Aldona Birutė Jankevičienė 
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pareiškė, kad Vyriausybė PRITARĖ, todėl rudens sesijoje Seimas rengiasi priimti įstatymą, proteguojantį lenkų išskirtinę teisę į rašybą, leidžiant atkurti asmens dokumentus pagal anksčiau buvusius įrašus.
Pirmiausia toks Seimo pirmininko siūlymas yra ydingos įstatymų leidybos tęsinys: akivaizdžiai sukeičiamos įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijos bei konstitucinės galios, nes įstatymo iniciatyvos teisė perkeliama vykdomajai valdžiai -„Vyriausybė PRITARĖ”. Tai reiškia, kad ne Seimas sprendžia, kokį įstatymą priimti, o Vyriausybė, kurios PRITARIMAS tampa svarbesnis už Seimo įstatyminę iniciatyvą.
Antra, reikia įvertinti tokį istorinį faktą: Lietuvai esant sąjungoje su Lenkija, Lietuva buvo lenkinama. Lenkų iniciatyva lietuvių kalba faktiškai buvo uždrausta, visi civilinės būklės aktai buvo rašomi lenkų kalba (tam tikrais laikotarpiais – rusų kalba). Istorijos archyvo duomenimis, dokumentuose lietuviški įrašai apskritai nebuvo daromi, todėl įgyvendinus Seimo pirmininko V.Pranckiečio siūlymą, Lietuvoje liktų mažai žmonių, kurių pavardės ar vardai būtų rašomi lietuviškais rašmenimis.
Trečia, neabejotina, kad Seimas rengiasi vykdyti kažkieno (galimai prezidentūros iš anksto suderintą su Lenkija, tikėtina, už kokį nors gynybinės, ginkluotės pirkimą, naudojimą) įstatymų priėmimo užsakymą, kurį galima įvardinti prekyba įstatymu, o tai akivaizdžiai rodo Lietuvos nepriklausomybės praradimą.
Tai, kad Lietuvos įstatymus rengiamasi keisti vykdant svetimų šalių valią nepaisant daugkartinių Lietuvių kalbos komisijos ir netgi Konstitucinio teismo išaiškinimų, patvirtina ir nepaaiškinamas Teisingumo ministrės bei Ministro pirmininko netikėtas požiūrio į rengiamo įstatymo turinį pasikeitimas.
Beje, Lietuvos piliečiams tylint, priimamas jau nebe pirmas įstatymas, suteikiantis kitų valstybių piliečiams daugiau išskirtinių teisių nei autochtonams-lietuviams. Pvz., Lietuvos pilietybės įstatymo pataisos, priimtos 2016 m. birželio 23 d. (Nr. XII-2473)
Dvigubą pilietybę gali turėti asmuo pagal naują įstatymo redakciją:
1. Pakeisti 7 straipsnio 2 punktą ir jį išdėstyti taip:
„2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.;“.
2. Pakeisti 7 straipsnio 3 punktą ir jį išdėstyti taip:
„3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.“
Akivaizdu, kad masiškai išvykti iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d niekas negalėjo, išskyrus žydų tautybės asmenis. Šiuo pakeitimu buvo suteikta išskirtinė teisė žydų tautybės asmenims turėti ir kitos šalies ir Lietuvos pilietybę, kai tuo tarpu po 1990 m. kovo 11 d išvykę lietuviai tokios teisės neturi – Seime iki šiol nėra sprendžiamas šis klausimas. Kaip matome, svetimtaučiai tokią privilegiją turi.
Šie išskirtiniai kitų valstybių piliečių, o ne lietuvių, teisinę padėtį gerinantys įstatymai yra išdavikiški, įrodantys, jog Lietuvos Vyriausybė ir Seimas tarnauja ne Lietuvos tautai, o tenkina kitų užsienio valstybių pageidavimus.
Be abejonės, po šio mūsų valdžios „reveranso” seks ir kiti, dar akiplėšiškesni Lenkijos ar kitų šalių reikalavimai Lietuvai. Lietuvos Seimas tapo panašus į orkestrą, rengiantį „pageidavimų koncertus” svetimtaučiams ir grojantis pagal jų užsakymus.
Suprantama, Seimas patiria labai didelį spaudimą. Valdančiosios partijos nariai suvokia, jog dėl tokių veiksmų jie praras Lietuvos piliečių pasitikėjimą, jų reitingai galutinai nusiris žemyn.
O gal tai ir yra svarbiausias sumanytojų planas?
Tam būtina pasipriešinti. Reikia vienareikšmiškai įvardinti – įstatymų prekyba kitų šalių naudai yra Lietuvos išdavystė.
Autorė yra teisininkė
Savo nuomonę galite parašyti skiltyje KOMENTARAI (žemiau).
Man regis, įterpto įstatymo keitimo pavyzdžio nereikėtų traktuoti kaip neatveriančio kelio išvykusiems lietuviams įgyti dvigubą pilietybę. Beje, dviguba pilietybė nėra joks gėris iš Lietuvoje esančių piliečių pozicijos žiūrint. Sutinku su Rolandu Paulausku ir LLP programoje įrašyta nuostata, kad čia turėtume naudoti lietuvio (arba eks Lietuvos piliečio) kort