Nenorėjau veltis į ginčą su politologu Mariumi Kundrotu, kuris paskelbė laidą „Ar patriotai bus valdžioje„ir publikaciją portale alkas.lt „Ar tautininkai dar turi potencialo“.
Poną Marių visada gerbiau. Jis turi neblogą politinę nuovoką. Be to, manau, kad blogas ženklas šalies valstybingumą, lietuvių tautos kalbą ir kultūrą ginančioms partijoms viešai kivirčytis ir aiškintis tarpusavio santykius (įsivaizduoju, kaip dėl tokių viešų kivirčų trina ir šildosi rankas mūsų valstybingumo duobkasiai). Deja, aplinkybės verčia. Noriu patikslinti ir priminti ponui Mariui kai kuriuos gal ir nesąmoningai nutylėtus dalykus, verčiančius aukštyn kojomis visus jo teiginius apie politinių partijų santykius su Nacionaliniu susivienijimu (NS).
Nežinau, bet šis perspektyvus politologas puoselėja kažkokią nuoskaudą. Jo publikacijoje ir paskutinėje laidoje sklinda tarsi asmeninis nepasitenkinimas konkrečiai NS partija, tarsi ši realiai trukdytų vienyti šalies patriotines jėgas. Visgi jis galėtų aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kas tautininkams centristams (juos vadinu tautininkais) daugelį metų trukdė ir tebetrukdo tai daryti, nes dažnas šiame kelyje jiems linki tik sėkmės.
Iš nuolatinių kalbų apie patriotinių jėgų vienijimąsi galima suprasti, kad tautininkai linkę vienytis su bet kuo. Netgi su chunveibiniškais šurajevais, kurie viešai riejasi dėl žmonių dėmesio. Neteigiu, kad tautininkai gali susivienyti su marksistiniais laisviečiais ar prorusiškais elementais. Bet aiškiai matyti, kad jie gali priglausti po savo sparnu žmones, kuriems Lietuva nėra jų tėvynė, kurie netgi nesimoko lietuvių kalbos (kam mokytis svetimos šalies kalbą). Tokią kandidatę Nataliya Rukosueva jie išvilko į dienos šviesą savivaldos rinkimuose Visagine – ši nesugebėjo suregzti nė vieno lietuviško žodelio.
Jeigu tai atsitiko dėl tautininkų neatidumo, tuomet yra realus pavojus, kad per nepasižiūrėjimą jie gali priglausti po savo sparnu net ir putinišką gaivalą. Gal suvokę, kad nuvairavo į dirvonus, tautininkai ir atsiprašytų, sakytų, ai, apsirikome… Be nuo to patriotinių judėjimų padėtis ir pasitikėjimas jais tikrai nepagerėtų. Tad vienijant kitus, pirmiausia palinkėčiau daugiau atsakingumo ir politinės įžvalgos, nes per neapdairumą susivienijus, ir su velniu galima nueiti obuoliauti.
Bet jei ponas Marius žmonių vienijimą laiko svarbiau už vienijimosi tikslus, t.y., jei forma jam yra svarbesnė už turinį, tuomet jis teisus. Tam NS tikrai netrukdys, bet ir laikysis atokiau nuo panašių vienytojų.
Visgi pono Mariaus kaltinimai NS skamba prieštaringai. Jis neprisimena, kas kada ir kokiu būdu konkrečiai sutrukdė tautininkams ir kitoms partijoms susivienyti. Bet kibdamas į atlapus NS, jis tarsi pripažįsta, kad tautininkai savo idėjomis savarankiškai nėra pajėgūs pažadinti rinkėjų. Nesėkmes nevalingai nuolat kažkodėl sieja su NS veikla, kurios būtus ir nebūtus trūkumus ponas Marius karštai akcentuoja.
Bet jam nereikėtų griežti danties – juk ne NS pakišo koją tautininkams savivaldos rinkimuose. „Radžvilstai“ (taip ponas Marius vadina NS dalyvius, kurio lyderis yra profesorius Vytautas Radžvilas) kėlė savo kandidatus savivaldos rinkimuose tik keturiose rinkimų apygardose – Vilniuje, Ignalinoje, Trakuose ir Kaune.
NS nerungtyniavo su tautininkais nei Druskininkuose, nei Telšiuose, nei Šilutėje nei kitur, išskyrus Vilniuje ir Kaune (tautininkai savo kandidatus kėlė net 16 -koje apygardų). Ir daugumoje jie prakišo socdemams, Darbo partijai, Tėvynės sąjungiečiams ir skvernelininkams.
Be to ponas Marius galėtų atvirai pripažinti, kad tautininkai yra seniai veikianti sisteminė politinė jėga, ne kartą dalyvavusi Seimo ir savivaldos rinkimuose, galiausiai tapusi šalies dabartinės politinės pelkės dalimi, savo egzistencijai gananti valstybines partijų dotacijas – vien 2021 metais tautininkams centristams iš valstybės biudžeto mokesčių mokėtojų lėšomis buvo atseikėta virš 150 tūkst. eurų. Taigi už šiuos pinigus jie prieš metus jau ruošėsi savivaldos rinkimams.
Tuo tarpu NS įsteigta vos prie tris metus. Tai nauja politinė jėga, negavusi iš valstybės biudžeto nė cento. Ją rinkimuose rėmė tik NS dalyviai ir aukotojai, pritariantys šios partijos vertybinėms nuostatoms. Taigi kalbėti apie vienodas NS veikimo sąlygas su tautininkais būtų nesąžininga, kaip yra nesąžininga kalbėti apie tariamai NS „prapiltus“ rinkimus Lazdijuose, Marijampolėje, Telšiuose ar Druskininkuose, kuriuose NS nekėlė savo kandidatų ir nė neketino juose dalyvauti .
Teisybės dėlei dera pripažinti, kad iškėlęs kandidatus 4 rinkimų apygardose, NS trijose iš jų nesurinko pakankamai balsų. Bet į rajono savivaldybės tarybą patekti Ignalinoje NS pritrūko vos 11 balsų. O jų pritrūko dėl akivaizdaus sukčiavimo (už sukčiavimą rinkimų dieną, už atvirą rinkėjų agitaciją buvo nušalinta vienos rinkimės apylinkės pirmininkė, tačiau balsai joje nebuvo perskaičiuoti).
Trakuose NS gavo rinkėjų balsų beveik tiek pat, kiek Darbo partija ir Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. O Kauno m. rinkimų apygardoje už NS balsavo daugiau rinkėjų negu už Darbo partiją ir partiją „Laisvė ir teisingumas“. Nors pirmoji gavo iš valstybės biudžeto virš 350 tūkst. eurų dotaciją, o antroji – virš 160 tūkst. eurų, t.y. beveik tiek pat, kiek yra gavę tautininkai.
Nepaisant valstybės finansinės paramos grėsminga tautininkų koalicija su Krikščionių sąjunga neuždegė rinkėjų – Kaune ji tesurinko vos 0,78 proc. rinkėjų balsų daugiau negu NS, kuris nebuvo gavęs iš valstybės biudžeto nė cento. Tad geriau vertinti pokyčius ir tendencijas, o ne tai, kiek NS kandidatų pateko ar nepateko į savivaldybių tarybas. O visa tai vertinant akivaizdžiai matyti, kad žmonių pasitikėjimas naująja politine jėga auga, kai kuriuose regionuose jis netgi žymiai lenkia pasitikėjimą sisteminėmis partijomis.
Svarbiausia, kad trys NS kandidatai buvo išrinkti šalies sostinėje. Lai neįsižeidžia Marius su tautininkais, bet laimėti rinkimus sostinėje , nelygu juos laimėti Lazdijuose. Kodėl? Tai atskira tema.
Pabaigiau pridurčiau, kad įžeistos ambicijos ir smulkus melas nestiprina pasitikėjimo partija. Šiais dalykais ilgalaikė perspektyva nėra kuriama. Daug perspektyviau būti laisvam, atviram, kelti sau aukštesnę sąžiningumo kartelę ir tik po mėginti laimę vienyti į save panašius.
Nacionalinio susivienijimo rėmėjas Augustas Repšys
