemiausius reitingus šalyje turintis politikas.
Tačiau štai toks Arkadijus Vinokuras, žydų tautybės Lietuvos pilietis, lenkia net Pirčiupių budelį Zimaną savo paplūdusia tulžimi, dergiant lietuvių tautą.
A.Vinokuras lietuvių tautą dergia daugybę metų, galima sakyti, nuo neatmenamų laikų, iš to jis gyvena, tapęs profesionaliu Lietuvos tautos dergiku. Kaip atrodo, tai pelninga profesija, žmonės pasakoja, kad anas Lietuvoje gyvena labai komfortabiliai, išpurtęs nuo gerovės.
Kažkada galvojau, kad labiausiai nemaloni, nors ir gerai apmokama yra žuvusių autostradoje, sutraiškytų ant plento gyvūnėlių lavonų surinkėjo profesija. Nesuprantu, kodėl aš tai dabar prisiminiau, nes A.Vinokuras, kaip atrodo, savo profesija nesiskundžia, jokio diskomforto nejaučia…
O kiek seime sėdi, pasislėpę po lietuviškomis pavardėmis, žydų? Kiek jų ten nepasislėpusių: žydų, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kitų slavų? Kas mus valdo? Kodėl leidžiame?
Žydai – uoliausi stalininiai bendražygiai naikinant rusus ir kitas pavergtas tautas, jas šmeižiant ir tremiant ir jie taip įtikėję, kad žudydami kitataučius ir juos plėšdami jie yra teisūs pagal jų tautos dievo – Aukso Veršio – talmudą, kad iki šiol negali atsikvošėti ir atsiprašyti savo aukų, o tuo labiau joms atleisti už pasipriešinimą žydų vykdytam smurtui ir atsakomąjį kerštą
„Arkadijus Vinokuras, žydų tautybės Lietuvos pilietis, lenkia net Pirčiupių budelį Zimaną savo paplūdusia tulžimi, dergiant lietuvių tautą.” Tai tikrai, ir ne jis vienas.