2025-01-11, Šeštadienis
Naujienlaiškis

A. Medalinskas. Apie „užvažiuojamąją teisėsaugą“ ir „užvažiuojamąją žiniasklaidą“

Istorija su Greta Kildišiene (kaip bevertintumėme šios moters veiksmus) bent man svarbi tuo, kad dar labiau išryškino vis stiprėjančią „užvažiuojamosios žurnalistikos“ tendenciją Lietuvoje. Ji vis dažniau papildo kitą žalingą reiškinį mūsų valstybėje, ypač kalbant apie politinę korupciją, – ,,užvažiuojamąjį teisingumą“.

Įdomu, kaip staiga visiems tapo daug svarbiau G. Kildišienė, o ne, pavyzdžiui, VMI vadovo pašalinimas. Abu šie reiškiniai turi daug panašumų.

Tai nereiškia, kad kiekvienas žurnalistas ar teisėsaugininkas, kuris imasi tirti kokį nors, kaip jam atrodytų žalingą reiškinį, yra ,,užvažiuojamojo proceso“ atstovas. Tarp jų manau daug ir tokių, kurie visa tai daro iš gerų paskatų. Žurnalistai ir turi tirti neigiamus reiškinius valstybėje, nemažiau, nei teisėsauga. Bet „užvažiuojamojo proceso“ atstovais tampa tada, jeigu pastebėję blogybę vieno politiko, pareigūno, partijos veiksmuose, užsilipa tik ant šios aukos (pagal savo įsitikinimus ar pagal nurodymą iš aukščiau) ir nesiima pažiūrėti, ar panašių neigiamų dalykų, nėra kitų veiksmuose, nepaisant to kokiai partijai ar įtakos grupei šie nepriklausytų, kokio įtakingo asmens nebūtų remiami.

Ir dar blogiau, jei mato, kad auka nėra tokia kalta, kaip jiems atrodė, ar buvo nurodyta, bet toliau užsilipę daro viską, kad žmogų nuvarytų į neviltį, pasirinktą auką sužlugdytų, pakeliui rausdami aplinkui, ieškodami įrodymų, kad buvo teisūs. Mano įsitikinimu, mūsų valstybė daug laimėtų, jeigu išsiaiškintų ne tik blogybes aukšto rango politikų, pareigūnų ir įvairių partijų veiksmuose, bet ir mechanizmus, kodėl vis labiau išbujojo Lietuvoje tiek „užvažiuojamasis teisingumas“, tiek ir ją lydinti „užvažiuojamoji žurnalistika“.

Tik todėl, kad matau vis labiau augančią šių dviejų procesų žalą Lietuvoje, nusprendžiau parašyti savo mintis straipsnyje, o vėliau mintis ir Feisbuko puslapiuose, bet atsiprašau, kad neturiu laiko gilintis į konkrečias aplinkybes, kur G. Kildišienė ar kas kitas kalbėjo tiesą, o kur ne. Ir tikrai nemanau, kad šioje istorijoje buvo teigiamų herojų. Apgailestauju tik, kad apie abu šiuos žalingus reiškinius mūsų valstybėje vis sunkiau yra parašyti žiniasklaidoje ir gali tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

Esu įsitikinęs, kad neįveikusi šių trijų blogybių: aukšto rango politinės korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia bei „užvažiuojamos teisėsaugos“ ir „užvažiuojamos žiniasklaidos“ būsime silpna valstybė savo vidumi, o tai yra labai blogai ir dėl to, kad išorėje kyla daug įtampų, kurioms atsispirti galės tik stipri vidumi valstybė.

alkas_logo_small

Mes remiame

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Jonas Jasaitis. Piliečio pozicija

Ramybė – kalėdiniuose ir naujametiniuose linkėjimuose bene dažniausiai minimas žodis. Ramybės reikia mūsų namams, apylinkėms, valstybėms. Tačiau pasaulyje...

Prof. Jonas Grigas. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso?

Energija yra pažangos varomoji jėga. Jos reikia vis daugiau. Ar galima pasiskolinti energijos iš kosmoso? Jei taip, ar turime...

Dirbtinį apvaisinimą atliekančios įstaigos kritikuojamos dėl dirbtinio intelekto naudojimo sprendžiant, kurie kūdikiai turėtų gimti

Kai nusprendėme, kad priimtina žmones paversti prekėmis, juos sukuriant dirbtinai kaip pirkinį, neišvengiamai pradėsime taikyti atrankos kriterijus, pagal...

Almantas Stankūnas. Kasčiūno utopija ir Lietuvos naikinimas

Nors vis dar teigiama, kad konservatizmas siekia išsaugoti ilgą laiką buvusias tradicionalistines visuomenės nuostatas, tačiau save konservatyviomis vadinančių...