Kai kurie paaiškinimai prof. Alvydui Nikžentaičiui bei jo draugams, perskaičius straipsnį „…Trijų raidžių detektyvas, arba kaip lietuvių diplomatai lenkus išmaudė“ ( 15 min. 2018 02 28)
Iš pradžių pamaniau, kad tai kokio nemokšos, nepriklausomos Lietuvos, lietuvių Tautos išdavikėlio sapaliojimai. Bet, Jūs, profesorius…
O gal Jūsų vardu koks Putino gerbėjas pasinaudojo? Sunku patikėti, kad Jūs neskirtumėte „tautinės mažumos“, nuo „tautinės bendrijos“. Kadangi Lietuvoje nėra nė lopinėlio svetimtaučių etninių žemių, tame tarpe ir lenkų, tai ir jie sudaro Lietuvoje tik „tautinę bendriją“. Kitas dalykas su Lenkijai priklausomos Palenkės lietuviais (Suvalkų, Seinų ir kt.) – jie yra Lenkijoje „tautine mažuma“, nes gyvena savo, lietuvių Tautos, etninėse žemėse. O „tautinėms mažumoms“, kaip ir visose demokratinėse valstybėse, svarbu sudaryti vienodas sąlygas su suverenu, sudaryti sąlygas joms greičiau integruotis į suvereno sukurtosios valstybės gyvenimą, perimti, įsisavinti ir kultūrines vertybes, tame tarpe ir valstybinę – lietuvių kalbą.
Nei lenkai, nei lietuviai, rusai ar kitos „tautinės bendrijos“ nereikalauja pakeisti valstybės, kurioje gyvena valstybinę kalbą“ sulenkinti, sulietuvinti anglų, vokiečių ar kitų valstybines kalbas.
Kuo remdamasis, rašytojau A. Nikžentaiti, teigi, kad tie tavo lenkai „anksti atsisakė teritorinės autonomijos siekių…“? O kas ir kada jiems ją buvo suteikęs? Juk puikiai žinai, kad net Lietuvos Statutai lenkus įvardindavo svetimšaliais ir draudė jiems net žemes pardavinėti. Ir net Suvalkų, Augustavo ir kitose buvusiose lietuvių žemėse. Ir Vilnius nuo amžių Lietuvos sostine tebuvo. Tik tas mūsų Tautos išgama Juzefas Pilsudskis, tapęs Lenkijos viršininku ir diktatoriumi, su savo gaujomis buvo okupavęs ir aneksavęs mūsų amžinąją sostinę Vilnių.
Bet joks okupantas, kaip ir vagis ar plėšikas neįgauna teisių į pagrobtąjį turtą. Neįgavo jų ir lenkų ordos, kaip ir jų kolonizatoriai. Tad ir kalbos apie „autonomiją“ – tai tik senų agresorių ir jų batlaižių svaičiojimas. Tiesa, „autonomininkų“ tarp Lietuvos išdavikų netrūko niekada. Jau Antrojo pasaulinio karo pradžioje (1939 m. pabaigoje) grupė lenkų vadų iš Londono buvo nuvykę į Kremlių pas „tautų tėvą“ Staliną su pasiūlymu paskelbti rytų Lietuvą „lenkų tarybine respublika“, prijungus prie jos dar TSRS okupuotąją Lenkijos dalį. Bet Stalinas turėjo savo planus dėl Lietuvos kaip ir kitų Baltijos šalių. Jis tik po karo Rytų Lietuvoje ėmė, kaip ir J.Pilsudskio laikais naikinti visa kas lietuviška, masiškai steigė lenkiškas mokyklas, nes lenkinamas kraštas lengvai ir rusėjo.
Prasidėjus Atgimimui, rytų Lietuvos lenkai ir sulenkėjusieji, susiejusieji, vadovaujami vietos lenkų stalinistų, vėl bandė įsmeigti peilį į Laisvėn pakilusios lietuvių Tautos nugarą: kartu su bolševikais iš Kremliaus ir lenkų šovinistais iš Varšuvos ėmė grasinti, jei Lietuva pasiskelbs Nepriklausoma, tai lenkų „daugumos“ Rytų Lietuva atsiskirs, pasiskelbdama Lenkų autonomine respublika ar prisijungs prie Baltarusijos ar TSRS. To krašto lenkai ir sulenkėjusieji liko ištikimais TSKP ir po LKP atsiskyrimo, persitvarkymo į savarankišką LKP, pasisakančią už Nepriklausomą Lietuvą. Juos rėmė ir Varšuva.
Būsimasis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnievskis net pasirašė su Lietuvos Nepriklausomybės išdaviku Mykolu Burokevičiumi (LKP ant TSKP platformos pirmuoju sekretoriumi) bendradarbiavimo sutartį. Rytų Lietuvos lenkų – bolševikų veiklai vadovauti iš Kremliaus buvo atsiųstas TSKP CK sekretorius Olegas Šeninas.
Bet mūsų Nepriklausomybę ir „teritorijos vientisumą“ išgelbėjo stalinistų ginkluoto pučo 1991 m. rugpjūčio 19-22 d. pralaimėjimas Rusijos demokratinėms jėgoms, ryžtingi pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veiksmai: uždraudimas TSKP, KGB, pučo organizatorių areštai. Gelbėdamiesi nuo galimų areštų pabėgo iš Lietuvos ir „ištikimieji TSKP“ – stalinistai, o su jais ir daugelis „brolių lenkų“, „autonomininkų“.
Bet aš nenorėčiau tikėti, kad, rašytojau, to nebūtum žinojęs. Beje, nepalaikyk nekuklumu, visa tai bene prieš penketą metų buvau aprašęs savo knygoje „Svetimi lietuvių namuose“ (2014 m., 662 p.), o apie rytų Lietuvos lenkus – bolševikus dar 1996 m. knygoje – „ LKP agonijos kronika.T.1 (344 p.)“.
Tad, atleisk, užtat man ir atrodo gan juokingas tas tavo rašinys, lyg kokio sovietmečio klerko, kuriam už visa svarbiau buvo įsiteikti partinei valdžiai. Tu puikiai žinai, kad tikra draugystė įmanoma tik tarp lygių partnerių, vienodai vienas kitą gerbiančiųjų.
Lietuvių Tauta – nebe baudžiauninkų tauta, o savarankiška istorijos kūrėja. Rimtų rašinių iš tavęs besitikintis –
Dr. Algimantas Liekis
Šaunuolis Dr. Algimantas Liekis. Teisingas kiekvienas jo žodis. Sunku suvokti prof. A. Nikžentaičio politinę erudiciją. Štai kokiems žmonėms dabar teikiami profesorių vardai ir ordinai..
A. Nikžentaitis žiniasklaidoje kaip š. eketėje plūduriuoja (neskęsta ir į krantą neišsiropščia), todėl sveikintina kad skaitytojai mokslinčiaus akibrokštus taikliai įvardija, su gėdos ženklu grąžina autoriui. Tai ir yra geriausias būdas nesubrendėlius istorikus ar politikus nuvainikuoti.
Bravo, Algimantai.
O tas niekšelis dar ir ordiną už Lietuvos niekinimą gavo iš Tomkaus sąrašo ponios, ir dar Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga.