A. Juozaitis: dabar ta stadija, kai reikia pulti prezidentą

Laidos „Alfa taškas“ vedėjas Rimvydas Paleckis kalbėjosi su vienu iš Sąjūdžio įkūrėjų, filosofu ir visuomenės veikėju Arvydu Juozaičiu. Diskusijos metu pašnekovas atviravo apie savo politinius planus bei pasidalino įžvalgomis apie geopolitines aktualijas ir politines intrigas (alfa.lt).

– Jau ne vienas mėnuo vyrauja įtampa tarp prezidento ir Vyriausybės, tarp prezidento ir atskirų ministrų: Arūno Dulkio, Gabrieliaus Landsbergio, Ingridos Šimonytės. Arvydai, būtų įdomus jūsų gilesnis žvilgsnis į šitą reiškinį. Kaip jums atrodo kokios esminės priežastys? Kodėl kariauja Prezidentūra su valdančiąja dauguma?

 – Pirmiausia reikia pastebėti, kad jau yra pusiaukelė prezidento kadencijos. Ta pusiaukelė sąlygoja naujos prezidentinės kampanijos pradžią. Visi Lietuvos patyrimai, ir ne tik Lietuvos, liudija, kad, kai prezidento rinkimai prasideda, praktiškai jau būna nulemta, kas lyderiaus ir kas išeis į finišo tiesiąją. Todėl prieš tai reikia gerokai pasiruošti ir artileriją panaudoti, ypač žiniasklaidoje, nes žiniasklaida praktiškai ir kuria prezidento instituciją, kiek mažiau Seimo. Tai šiuo atveju valdančioji dauguma elgiasi teisingai – ji pradėjo ruoštis prezidento rinkimams.

Aišku, kad į prezidento rinkimų tiesiąją I. Šimonytė neis, niekas kitas neis – eis G. Landsbergis.   Ir tam jau seniai buvo ruošiamasi. Priminsiu, tam buvo ruošiamasi nušalinant Vygaudą Ušacką V. Ušacko nušalinimas panaudojant I. Šimonytę yra įspūdingas reiškinys, nes jau kas kas, bet V. Ušackas buvo pasiruošęs konservatoriams tarnauti ir kūnu, ir siela. Ruošėsi tam netgi dvidešimt metų. Aš tą sakau, kaip stebėjęs jį nuo seno.

Nušalino. Kitaip sakant, dabar ta stadija, kai reikia pulti prezidentą. Prezidentas yra atlikęs savo vaidmenį. Kadangi I. Šimonytė negalėjo būti prezidente dėl daugelio priežasčių – netgi ne partijos narė. Na, suprantate, mes buvome konkurentai, negaliu kalbėti visko iš kolegialumo. Bet jisai atliko savo vaidmenį ir dabar atėjo laikas jį kažkaip tiesiog neutralizuoti ateities rinkimams.

Rimtoje politikoje labai tampriai susipina, tiesiog susilieja vidaus ir užsienio politika. Užsienio klausimai naudojami vidaus reikalams, todėl Landsbergio anūko pozicija, kaip užsienio reikalų ministro, labai naudinga viduje. Dar pakartosiu, V. Ušackas buvo labai naudingas. Jis buvo labai gerai paruoštas užsienio politikoje – prezidento institucija taip pat skirta užsienio politikai. Tai šiuo atveju G. Landsbergis yra strateginėje pozicijoje ir jam tiesiog ruošiamas kelias. Todėl visa kas bevyktų, apsižodžiavimai ir panašiai, manau, turi šią galutinę funkciją.

– Arvydai, šiek tiek mėginsiu paprieštarauti. G. Landsbergis vienas nepopuliariausių politikų, kaip tik neseniai apklausos paskelbtos, jis yra tarp nepopuliariausių ministrų ir partijų pirmininkų. Net būdamas užsienio reikalų ministru, nors ši pozicija paprastai pakeldavo bet kurį politiką, kuris užimdavo šias pareigas – G. Landsbergiui taip neatsitiko. Manote, kad Lietuva balsuotų už G. Landsbergį prezidento rinkimuose?

– Aš svarstau ne kaip balsuotų rinkėjai, bet ką ruošia valdančioji daugumą. O dauguma vis dėlto turi labai didelį įdirbį. Netgi Vytauto Landsbergio užviršavimas, kad jis buvo valstybės vadovu prieš trisdešimt metų irgi yra tarnaujantis faktorius. Nemanau, kad partijos viduje atsirastų kitas žmogus. Atsiminkime, kaip jis buvo perrinktas pirmininku – be konkurencijos. Tai nemanau, kad kas nors pasipriešintų. O ši jėga, kad ir kokia bebūtų, ruošiasi. Ir kitą kandidatą vargu ar ras. Ar balsuos Lietuva – kitas klausimas.

Atsiminkime, kad pats V. Landsbergis irgi eidavo į rinkimus beviltiškai gaudamas 13 proc., bet vis tiek nuo tos partijos ėjo.

– Dabar gal neburkime iš kavos tirščių. Įdomi jūsų įžvalga, bet kalbant apie žiniasklaidos dėmesį apie kurį jūs trumpai užsiminėte. Na, turbūt, Arvydai sutiksite, kad kas bebūtų valdžioje, automatiškai gauna žiniasklaidos dėmesį. Būtumėte jūs laimėjęs prezidento rinkimus, tai jūs nenueitumėte nuo pirmųjų puslapių. Tai čia turbūt nieko keisto, kaip jums atrodo?

 – Be abejo, ypač po pergalės. Kaip žinome, tada Gitanas Nausėda gavo maksimalų dėmesį ir netgi populiariausias buvo visų rinktų prezidentų tarpe. Na, bet jo tas ilgas neveiksnumas arba neveiklumas savo padarė. Šiuo atveju nėra ką aptarinėti, žiniasklaida kuria, ir mes dabar esam žiniasklaidos gniaužtuose.

Dar kartą pakartosiu, aš apvažiavau Lietuvą ir nesvarbu, kad tu su žmonėmis susitinki. Jie klausia, kodėl tavęs nėra žiniasklaidoje, t. y. ekrane, panoramoje ir t. t. Tai atsakymas: dabar iš tikrųjų labai brutalus laikas – tave rodo tu esi, tavęs nerodo tu nesi. Net jei turi auksines mintis ir geriausius ketinimus.

– O ką, Arvydai, patartumėte G. Nausėdai? Kaip jam elgtis šitoje situacijoje?

– Jisai vieną teigiamą žingsnį žengė – palaikė Šeimų maršą, o tai sustabdė genderistinių įstatymų, visų lytinių utopijų priėmimą Lietuvos Seime. Tai gerai. Susitvarkė tam tikrą neapibrėžtą, nepartinę paramą Lietuvos gyventojų tarpe. Bet jis nepadarė tokių tikrai reikšmingų žingsnių – neįkūrė nacionalinio banko, kad dabar gaunamiems Europos pinigams ir, apskritai, valstybės biudžeto pinigams ir valstybinio rėmimo sritims nereiktų naudoti ir maitinti švedų bankų. Tai buvo galima padaryti, nes didieji kaimynai turi tokius bankus – ir lenkai, ir vokiečiai. Jis to nepadarė, būdamas šios srities specialistu.  Na, ir švietimo sistemos nesurikiavo kaip reikiant, t. y. prie Prezidentūros neįkūrė Švietimo tarybos – ko tikrai reikėjo nepadarė. Ar kuri nors partija dabar jį palaikytų? Na, čia jau yra jo reikalas. Manau, jis vis dėlto turės partijų paramos ieškoti. Taip kad jam dabar bus karštas laikas. Nežinau kuo tai baigsis.

– Karo nuojautos ir nuotaikos yra pasienyje. Tenka kalbėtis su žmonėmis, kurie ten gyvena. Jie tai aiškiai įvardina. Kaip jūs matote situaciją pasienyje? Turint omenyje ir A. Merkel skambučius A. Lukašenkai. Lietuvoje ginčijamasi, ar čia nuolaida, ar čia pripažinimas diktatoriaus, ar tai kaip tik vienintelis kelias išspręsti krizę.

– Nepasakyčiau, kad karo nuotaikos, žinoma, t. y. įtampos nuotaikos. Mane stebina, gerąja prasme, kad Europos Sąjunga mus palaikė ir palaiko netgi lenkus, kuriuos tarsi reikėtų kritikuoti už tą griežtą ir labai stiprų stabdymą migrantų. Tai ne žmogaus teisių klausimas, tai yra migrantų antplūdžio į Europą klausimas.

Stebina dėl to, kad jie sutiko stabdyti šitą srautą, nes jeigu būtų nesustabdytas dabar, tai būtų jau dešimtys tūkstančių atbėgėlių, ir Europa susitiktų su dar viena landa, kuri būtų per mūsų sienas. Nustebino, kad vis dėlto palaiko mus. Kol kas finansiškai dar to nematome, bet antras žingsnis labai geras, kad mūsų jėgos struktūros yra čia įveiksmintos. Ačiū Dievui. Tiesiog šaukiau aš kiek galėdamas per socialinius tinklus, kad šauliai pradėtų Lietuvos sieną saugoti.

O kad A. Merkel šnekasi su A. Lukašenka, pasižiūrėkime į Izraelio patirtį santykiuose su Palestina. Ten šnekamasi ir su teroristinių organizacijų vadovais, nes kalba apie žmonių gyvybes, kalba apie tautų, valstybių išlikimą. Todėl visada, koks bebūtų nepriimtinas personažas ar vadovas, bet su juo reikia kalbėti. Diplomatija tam yra skirta – kartais reikia susitarti su barbaru. Aš A. Merkel dažnai nepalaikau, bet šiuo atveju palaikau, nes reikia kalbėtis ir reikia stabdyti šituos srautus.

– Rusijos kariuomenė prie Ukrainos sienų – susirūpinimas. Antraštės žiniasklaidoje, kad Rusija artimiausiu metu pradės invaziją Ukrainoje iš įvairių pusių, taip pat ir iš Baltarusijos. Kiek tai jus neramina? Kaip matote šitą situaciją ir kiek reali šita prognozė, kad rusai netrukus įžengs į Ukrainą?

– Klausimas būtų toks: į kurią Ukrainos vietą? Donbasas, tas rytų šiaurės kampas, Melitopolis – per daug toli. Mariupolis, kurį jau buvo vos nepaėmę, tai tokie kampai yra. Totalinis puolimas neįmanomas, nors sakoma iki šimto tūkstančių kariuomenės sukoncentruota prie sienų, bet Rusija, aš manau, vis dėlto kiek bebūtų neracionali arba agresyvi, bet turbūt paskaičiuoja, kad tai būtų katastrofa valstybei ir galbūt žlugimo pradžia.

Tiesiog reikia suprasti, kad tokie diktatoriai, kaip V. Putinas arba A. Lukašenka negali egzistuoti be karinio faktoriaus, be gąsdinimų, kad juos puls – čia jų gyvenimo būdas. O Europa šiuo atveju neturėtų pasiduoti. Tegul Amerika, jeigu jie ir NATO struktūros su Rusija ištisai dar esą šaltojo karo būsenoje, tai tegul jie dirba. Bet manau, kad prabils Kinija. Visi mes laukėme, kada ji prabils. Tada jau bus visiškai kita politika. O šiuo atveju, žinoma, pasiklausius Rusijos per socialinius tinklus erdvės arba tris pagrindinius federalinius kanalus, kurie ištisai indoktrinuoja, kad Rusija yra apgulties būsenoje. Yra baisus Rusijos vidaus „informavimas“. Pavojinga padėtis, bet jinai nėra karšta.

– Arvydai, būtų įdomi jūsų nuomonė apie pandemiją. Austrai nuo vasario įves privalomą vakcinaciją visiems. Vokiečiai jau taip ant privalomos vakcinacijos įvedimo slenksčio. Jie tai argumentuoja tuo, kad tai yra vienintelis kelias iš pandemijos ir vienintelis sugrįžimas į laisvę. Kaip jūs matote situaciją Lietuvoje? Galimą tokį žingsnį žengti ir Lietuvoje?

– Ačiū Dievui, man nereikia šito klausimo spręsti. Matote, bet koks privalomas įvedimas iš karto suponuoja kontrolę, o kontrolė gali būti labai žiauri ir primityvi ir tiesiog suskaldyti visuomenę. Tai aš daugiau bijau kontrolės negu privalomo vakcinacijos įvedimo. O kita vertus, nemanau, kad Lietuvoje tai bus įmanoma padaryti. Ir nėra reikalo, nes vis dėlto mes per mažas dydis ir mūsų dabar jau praktiškai sunaikintas, bent pusiau sunaikintas, smulkus ir vidutinis verslas. Jisai jau nukentėjo.

Privalomas vakcinavimas, turint galvoje, kad yra apie 25 proc. žmonių nusiteikusių prieš, mes juos izoliuotume išvis nuo visuomenės. Tai būtų labai pavojinga padėtis. Privalomas vakcinavimas turėtų būti įvestas viešuose sektoriuose – sveikatos apsaugos ministerijos, turbūt švietimo. Be totalaus aš neįsivaizduoju.

Daugiau skaitykite ČIA