Žmonės, sakantys, kad nacionalizmas negali būti suderintas su demokratija, nieko nesupranta ir nežino, kaip atsirado Tautų pavasaris ar postmodernios tautinės valstybės. Taip LRT RADIJUI sako filosofas Alvydas Jokubaitis.
Žmonės, sakantys, kad nacionalizmas negali būti suderintas su demokratija, nieko nesupranta ir nežino, kaip atsirado Tautų pavasaris ar postmodernios tautinės valstybės. Taip LRT RADIJUI sako filosofas Alvydas Jokubaitis.
Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, moderni tauta yra vertybė, kuri ateina dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.
Vakariečiai šiek tiek išsikvėpę
Galima būtų sutikti su teiginiu, kad civilizacijų susidūrimai – amžina žmonijos būsena, nes tuos susidūrimus matome visą laiką, jau nuo neandertaliečių laikų, kai vyko kovos dėl maisto ir kitų dalykų. Bet, jei pasižiūrėsime į šiuolaikinį pasaulį ir palyginsime, kas vyko iki Antrojo pasaulinio karo, pamatysime labai aiškiai pasikeitusią judėjimo kryptį, sako A. Nikžentaitis.
„Iki Antrojo pasaulinio karo žmonės iš Vakarų žygiuodavo į Kryžiaus karus prieš musulmonus į rytus. Jeigu jie atrasdavo naujus žemynus, kurdavo kolonijas. O dabar kryptis pasikeitusi – dabar pas mus atkeliauja žmonės iš tų kraštų, į kuriuos anksčiau keliavo Vakarų pasaulio žmonės“, – pastebi A. Nikžentaitis.
Jo nuomone, iš dalies netgi galima sakyti, kad kartojasi Romos imperijos laikotarpis: anksčiau romėnai bandydavo įsitvirtinti barbarų žemėse, o dabar barbarai veržiasi į senąją Europą. Kad vakariečiai šiek tiek išsikvėpę, anot A. Nikžentaičio, patvirtina keli aiškūs požymiai: „Pirmas pavyzdys – kada vakarų europietis ar baltaodis amerikietis tapo pasaulio bokso sunkiasvoriu čempionu? Labai seniai. Kitas pavyzdys – metų senumo įvykiai Kelne, kai įvyko susidūrimai tarp musulmonų atvykėlių ir vietinių gyventojų. Tada niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad neįvyko muštynių – vokiečių vyrai visiškai negynė savo moterų. Tai rodo, kad vakariečiai praradę ne tik savo vyriškumą, bet
ir norą kovoti už savo teises. Tai labai pavojingas dalykas.“
Vakarų civilizacija – griūvanti Romos imperija?
Filosofas A. Jokubaitis su apokaliptine Vakarų civilizacijos vizija ir nuomone, kad esame griūvanti Romos imperija, nesutinka. „Romos istorijos pabaigos pabaiga yra įdomiausias laikotarpis – istorikai iki šiol nežino, kodėl Romos imperija baigėsi. Vieni mano, kad dėl ekonominių priežasčių, kiti – dėl migracijos, treti – dėl kariuomenės, dar kiti – dėl krikščionybės. […] Pabaigoje buvo visai gerų imperatorių,bet kažkas nebeveikė“, – kalba A. Jokubaitis.
Jo teigimu, istorija nesikartoja ir šiandien Vakarai bent jau kariniu požiūriu vienareikšmiškai pranašesni ir bent šiuo atžvilgiu mums niekas negresia, nors problemų neabejotinai yra: „A. Nikžentaitis teisus, kad mūsų galia traukiasi S raidės pavidalu. Bet kol kas, kol yra JAV, mes dar esame civilizacijos stūmimo priekyje.“
Negalima taip skubėti, nes to rezultatas – sukaltas dirbtinis darinys, kuris anksčiau ar vėliau turėjo pradėti braškėti. Šiais metais tai ir prasidėjo. Kitais metais, greičiausiai bus nuotykių su euro valiuta
A. Jokūbaitis
Kita vertus, svarsto A. Jokubaitis, Vakarų miestai tokie išsigandę, nes, kaip romėnai pasakytų, barbarai, šiandien vadinami teroristais, jau yra tarp mūsų. „Išgąstis suprantamas – mes tokio dalyko Vakaruose nesame ilgai turėję. […] Įtampa tarp Vakarų ir islamo civilizacijos kaip reta didelė. Bet visi teiginiai apie konfliktą tarp civilizacijų yra nemoksliniai, turbūt net nefilosofiniai – jie visada įgauna politinę prasmę“, – kalba filosofas.
Pasakyti apie tai, kad vyksta konfliktas su kita civilizacija, mano A. Jokubaitis, reikia turėti drąsos, o iš politinio korektiškumo kol kas nereikėtų taip kalbėti, juo labiau kad toks teiginys apskritai ginčytinas.
Mes patys save nuginkluojame
Paklaustas, ar Vakarų civilizacija prarado tapatumą, A. Nikžentaitis sako, kad su tokiu požiūriu ne visai sutiktų, be to, tiesiog reikia išvažiuoti iš Europos – tada iš karto suprasi, kas yra europietiškumas ir kas yra Europa. „XXI a. Europos mes jau negalime tapatinti su krikščioniška Europa, nes krikščioniškas elementas šiek tiek iš Europos išplautas. Bet, kalbant labai bendrai, europietiškumo esmę sudaro pats europiečių gyvenimo būdas, naudojimasis laisvėmis, supratimas, kad esame laisvi žmonės. Europietiškumo pagrindas, mano galva, ir yra laisvės plačiąja prasme sąvoka“, – mano istorikas.
„Brexit“ irgi yra augančio nacionalizmo padarinys. Aš jau nekalbu apie JAV. Mano supratimu, tie, kas kalba apie jungtines Europos valstybes, tiesą pasakius, tik kenkia bendrai Europos Sąjungos (ES) idėjai.
A. Nikžentaitis
Arabų pasaulyje, primena jis, buvo kelios revoliucijos, bet jos prie nieko neprivedė arba privedė prie dar blogesnių dalykų, tad demokratija, kažkuria prasme ateinanti iš Romos laikų, ir toliau išlieka mūsų tapatybės stuburu ir tam tikru europietiškumo simboliu.
A. Jokubaitis mano, kad problema iš tikrųjų yra – Vakarai, labiausiai pastūmėję mokslą, techniką ir kitus dalykus, pamatė, kad tai, kas yra čia, jau turi ir kitas pasaulis: „Kitos civilizacijos kyla ir ekonomiškai, paaiškėjo, kad jos moka daryti tuos pačius dalykus, kurie buvo mūsų pranašumo pagrindas. Ir kai mes jau matome žmones, kurie yra iš kitų civilizacijų, pradedame sakyti, kad jie yra tik žmonės – mes nebematome skirtumo dėl jų religijos, priklausomybės kultūrai ir civilizacijai.“
Tam tikra prasme, svarsto filosofas, mes šiuo atžvilgiu patys save nuginkluojame – tai, kas buvo mūsų stiprioji pusė, pradeda tapti silpnąja puse.
ES prognozuoja griūtį
