„Jokios save gerbiančios valstybės politikai negali savo noru pradėti kalbėti apie tautos ir valstybės nykimą, net sovietų valdžia kalbėjo apie „lietuvių tautos klestėjimą broliškų tarybinių respublikų šeimoje“. Tai buvo demagogija, tačiau demagogija nesibaigė kartu su Sovietų sąjunga.
Šiandien nėra garantijos, kad gudrus istorijos protas su lietuviais nežaidžia jiems iki galo nesuprantamo žaidimo“, – savo pranešime per konferenciją Seime „Ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų?“ kalbėjo A. Jokubaitis.
Cituodamas apaštalo Pauliaus žodžius -„aš net neišmanau ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“, filosofas teigė, kad jeigu politikai nedarytų to, ko nekenčia, jiems nereikėtų gyventi žodžių ir darbų atitrūkimu. „Jie sako pasiruošę aukoti gyvybę už tėvynę, bet iš tikrųjų nepažįsta net elementaraus dosnumo. Sako mylintys laisvę, bet priklauso nuo Mamonos. Kuria švietimo reformas, bet žmonių sielose darosi tamsiau. Žada sveikatos reformas, bet visi žinome, jog tai stebuklinės pasakos variantas“, – teigė A. Jakubaitis.
Pasak filosofo, politikos iracionalumas yra begalinis – net nusikaltimus padarę politikai yra racionalios būtybės, nes sugeba rasti protingas priemones neprotingiems tikslams pasiekti.
„Ne ką protingesni ir eiliniai piliečiai, ten kur jie balsuoja už politikus, iš tikrųjų yra balsavimas už įspūdžius. Demokratija pasiduoda palenkiama į visas puses. Kartais demokratai būna karštais nacionalizmo šalininkais, kartais pasidaro jo kritikais. Viskas priklauso nuo politinių aplinkybių“ – sakė A. Jokubaitis.
Filosofas aiškino, kad dėl demokratijai būdingo nepastovumo neturėtų stebinti, kad tautinės valstybės šalininkai šiandien sau kelia kitus reikalavimus negu prieš šimtą ir daugiau metų – demokratija ne tik įsitvirtino kartu su tautiniais sąjūdžiais, bet ir gali būti pagrindinė juos naikinančia jėga. „Lietuvos ateitis priklauso ne nuo demokratijos procedūrų, bet nuo jomis besinaudojančių piliečių.
Klydo visi pokomunistinio laikotarpio mąstytojai, kalbėję apie tautos ir demokratijos nesuderinamumą. Jeigu demokratijos sąlygomis nyksta tauta, tai kalti tautiečiai, o ne demokratija.
Lietuvių politinis elitas paskutinius tris dešimtmečius vengė rimtai kalbėti apie tautą“, – konstatavo A. Jokubaitis. Pasak filosofo, integracija į Europos Sąjungą (ES), kaip nenumatytą šalutinį poveikį, įdiegė įsitikinimą, kad Lietuva pati nekuria permainų, bet priklauso nuo už ją didesnių veikėjų.
„Šiandien susiduria dviejų rūšių Donkichotai – vieni gyvena nesenos tautinės praeities, o kiti – virštautinės ateities utopijomis“, – sakė A. Jokubaitis.
Emigraciją prilygina tvanui
Siekiant apmąstyti Lietuvos ateitį pranešėjas siūlė pasitelkti vokiečių filosofo Guentgerio Anderso pasiūlytą biblinio tvano siužeto interpretaciją. Remiantis šiuo autoriumi, dar iki tvano pradžios Nojus nustebino pasirodydamas gedulo rūbais, žmonės jį klausinėjo, kas mirė, ir Nojus atsakydavo, kad mirė labai daug žmonių, įskaitant ir jį dabar klausinėjančius. Kada jie sunerimę klausdavo apie neregėtos nelaimės dieną, Nojus atsakydavo: „rytoj”, pridurdamas, anot filosofo, šiam pasakojimui svarbius žodžius, „poryt gyvensime po tvano, ir kai tvanas jau bus įvykęs, visa tai, kas dabar egzistuoja, nustos egzistuoti, ir nebus skirtumo tarp mirusiųjų ir gedinčiųjų“.
Žmonės suprato, kad Nojus iš anksto gedi žuvusiųjų, nes vėliau nebus kam jų gedėti. Parėjęs namo Nojus apsibarstė galvą pelenais ir ėmėsi darbo. Į jo namo duris pasibeldė stalius ir pasakė: „padėsiu tau statyti arką, ir gal tai tavo pranašystę padarys klaidingą“.
„Pritaikius dabartinei Lietuvai verta atkreipti dėmesį į du parabolės aspektus – kai gyvensime po tautos, nebus kam apraudoti tautos. Ir antra, reikia rimtai mąstyti apie ateitį be mūsų, nes tik taip kyla mintis apie galimą išsigelbėjimą.
Emigracija iš Lietuvos įgavo ne įprastinio socialinio reiškinio, bet politinio tvano pavidalą. Niekas nežino skaičiaus, kurį pasiekus bus pasakyta, jog tai ne dėsningumas, bet katastrofa“, – kalbėjo A. Jokubaitis.
Pasak filosofo, taip reikia mąstyti ne todėl, kad lietuvių politikai yra blogesni už kitų tautų politikus. „Reikalas kitas – ne ranka per silpna, bet ginklas per sunkus. Kaip mokslininkai negali apsaugoti nuo jų sukurtų ginklų nešamų katastrofų, taip politikai nėra apsaugoti nuo jų pačių ribotumo. Jie yra ne tik iškylančių problemų sprendėjai, bet ir jų kūrėjai.
Dabartinės Lietuvos problemos gali būti išspręstos tik atsibudus suverenui, ir tai – jau tautos, o ne politikų reikalas“, – teigė A. Jokubaitis.
Pergalė rinkimuose negali padaryti autoriteto
Samprotavimus apie tai, kad politikai negali pastebėti artėjančios katastrofos, pasak filosofo, reikia pradėti nuo jų, kaip politikų, atsiradimo istorijos.
„Demokratinės visuomenės piliečiai politikais tampa per rinkimais vadinamą loteriją. Demokratiniai rinkimai nustojo būti rimta piliečių atstovų atranka ir tapo panašūs į karnavalą ir burtų metimą. Pagal atstovaujamosios demokratijos idėją turi būti išrinkti geriausi, tačiau to dažniausiai neatsitinka, nes į valdžią ateina jos išbandymų nepatyrę žmonės“, – kalbėjo A. Jokubaitis.
Filosofas pažymėjo, kad pergalė rinkimuose negali padaryti autoriteto, nes viskas – priešingai, rinkimai tik patvirtina autoritetus.
„Dabartinės Lietuvos piliečiai žino, kad kiekvienas turi teisę sėsti prie valstybės vairo, todėl valstybė tapo viena iš tarnybų – šalia komunalinės ir priešgaisrinės. Parlamentarai leidžia įstatymus, ministrai juos vykdo, mokytojai moko vaikus, gydytojai gydo pacientus, tačiau niekas nemato tautos ir valstybės gyvenimo visumos. Net, jeigu vadovaujantis funkcinio mąstymo logika būtų įsteigtas Lietuvos tautos ir valstybės išnykimo rizikos departamentas, pastarasis nematytų visumos, nes būtų tik departamentas“, – teigė A. Jokubaitis.
Pasak filosofo, politikai neranda pagrindo rimtoms kalboms apie Lietuvos tautos ir valstybės ateitį – vieniems atrodo, kad ateitis turi priklausyti tautai, o kiti savo viltis sieja su liaudimi.
„Du šimtus metų trunkantis tautininkų ir liaudininkų ginčas nėra lengvai išsprendžiamas. Savo dabartiniu pavidalu ES yra ne tik šio ginčo sprendimas, bet ir jo skatinimas.
Liaudininkų noras pajungti ir pažeminti tautininkus, ir analogiškas tautininkų noras pajungti ir pažeminti liaudininkus, baigėsi sovietų ir nacių socializmais. Kol kas nepavyko rasti pusiausvyros tarp tautos ir liaudies“, – konstatavo A. Jokubaitis.
Filosofo vertinimu, mūsų dienų lietuvis į tautą žiūri, kaip vieną iš daugelio asmeninio gyvenimo pasirinkimų, šalia specialybės, pomėgio, gyvenamosios vietos ir automobilio. „Mokytojai moko, gydytojai gydo, mokslininkai tyrinėja, bet per visų įsitraukimą į darbus gali visiškai sunykti bendrumo dvasia, kuri šiandien jau net nevadinama dvasia, bet moksliškai apibūdinama, kaip tapatumas. Lietuvių kultūrinis ir polinis tapatumas šiandien yra asmeninio skonio reikalas, kaip apsilankymas teatre ar muziejuje“, – kalbėjo A. Jokubaitis.
Pasak filosofo, tautos solidarumas yra keistas dalykas, nes jo neįmanoma paaiškinti, kaip individų susitarimo. „Solidarumas pirmiau yra faktas, tai yra jį turime arba neturime, ir tik po to gali būti aiškinamas kaip pareiga, jausmas ar tauta.
Galima sakyti, kad ne lietuviai valdo savo solidarumą, bet solidarumas valdo juos“, – teigė A. Jokubaitis.
Tautos ateitį aiškina per požiūrį į šeimą
Pasak filosofo, dabartinis lietuvių požiūris į šeimą rodo požiūrį į tautos ateitį. „Šiandien jau net Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) teisėjams neaišku, kas yra šeima. Tai, ką KT pasakė apie šeimą gali būti pasakyta apie tautą ir valstybę“, – teigė A. Jokubaitis. Filosofas pasiūlė padaryti eksperimentą – vietoj KT nutarime esančio žodžio „šeima“ įrašyti „tauta“. Gaunasi toks teiginys: „tautos samprata, grindžiama jos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas. Tai yra santykių turiniu. O šių santykių išraiškos forma konstitucinei valstybės sampratai esminės reikšmės neturi“…
Daugiau skaitykite ČIA
