Egidijus Aleksandravičius,Alvydas Jokubaitis
Lietuvos universitetus šiandien norima priversti dirbti remiantis vien ekonomine logika, pasitelkiant vadybos principus. Tačiau universitetas – tai ne laboratorija, ne fabrikas, ne kokios nors dirbtuvės. Universiteto pagrindinis tikslas – ugdyti tautinę sąmonę, tautos intelektą, protą ir moralinę kultūrą. Juk, tarkime, chemiją žmogus gali studijuoti bet kur pasaulyje. Bet ar galima įsivaizduoti, kad koks nors pasaulio universitetas staiga imtų mąstyti apie mūsų šalies esmę, apie jos likimą? Vargu. Lietuvos esmė privalo būti įdomi mums patiems, nes kiti į tai tikrai nesigilins.
Apie tai ir apie visos švietimo sistemos krizę „LRT Kultūra“ laidoje „IQ presingas“ diskutavo jos vedėjas istorikas, publicistas, Vytauto Didžiojo universiteto Academia cum laude vadovas prof. Egidijus Aleksandravičius bei laidos svečias filosofas, politologas, Vilniaus universiteto prof. Alvydas Jokubaitis. Pasak akademikų, mokslo žmonių nuomonė aplinkiniams galbūt gali būti neįprasta, šokiruojanti, bet ji reikalinga, nes be jos nebūtų pažangos. Visais laikais valdžiai užteko proto tai suprasti. Šiandien visuomenėje, kuri giriasi padariusi pažangą, universitetas pasidarė tolygus prekybos centrui, kur žinių pavidalu kepamos prekės, paslaugos, kur akademinei bendruomenei yra nurodinėjama, kaip gyventi, kaip elgtis, ko siekti. Tai yra nesusipratimas.
Egidijus Aleksandravičius: Prieš kelerius metus išsakėte nuomonę, kad Lietuvos universitetai pamažu tampa dvasios Aušvicu. Praėjo nemažai laiko, pasikeitė valdžia, universitetų reformavimas priartėjo iki keistenybių ribos. Ar kas nors išties pakito?
Alvydas Jokūbaitis: Reformatoriai tik žaidžia reformas. Gelmė kupina problemų. Tai, kas šiandien vyksta universitetuose, galima pavadinti šiuolaikinės modernios visuomenės krize. Ypač baisioje situacijoje, kaip niekada anksčiau, yra atsidūrę humanitariniai ir socialiniai mokslai. Posovietiniu laikotarpiu kurį laiką buvo manoma, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai grįš prie savo esmės, prie to, kokie buvo tarpukariu, kad jie bus laisvi nuo išorės dalykų. Juk jei universitetas yra ta vieta, kur mokomasi laisvųjų menų tokių, kaip jie buvo suprantami anksčiau, tai pirmiausia jis turi būti ta vieta, kur žmogus išsilaisvintų nuo visų savo priklausomybių: ekonominių, politinių bei kitokių interesų. Dabar bandoma humanitarinius ir socialinius mokslus konstruoti pagal gamtos mokslų modelį, bet juk gamtoje nėra laisvės, ten viskas yra determinuota. Gamtos mokslai šiandien universitetuose yra dominuojantys, mat jie ekonomiškai naudingi, pelningi. Egzistuojant tokiam ekonominiam mąstymui, nebereikalinga jokia minties ir dvasios laisvė. Žmogus laikomas tiesiog daiktu.
– Kratėmės sovietinio universiteto modelio, bet panašu, jog daugelis nūdienos švietimo sistemos reformatorių brukamų naujienų, pradedant universitetų skaičiumi, baigiant paklusnumo ir nurodymų vykdymo reikalavimu yra grynai sovietinio principo.
– Jei žodis okupacija reiškia užėmimą, tai šiandien Lietuva yra lygiai taip pat okupuota. Mus valdo žmonių kvailumas, puikybė ir kiti dalykai. Išsivadavę nuo sovietinės priespaudos, mes nepabuvome laisvi, nepasijautėme gyvu subjektu, net nebandėme to daryti. Puolėme kopijuoti ir taip buvome vėl okupuoti. Laisvas žmogus negali taip elgtis, jam reikia alternatyvų.
– Kokia yra universitetų autonomija Lietuvoje? Kodėl ji apskritai reikalinga?
– Pirmiausia reikia pasakyti, kad autonomija nyksta. Ji užtikrina universiteto laisvę. Universitetas nėra tapatus plačiajai visuomenei. Ir taip buvo nuo senovės filosofų laikų. Universitetas – tai ta erdvė, kurioje galima laisvai kalbėtis, diskutuoti. Universitetas nėra parduotuvė, tai unikali vieta, kur susirenka kitokie – mokslo – žmonės.
Viskas pasikeitė, kai laboratorijos pradėjo dirbti pagal ekonominius principus, kai iš jų pradėta uždirbti.
– Kokios humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų savybės tapo ta kliūtimi, kad universitetai, turėję autonomiją, atsidūrė štai tokioje situacijoje?
– Man atrodo, kad mes vis dar neatsikratėme sovietinės idėjos bet kuria kaina daryti pažangą. Anais laikais viskas buvo formalizuota, netgi buvo bandoma aprašyti specialiais tekstais, kuriami planai, kaip tą pažangą darysime. Buvo net toks terminas, kaip mokslinės produkcijos rašymas. Tuo tarpu universitetas gali ir turėtų galėti paliesti žmogaus dvasią, kad šis pasikeistų, pradėtų kitaip matyti. Tačiau tokių galių universitete šiandien liko labai mažai. Universitete dabar vaikomasi kitokių dalykų – kad būtų pripažintas žmogaus patobulėjimas, pažanga, įvertinama jo pridėtinė vertė. Tai, tarkime, tas pats, kas būnat 26 metų ir rašant disertaciją iš Platono raštų, pasakyti daugiau nei pats Platonas. Bet ar to tikrai reikia? Universiteto bendruomenėje nebėra bendrystės, brolystės, draugystės. Yra tik baimė, kad kas nors galbūt neįvykdyta, nepatenkinti vienokie ar kitokie kriterijai. Žmonės užuot telkiami – skaldomi. Netgi jei koks nors universiteto bendruomenės narys ką nors ir daro ne taip, jis turi būti vis tiek reikalingas, turi jaustis reikalingu. O to pojūčio nebėra. Dabar kiekvienas akademikas kasdien turi jausti kažkokią varomąją jėgą iš šalies, galvoti, ar įvykdė nustatytus kriterijus. O jei neįvykdė, spėlioti, ar už tai nebus pašalintas.
Autonomija universitete prasideda nuo individo. Nuo dėstytojo autonomijos, nuo katedros, nuo fakulteto. To nebeliko. Žmonės kiršinami ir priešinami.
– Prie sovietų iš universitetų, humanitarinių ir socialinių mokslų, buvo reikalaujama aptarnauti valdžios monstrą – valdžios aparatą. Šiandien turime dvi problemas: pavojų, kad universitetai su savo žmonėmis virsta prekybos centrais, kur viskas matuojama pelnu ir pridėtine verte, bei situaciją, kad alma mater virsta biurokratinių kontorų aptarnavimo mašina. Nei vieniems, nei kitiems laisvas, vertingas, kritiškai mąstantis, savo nuomonę turintis, kitų principus gerbiantis individas nebereikalingas. Reikalingas tik naudą darantis, mažai mąstantis ir dar mažiau klausiantis žmogus…
– Visur remiamasi vien tik vadyba. Bet universitetas juk laikosi ant kitų principų. Vadybai neįdomi vieno ar kito dalyko prasmė. Būtent čia ir slypi visa švietimo sistemos tragedija. Mokyklos, universitetai ruošia mokinius, studentus aiškiai nežinodami, kam to reikia ir kokių apskritai reikia. Dabar didžioji biurokratijos dalis mano, kad žmogui užtenka žinoti tik tai, kas parašyta konstitucijoje. Tai jau yra katastrofa. Švietimo sistema negali dirbti, nežinodama kokių žmonių reikia valstybei. Amžiais universitetai galvodavo apie tai, o filosofai ginčydavosi. To nebeliko. Čia yra posąjūdinės Lietuvos drama. Mes žinome laisvę nuo ko, bet kai reikia pasakyti, kam ta laisvė reikalinga, va tada ir prasideda bėdos. Mes beždžioniaujame, ką galvoja kiti, patys nemąstome. Apie kokią tautą tokiu atveju galima kalbėti? Ji nyksta akyse, mat nebėra tautos sąmoningumo.
– Į universitetus reikia žiūrėti, kaip į tautinės sąmonės, tautinio intelekto ugdytojus, tautos proto ir moralinės kultūros saugotojus. Juk žmogus chemiją gali studijuoti bet kur, bet joks pasaulio universitetas nemąstys apie mūsų šalies esmę.
– Didžioji moderniosios Lietuvos drama ta, kad ji siejo savo ateitį su išsilavinusiais asmenimis. Paradoksas, tačiau tie išsilavinusieji į savo šalį pradėjo žiūrėti kaip į daiktą, kaip į cheminį ar fizinį objektą. Net istorikams nebėra svarbu ką tyrinėti – Lietuvą, Papua Naująją Gvinėją ar Venesuelą. Tai tragedija. Tai kas mus iškėlė XIX a. – švietimas, nes buvome atsilikę, neišsilavinę, dabar tapo mums nebereikalinga. Mūsų šalis mums patiems tapo nebereikalinga.
Jeigu nori turėti laisvą žmogų, turi turėti laisvą politinę formą. Demokratija tam tarnauja geriausiai. Bet kai ji tampa beribė, ji pradeda neveikti. Demokratija turi turėti tam tikrus kultūrinius klijus, pakankamai solidarumo. Pačiai Europai būtų geriau, jei Briuselis nesistengtų visko unifikuoti. Nuolatos kažką mėgdžiojame. Bet Europai įdomesni būtume individualūs, laisvi.
Mes nepabuvome laisvi atgavę savo išsvajotą laisvę, nesuvokėme savęs kaip individai. Dėl to dabar tik dangstomės teiginiais, kad esame maži ir pasaulyje vyksta didesnių procesų. Bet laisvas žmogus taip nekalba. Universitetas turi būti laisvas, o ne dirbti pagal unifikuotus standartus. Universitetas turi žmoguje pabudinti žmogiškumą, o ne padėti jam iškalti chemijos formulę. Taip, ji taip pat vertinga, bet verčių hierarchijoje tai nelyginami dalykai.
– O kaip reikėtų vertinti žiniasklaidoje ypač mažai nagrinėtą Budapešto situaciją, Vengrijos ministro pirmininko V. Orbano augantį radikalizmą ir bandymą uždaryti Vidurio Europos universitetą (CEU)? Juk tai – vieta, kuri nori nenori buvo ypatingai svarbi, kuri pritraukė ir išaugino tiek profesionalų. Šiandien mūsų lietuviškos švietimo reformos gali būti labai bukame lygyje, sakant, jog nėra pinigų, stinga lėšų, tai gal padarome truputį mažiau. Telieka trys universitetai ar, dar geriau, vienas šalyje. Beje, taip atsitikus, pranoktume net sovietus turbūt. Kiek ir kaip galima suprasti, kas vyskta Budapešte, nes CEU juk vengrų vyriausybės biudžeto neprašė?
– Nenorėčiau liesti šios temos. Ji – slidi. Nereikia ieškoti pavyzdžių toli. Valstybės priešu galima tapti greitai. Tarkime vienas Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pulkininkas po mano diskusijos apie tautinę valstybę visiems pasakoja, kad A. Jokubaitis yra tautos priešas. Tai yra baisiau nei įvykiai Vengrijoje. Žmonės turi angelus sargus, o aš, pasirodo, – pulkininką. Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai, kišasi žmogus su nemažu kariniu laipsniu. Ir jis įsivaizduoja, kad gina mūsų šalį. Ir tai girdžiu iš įvairiausių šaltinių. Tai baisu.
– Vadinasi galima pasiimti žmogaus asmeninę nuomonę ir padauginti ją iki didelės visumos. Valdžia iš laisvo žmogaus, kurio pažiūros nepatinka, padaro tautos priešą, nes tam turi visus įrankius, nors požymių, kad ji ką nors supranta, kas apskritai yra tautos interesas, nėra. Tą patį galima daryti ir su universitetu.
– Būtent.
– Universitetai šiandien yra tai, kuo bus mūsų visuomenė po 20 ar 30 metų. Jei universitetas šiandien yra cechas, laboratorija, tai kitos kartos visuomenė gyvens skruzdėlyno ir despotijos, o ne liberalios demokratijos principais.
– Ateitis išties neatrodo patraukliai. Blogiausia, kad imdamiesi reformų, mes keičiame ne problematiškus pamatus, o pradedame ardyti sienas. Toks požiūris trumparegiškas.
– Antra vertus, mes turime savosios laisvės lizdui palikti tikėjimą, kad Lietuvoje visgi yra tiek universitetų, kiek yra laisvų ir išmintingų žmonių, turinčių, ką pasakyti jaunam studentui. Auditorija ir santykis su ja vis dar yra. Ir tai teikia vilties.
Visą laidą galite pažiūrėti čia.
vdu.lt
Ką reiškia autoriaus pasakymas-nenorėčiau liesti šios temos apie Vengrijos ministro pirmininko V. Orbano augantį radikalizmą ir bandymą uždaryti Vidurio Europos universitetą (CEU)?
Man atrodo, kad būtent ši tema yra labai svarbi, nes „mūsiškiai ” jau spėjo žioptelti, kas esą priims tą universitetą .Ko moko Sorošas ?? Juk ne kelti savo šalies ekonomiką,o rengia desantą kaip „globalizuoti „tai kodėl mokslinė visuomenė bijo apie tai kalbėti??
Paskaitykite čia, tai sužinosite mūsų „mokslo” pasiekimus ruošiant pedagogus, kurių „produkciją” gaudo tie patys universitetai..
Ar progimnazijos pasmerktos žlugti?
08.22 Pirmadienis 06:45
Gintaras Sarafinas
Lietuvoje vienam mokytojui tenka vidutiniškai 9-12 mokinių, o Vokietijoje -17-18. Tačiau mūsų mokinių pasiekimai gerokai prastesni nei vokiečių. Kyla klausimas: kodėl?
Na, o iš visų švietimo sektorių liūdniausias vaizdas mūsų šalies progimnazijose. Gimnazijos iš progimnazijų nuolat vilioja geriausius mokytojus, didžiausios investicijos plaukia taip pat į gimnazijas, o ne į progimnazijas. Na ir progimnazistų pasiekimai tikrai neįkvepiantys. Baigusiųjų progimnazijas pasiekimai jautresniems tėvams gali sukelti šoką, nes yra tragiškai prasti. Kaip teigia skirtingų regionų gimnazijų vadovai, maždaug trečdalis visų progimnazijas baigusių mokinių, atėję į pirmą gimnazijos klasę, vis dar nemoka normaliai skaityti ar nesuvokia to, ką perskaitė.
Progimnazijas baigusiųjų matematinis raštingumas dar prastesnis: kaip atskleidžia tarptautiniai tyrimai, penktą ir šeštą (aukščiausius) matematinio raštingumo lygmenis pasiekusių mokinių dalis tarp Lietuvos penkiolikmečių tėra tik 8 proc., o žemiau nei pirmą, pirmą ir antrą (žemiausius) matematinio raštingumo lygmenis pasiekusių mokinių dalis sudaro net 52 proc. nuo visų penkiolikmečių. Kad nors gamtamokslinio raštingumo rezultatai būtų geresni, kur tau, jie taip pat apgailėtini – vos 5,1 proc. mūsų šalies penkiolikmečių pasiekė aukščiausius penktą ir šeštą gamtamokslinio raštingumo lygmenis.
Pasak Nacionalinio egzaminų centro direktorės Saulės Vingelienės, net 25 proc. visos šalies progimnazijų mokinių aštuntoje klasėje tiek matematikoje, tiek lietuvių kalboje nepasiekia netgi patenkinamo lygmens. Turime ir tokių mokyklų, kurias reikėtų kuo greičiau uždaryti, nes visi jų mokiniai per patikrinimus gauna tik po 1-3 balus iš dešimties, kitaip tariant, visi mokiniai nepažangūs. Jeigu tokie pasiekimai ir tokie rezultatai, gal geriau tuos vaikus perkelti į kitas mokyklas, kur vaikų pasiekimai aukšti, gal tokios mokyklos sugebės kilstelėti atsilikusiose mokyklose vegetuojančių vaikų lygį.
Matydama tokius apgailėtinus rezultatus sukruto ir Švietimo bei mokslo ministerija: šiuos metus ji yra paskelbusi funkcinio skaitymo metais. Pastebėjus, kad formaliai mokiniai tarsi ir moka skaityti, bet realiai nesupranta to, ką perskaitė, nuspręsta visose mokyklose stiprinti šiuos įgūdžius. Nes tai yra esmė. Juk jei mokinys skaito, bet nesupranta, ką skaito, jis jokių dalykų negali normaliai mokytis, tad ima šlubuoti pasiekimai ne tik lietuvių kalboje ir literatūroje, bet ir matematikoje, ir fizikoje, ir biologijoje ir istorijoje, ir kitose disciplinose. Testų tikrintojai atvirai kalba, kad pernelyg didelė mokinių dalis Lietuvoje atsako tik į primityviausius, paviršutiniškus klausimus.
Daugumai mokyklų skaudu girdėti tokius apibendrinimus, tad jos bando pasiteisinti, ragina vertinti ne tik akademinius mokinių pasiekimus, bet ir kitokį mokyklos indėlį: ar mokykloje gera atmosfera, ar draugiški santykiai tarp vaikų, taip pat tarp vaikų ir mokytojų, apskritai ar vaikai jaučiasi laimingi, ar mokykla jiems suteikia daug pridėtinės vertės.
Žinoma, galima ir tai vertinti, bet kad ir čia nelabai yra kuo pasidžiaugti. Štai Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra mokyklose vertina net 67 rodiklius (juos vertina lygiais nuo 1 iki 4, kur vienetas – blogiausias įvertinimas, o ketvertas geriausias). Taigi, tų ketvirtu lygiu įvertintų sričių Lietuvos mokyklose labai jau mažai, o štai vienetų ir dvejetų – labai jau daug (ir ypač progimnazijose bei pagrindinėse mokyklose). Ir šlubuoja daug kas, pradedant strateginiu mokyklos valdymu, ugdymu ir mokymusi, pasiekimais ir baigiant pagalba mokiniui.
Gal tik mokyklos kultūros srityje galima pastebėti kiek daugiau aukštų įvertinimų. Bet juk tai nėra pagrindinis mokyklos tikslas. Pagrindinis mokyklos tikslas buvo, o kartu tarsi ir turėtų būti – ugdymas ir mokymasis bei pasiekimai. Ir jei iš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros vertintų mokyklų nė viena ugdymo ir mokymosi srityje negavo aukščiausio įvertinimo ketverto, o net 86 proc. šioje srityje gavo dvejetus (tai yra žemiau vidurkio), tai tuo viskas ir pasakyta. Vadinasi tai ir turėtų būti mokyklų prioritetas ir pagrindinis tikslas. Arba kaip teigia S. Vingelienė, jei 25 proc. vaikų aštuntoje klasėje matematikoje ir lietuvių kalboje nepasiekia net patenkinamo lygmens, vadinasi mūsų švietimo sistemos tikslas turėtų būti, kad bent tą patenkinamą lygį pasiektų. Ir šis tikslas visai neišplaukęs, o labai konkretus.
Jei daugumos kažkurios mokyklos mokinių rezultatai nepatenkinami, tai jokie pasiteisinimai nebereikalingi, tokia mokykla turėtų būti uždaroma be jokių komentarų, nes ji gadina jaunų žmonių gyvenimą ir griauna jų ateitį. Jei mokytojai mažose klasėse, su vaikais dirbdami kone individualiai, nei vieno iš 7-10 nesugeba išmokyti, kad jis gautų bent ketvertą pagal dešimtbalę sistemą, tai tokius mokytojus reikia vyti nuo mokyklos per patrankos šūvį. Ir aiškinimai, kad uždarius tokią mokyklą, kaimas neteks kultūros ir švietimo židinio yra šventvagiški, nes realiai tas kaimas neteks ne šviesos, o tamsos šaltinio, juk blogiau nei yra dabar, vaikams jau būti nebegali.
Tai absoličiai tinka ne tik universitetams ( tik VU jutau dar gyvą tikėjimą Žmogumi, humaniškosioms vertybėms ), bet ir bendrojo ugdymo mokykloms: pradinėms, pagrindinėms, vidurinėms (gimnazijoms). Jau kalbėjau, kad „gudročiai“ įvairaus plauko ŠMM UAB-ų valdininkai diegia į mokyklas kokybės auditus, pridėtinės vertės paskaičiavimus bendrojo ugdymo mokyklose… Kas tai – visiškas smegenų suminkštėjimas?… Vietoj bendrojo išsilavinimo bei dorinio, dvasinio – kultūrinio, meninio ir patriotinio ugdymo šalia bendrųjų dalykinių pagrindų, diegti „pirk – parduok – gauk pelną“ pridėtinę ekonominę!!! (terminas tai ekonominis: PVM bendrojo produkto pridėtinė vertė) rinkos dėsnių vertę!? Kam atsisuko mūsų valstybėje „šratai“, ar man, lietuvių kalbos ir literatūros (VU buvusiai studentei) mokytojai, ar ŠMM labai kategoriškai protingiems sovietiniams „persidažiusiems“ specialistams ir jų didžiajai daliai klapčiukų – pensininkams, buvusiems komunistėliams direktoriukams? ATSAKYKITE, kas dar išlaikėte kritinį, analitinį mąstymą!!!. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna… Kas dar be profesoriaus A.Jokūbaičio ištars „STOP“? Kada išdrįs eiliniai, bet dar dori MOKYTOJAI pasakyti, kad karalius nuogas? Vilniaus Martyno Mažvydo pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Genė Remeikienė.
Alsoliučiai (įsivėlė klaidelė:)
Iš šalies sekant tai, kas vyksta Lietuvoje, darosi labai liūdna. Atrodo, kad yra kažkoks iš aukščiau numatytas planas: tyliai ramiai, gudrumu sunaikinti Lietuvą. Todėl ir yra atakuojama inteligentija, nes ji „neneša piniginio pelno”, bet gali skatinti mąstyti, šviesti ir ugdyti; iš užsieny gyvenančių lietuvių atimama Lietuvos pilietybė ir taip užkertamas kelias jiems kada nors sugrįžti į savo žemę ir t.t, ir t.t…. KODĖL Lietuva nemyli ir netausoja savo žmonių? Kodėl tas kas nepelningas yra išmetamas už borto? Mano galvoj zuja tik viena mintis: kažkas nusprendė sunaikinti mus gudrumu, nes jėga nepavyko.
Ppaildymas
Universitetinė visuomenė atėjus iš sovietinio laikmečio atsinešė ir senajį kraitį- taibuvo privilegijuotų aukštos kvalifikacijos sovietinių vergų kasta. Vienintelė bendrybė rišanti juos su kitais sovietinės visuomenės sluoksniais – sąžinės nebuvimas. Vergas neturi sąžiės .
Ir ši universitetinė publia bandė ir bando reformuoti ir universitetus ir išsaugoti save. Čia ir glūdi neišsprendžiamas antagonizmas, jokiais dekretais ir reformacijomis nepanaikinamas. Tik laikas išspręs
Kai universitetinė publika nebepajėgia pati išspręsti savo vidinių problemų visada atsiras norinčių patarti. Tada nederėtų purkštauti.
Pagarba A.Jokūbaičiui. Nepabijojo būti apšauktu SOVIETINIU, nors ..oho Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pulkininkas vis tik apšaukė tautos priešu..Lietuvoje kitaip nu neina 😀 …..Bet garbinga juo būti, kai gini VALSTYBĖS ŠVIESĄ
Jeigu mokslininkai mažiau išmano, nei beraščiai – tai ko stebėtis ?
Kokiais argumentais Jus patvirtinate mokslininkų „mažesnį išmanymą už beraščius”? Pirmiausia tai ne mokslininkai, bet administracijos tvarko mokslininkus ir visą mokslinę bei pedagoginę veiklą.
Visi atsakymai poniai ministrei…
Deja, deja galime šnekėti kiek norime, jie mūsų vis tiek nesupras. Bet jie valdo. Ir jau gerą ketvertį amžiaus. Čia norisi klausti Just. Marcinkevičiaus žodžiais: Lietuva, kur tu eini?
,PROFESIONALAI, tiesa berasciai
Mokslas mokslui nelygu. Akademinėje publikoje tik procentaliai yra protingų žmonių. Taip kad reikėtų šiam straipsniui tikslumo
Veiklusis nemokšiškumas klesti ir laimi….
Atgaiva sielai ir protui. Ačiū prof. A. Jokubaičiui ir prof. E. Aleksandravičiui.
O šiaip norisi eiti ir šaukti – žmonės, ką jūs darote, kodėl jūs tokie tušti, kodėl nesuvokdami ką, bet darote „kažką”. Man atrodo, prieš 40-50 metų žmonių suvokimas buvo daug aukštesnio lygio, nei dabar, mūsų laisvos šalies, neva išsilavinusių veikėjų, kurie valdo šalį ir priiminėja sprendimus jau kone 30 metų. Skaudžiausia, kad yra talentingų, gabių, protingų, laisvų savo dvasia žmonių, bet jie neprileidžiami prie jokių sprendimų, su jais nesitariama, jų nuomonė neva tai nereikalinga.
Šiandien Jakilaitis, savo tradicinėje vakaro laidoje, pasikvietęs Gabrielių Landsbergį švietimo ministrei aiškino švietimo strategiją. Bet nei aiškinantieji, nei toji kuriai buvo bandoma aiškinti taip ir išsiskyrė nesupratę vieni kitų.
Mane šokiruoja terminai: „mokslinė produkcija”, „paslaugos teikėjas” (gydytojas, dėstytojas su moksl. laipsniu).