Ar tauta išeis į karaliaus Gedimino prospektą su šūkiu „Tik nereikia mūsų gąsdinti“?

Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius

Kaip mes pabudome ir atsikėlėme?
Neseniai vienoje „nesisteminėje“ svetainėje suskambėjo klausimas: „Ar bus patriotai valdžioje?“. Buvo bandoma aptarti ką tik praėjusių savivaldos rinkimų rezultatus. Bet pirmiausia reikia atsakyti, ar dar turime patriotų, o tiksliau kalbant, ar turime piliečių, o ne „gyventojų“. Kiek yra tų, kurie jau dabar pasirengę stabdyti valstybės ardymą?

Kurie žino ne tik tai, ką dabartiniai valdantieji daro klaidingai, bet ir gali aiškiai išsakyti, kaip reikia daryti teisingai. Maža keiktis „socialinių tinklų“ šiukšlynuose, rėkaujant, kad „visa valdžia – vagys“. Ne veltui sakoma: jei sugebi tik keikti savo valdžią, greitai šersi svetimą. Jau vien tai, kad ką tik praėjusiuose savivaldos rinkimuose ir vėl balsuoti atėjo mažiau kaip pusė potencialių rinkėjų, rodo, kad dauguma gyventojų ir patys nežino, ko nori. Plūstis „socialiniuose tinkluose“ proto nereikia. Visuomenės gerovę galima sukurti, tik žinant, kokios permainos yra nebeatidėliotinos, būtinos pilietinės tautos saugumui, ir veikti susitelkus.

Esu iš tų, kuriems nusišypsojo laimė 1988-aisiais pamatyti drąsiai įžengusius į pagrindinę sostinės gatvę (žinoma, tada kitaip svetimųjų vadinamą) ir ją sudrebinusius partizanų dainomis. Liūdnomis, bet labai melodingomis, skambėjusiomis ryžto banga. Negausus moterų būrelis per kelias minutes išaugdavo iki nesuskaičiuojamo pulko, užtvindžiusio ne tik tą gatvę. Tie paprasti žmonės, kurių niekas nerodė tuometinėse televizijos laidose, apie kuriuos nerašė nei „Tiesa‘, nei „Komjaunimo tiesa“, tikrai nebuvo vadinami „įtakos formuotojais“, bet jie žinojo, kokios Lietuvos nori. Jie padarė įtaką visiems, tylėjusiems ilgus niūrius dešimtmečius.

Mes prabilome ir per trejus metus atkūrėme Lietuvos valstybę. Nebuvome jokios politinės organizacijos nariais ir daugumai mūsų niekas mums nesiūlė jais tapti. Niekas neskelbė sąjūdiečių sąrašų ir nerinko nario mokesčio. Mes taip pat neprašėme mums mokėti už tai, kad budime naktimis prie Aukščiausios Tarybos ir kitų, ką tik atkurtų laisvos Lietuvos administracinių įstaigų.

Mes nebuvome „partija“, mes buvome pilietinė tauta, pasiryžusia atkurti savo namus – valstybę. Pasitikėjome vieni kitais. Nors vienas kito nepažinojome, bet jautėme bendrystę. Nesiekėme jokių valdiškų postų. Nereikia manyti, kad į dainuojančios revoliucijos būrius nebuvo kaišiojami provokatoriai. Buvo visko, bet juos gana greitai atpažindavo ir nukenksmindavo Sąjūdžio žaliaraiščiai.

Pasiklydę
Šiandieninė Lietuvos padėtis vis labiau primena 1991-uosius, kai buvo visaip bandoma mus išgąsdinti ir sukiršinti. Lietuvos valstybei priešiškos jėgos, iki 1990-ųjų turėjusios savo struktūras ir finansus, greitai atsitokėjo. Sąjūdžiui neleista įvykdyti savo programos. Kolaborantų struktūros mikliai keitė pavadinimus, jų aktyviausi nariai iš komunistų darėsi „katalikais“ (net Katalikų mokslo akademijos akademikais) ir „verslininkais“.

Komunistiniai propagandistai tapo „istorikais“ ir „politologais“ ir jie visur ropštėsi į vadovų postus. Išleista gausybė knygų blizgančiais viršeliais, kuriose teigiama, kad „mes ir tada dirbome Lietuvai“. Tautinės mokyklos koncepcija mikliai pakeista „atviros mokyklos“ demagogija. Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, dešimtmečius saugojęs mokyklą nuo surusinimo, per keletą metų buvo išdraskytas. Ir ta draskymo, uždarinėjimo (atseit, optimizavimo) epidemija platinama iki šiol, ją įpakuojant į vakarietiškomis etiketėmis apklijuotas „reformų“ dėžutes. Jau pirmajame atkurtos Lietuvos dešimtmetyje pajutome, kad prisijungėme ne prie Vakarų civilizacijos, bet … prie „kanalizacijos“ vamzdynų.

Tikrai ne visi tie, kurie dalyvavo vykdant suktas reformas, buvo piktavaliai. Ko gero, didesnė jų dalis buvo naivuoliai ir diletantai, patys nesuvokę, kur tokios, atsiprašant, reformos veda. Tarp jų buvo ir gerai suvokusių komunistinės demagogijos esmę ir pasiryžusių nuo jos išvalyti atkuriamą Lietuvos mokyklą, parengti kvalifikuotus pedagogus, pasinaudojant dar sovietmečiu sukauptą tautos pasipriešinimo patirtį.

Tikrai nebuvo taip, kad ano meto mokyklose dirbę mokytojai buvo autokratai, nemylėję savo mokinių, kaip dažnai buvo bandoma juos pažeminti. Bet prisiminkime, kad ardymui daug proto nereikia – žymiai sunkiai yra statyti, kai tikrai nelengva rasti tinkamiausius sprendimus vis labiau sujaukiamoje tikrovėje.

Dabar turime tokią padėtį, kai didelė dalis bendrojo lavinimo mokyklos mokinių nesuvokia, kas yra tauta ir tautinė valstybė. Jie prasčiausiai žino, kas iš tikrųjų vyko Lietuvoje per pastaruosius trisdešimt trejus metus, kas į laisvę atvedė mūsų tautą, ir kur einame dabar. Ar dabartinė mokykla yra „džiaugsmo namai“, rodanti kiekvienam mokinukui, kad sava valstybė jam kuria asmeninės sėkmės kelią, kad būtent čia jam atvertos didžiausios galimybės? Daugiau kaip pusės mūsų mokyklų jau paprasčiausiai nebėra. Todėl atrodo, kad turėjo atsirasti mokytojų perteklius, bet jų vis labiau trūksta. Neretai tenka ilgai ieškoti ne tik matematiko, fiziko, biologo ar chemiko, bet ir lituanisto.

Nuo pat 1990-ųjų rudens turėjo būti įdiegtos naujos mokymo programos ir nauji vadovėliai ar bent aiškūs metodiniai nurodymai, apibrėžiantys naują ugdymo turinį. Tačiau to nebuvo padaryta, daug kas palikta savieigai. Susitelkimui nepridėjo ir iš naujųjų Švietimo ministerijos vadovų nuo pat 1990-ųjų pasipylę priekaištai, kad mokytojai esą nekreipia dėmesio į mokinio asmenybę ir jo poreikius. Ir tokius priekaištus žėrė asmenys, patys niekada nedirbę mokykloje.

Tuo tarpu eilinio mokytojo veiklos našta labai pasunkėjo. Prisimenu ne vieną tuometinę ministerijos tarnautoją, kuri savaitę pasisvečiavusi Jungtinėse Amerikos Valstijose, jau postringavo apie tai, kaip dirbama Amerikos mokyklose. Kažkas liepė sekti vokiečių, kažkas anglosaksų pavyzdžiais, nors turėjo būti aišku, kad visos permainos turi remtis gilia vietinės situacijos analize. Taip, kaip niekas negali į „moskvičiuką“ įkišti „mersedeso“ variklio ar pavarų dėžės, taip ir į Lietuvos mokyklą neįmanoma mechaniškai įkišti nei suomiškos, nei vokiškos metodikos. Kitų tautų patirtį turime stebėti, bet pasiimti iš jos tik tai, kas tikrai vertinga.

Kiekviena valstybė turi savo visuomenės struktūrą, pragyvenimo lygį, visuomeninės veiklos tradicijas, pedagogų struktūrą ir tėvų bei mokinių nusiteikimą. Tik visa tai išsamiai žinant, buvo galima planuoti permainas, kurių tada visuomenė labai laukė.

Į talką atėjo JAV išeivijos pedagogai, greitai sukūrę mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programą – APPLE. Vaiva Vėbraitė, rašiusi, kad „gyveno ne Amerikoje, bet Amerikos Lietuvoje“, tapo švietimo viceministre tuo metu, kai buvo labiausiai išryškėjęs permainų poreikis. Ji labai gerai suprato, kad mechaniškas kitų valstybių patirties perkėlimas yra neįmanomas Ji atvirai sakė, kad vietoje kryptingos veiklos Lietuvoje vyrauja vadinamoji „gaisrų gesinimo taktika“, kai veikti imame tik tada, kai „užsidega“. Taip elgiamės ir iki šiol. Ir kas tik nepuolė mokytojų „mokyti“, nors tam neturėjo nei profesinio pasirengimo, nei praktinės patirties…

Šiandien pirmiausia reikia atsigręžti į Tautinės mokyklos koncepciją, nuo kurios, net nepradėję jos vykdyti, lengvabūdiškai nusigręžėme. Pats baisiausias dalykas, kad mokykla dabar izoliuota nuo šeimos ir nuo bendruomenės, ir net nuo Lietuvos gamtinės aplinkos.

Nuostoliai – milžiniški: mokyklų, mokinių ir mokytojų skaičiai sumažėjo ne procentais, bet kartais. Kiek uždaryta mokyklų, kurių šimtamete istorija galėjome didžiuotis, kuriose buvo išugdytos dešimtys iškilių auklėtinių? Kodėl nebėra daugybės mokyklų, išugdžiusių valstybės kūrėjus? Kaip galėjo atsitikti, kad atkūrus valstybę, iš jos pasitrauks beveik pusė aktyviausių jos piliečių, o daug pasilikusių per porą dešimtmečių taps tokiais, kuriuos galima vadinti tik „gyventojais“?

Tautinės mokyklos sukūrimas yra ne mažiau svarbus, negu bet kada pasiruošusių apginti valstybę gynybos struktūrų suformavimas. Savoje valstybėje piliečiai privalo turėti darbą, iš kurio galima pragyventi. Visuose regionuose turi būti optimaliai panaudojami vietiniai žmonių ir gamtos ištekliai, suformuotos švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinių paslaugų sistemos. Pilietinė visuomenė formuosis tik tada, kai žmonės pajus, kad jų balsas yra išgirstas.