Audris Narbutas, politologas
Dažnai girdime, kad nevalia kištis į svetimus reikalus ir reikia palikti teisę žmogui apsispręsti pačiam. Ne taip jau retai šie žodžiai yra tiesa ir logiškas pasirinkimas. Vis dėlto kartais jie yra pasirenkami dangstyti, ignoruoti ar net skatinti negatyvius procesus. Būtent apie tokį elgesį ir kalbėjo garsusis britų mąstytojas Edmundas Burke‘as sakydamas, kad „blogis laimi tada, kai geri žmonės nedaro nieko“. Kaip buitinių problemų nesprendimas gali baigtis asmeniniais nesklandumais, taip negatyvių procesų visuomenėje ignoravimas gali sukelti skaudžias visuomenines pasekmes. Todėl ir rašau šį savo kuklų atsaką į Lietuvoje stiprėjančią translytiškumo ideologiją.
Moralistai vs. tolerantiškieji?
Prieš pradėdamas vystyti savo pagrindinius argumentus užbėgsiu kritikams už akių ir atkreipsiu dėmesį į vieną iš dažnų priekaištų tokio pobūdžio straipsniams. Ši kritika yra paradoksali ir nutolusi nuo tiesos, tačiau randanti vietą viešojoje erdvėje. Ji skamba maždaug taip: nevalia kitiems primetinėti savo moralės, o tie, kurie tai daro, yra moralistai ar atsilikę bažnytininkai. Jau pats toks požiūris yra sau prieštaraujantis, nes nors tai kritikuoja, pats primeta visuomenės funkcionavimo taisykles. Šitaip jis tampa kur kas artimesniu reklaminiams lipdukams, reikalaujantiems nemesti reklamos į pašto dėžutę, nei principams, kuriais galima grįsti visuomenę.
Tikrąją diskusiją knygoje Ko mes negalime nežinoti? puikiai išryškina Teksaso universiteto profesorius J. Budzisiewski: „Mūsų diskusija vyksta tarp tų, kurie yra nusidėjėliai ir prisipažįsta, kad tokie yra, ir tų, kurie neigia blogus savo poelgius“.
Translytiškumo ideologija ir seksualinė revoliucija
Kalbant apie translytiškumą, pirmiausia būtina suprasti du dalykus: 1) tai yra dar vienas žingsnelis seksualinėje revoliucijoje; 2) tai yra ideologija.
Pirmąjį aspektą suvokti nesunku. Seksualinė revoliucija, prasidėjusi XX a. septintajame dešimtmetyje, nusitaikė į lyties reikšmės ir seksualinės elgsenos pokyčius. Būtent apie tai ir sukasi visa translytiškumo diskusija. Seksualinė revoliucija yra viena iš pagrindinių priežasčių, nulėmusių eilę dabartinių Vakarų visuomenės problemų nuo demografinės krizės iki daugybės abortų metu prarastų gyvybių, kurių skaičius reikšmingai viršija holokausto aukų skaičių. Tik tai atlikta ne rėkiančio diktatoriaus, o liaupsinant tariamą laisvę.
Kitas svarbus klausimas: kodėl translytiškumo ideologija yra ideologija? Pirmiausia, todėl, kad translytiškumo koncepcija pagrįsta ne moksliniais įrodymais, o veikiau iš psichologijos kylančiais teiginiais, neretai turinčiais išankstinių nuostatų bei suinteresuotumo. Ši situacija akivaizdžiai kertasi su mokslinio vertybinio neutralumo principais.
Be to, kaip pastebi filosofas prof. Alvydas Jokubaitis, „ideologija nėra filosofija, nes filosofija ieško tiesos, myli tiesą, o ideologija pati save laiko tiesa“. Tvirtinimas, kad tai, ką galvoji, yra tiesa ‒ esminis translytiškumo advokatų bruožas. Būtent todėl translytiškumo ideologija konstruojama lyg tam tikra sekuliarios religijos forma, kuri reikalauja neturėti kitų dievų, tik ją vieną. Pripažinti, kad vyras yra moteris tik todėl, kad jis taip sako. O kur dar sukuriamas socialinis spaudimas tiems, kurie drįsta kritikuoti šį procesą. Jis vis dažniau vykdomas net žymiausiuose valstybių universitetuose, kur turėtų dominuotų nešališkumas, bet vis dažniau veši liberalizmas ir politinės kairiosios idėjos. Dažnu atveju šio spaudimo taikiniai būna tikintieji, bet nebūtinai. Vis dėlto didžiausia problema yra ne pats spaudimas, o natūrali daugelio baimė jam priešintis, nes pernelyg nemalonu gauti kokio nors -fobo etiketę ar pajusti dėl pasaulėžiūros klibančią savo darbo kėdę. Tai naikina laisvą mintį tiesiogine to žodžio prasme.
Ar įteisinama translytiškumo ideologija yra teisinga?
Vienas pagrindinių įstatymų leidybos siekių yra teisingumas. Hitlerio sukurti įstatymai, sukėlę holokaustą, pozityviosios teisės požiūriu buvo teisėti, bet vargu ar vadintini teisingais. Jie prieštaravo prigimtinei teisei, sakančiai, kad įstatymas turi atitikti teisingumo siekį, o ne jam prieštarauti. Teisinės minties mokykla, kurioje randame tiek Tomą Akvinietį, tiek ir pagoniškus autorius, pavyzdžiui, Ciceroną, teigia, kad teisingumas turi atitikti moralinius reikalavimus, nes tikras teisingumas negali būti amoralus. Taigi arba teisingumas ir juo grįsta teisėkūra neegzistuoja, arba egzistuoja universali moralė, kuri suderinama su teisingumu. Būtent todėl svarbu pažinoti Lietuvoje į paraštes bandomą nustumti prigimtinės teisės mokyklą, kuri tapo kertiniu akmeniu, ant kurio stovėjo Niurnbergo tribunolas ir kiti nacius teisę teismai.
Tai, ką mąstau, yra tiesa
Pagrindinė translytiškumo ideologijos prielaida ‒ jeigu aš taip manau, vadinasi, tai yra tiesa. Antrasis teiginys ‒ aš tiesiog toks gimiau ‒ nors vis dar neturi biologinių mokslinių argumentų, taip pat yra stipri šios ideologijos varomoji jėga.
Pradėkime nuo tiesos. Tiesa gali būti tik viena. Priešingas jai dalykas yra melas. O visa kita yra įsitikinimai, kurie gali būti daugiau ar mažiau artimi tiesiai ar nuo jos nutolę. Naujausi pavyzdžiai, kad normaliomis sąlygomis esame linkę su tuo sutikti, yra griežta alternatyvių faktų kritika. Juk fakto ir tiesos santykis yra akivaizdus. Šiandien vis išgirstame, kad vyras, kuris laiko save moterimi ir jaučia potraukį moterims, yra lesbietė. Išgirstame, kad tai yra tiesa. Bet jeigu aš tvirtinčiau esąs Napoleonas Bonapartas, vargu ar kas laikytumėte mano žodžius tiesa ir nuoširdžiai ragintumėte vadovauti Prancūzijos kariaunoms net atsižvelgiant į tai, kad biologinis skirtumas tarp manęs ir Bonaparto yra kur kas mažesnis nei tarp vyro, save vadinančio moterimi, ir biologinės moters. Todėl teigti, kad biologiniu vyru gimęs vyras nėra moteris yra pagrįsčiau nei teigti priešingai. Tai reiškia, kad translytiškumo ideologija yra gerokai toliau nuo tiesos nei biologinė realybė. Tokiu atveju, vargu ar subtiliai įpakuotos iškraipytos tiesos legalizavimą reikėtų laikyti tuo, kas atneša teisingumą ar didina laisvę. Translytiškumą proteguojančios teisinės priemonės kai kuriose užsienio valstybėse kitiems visuomenės nariams jau draudžia vyrą vadinti vyru, nes jeigu jis jaučiasi moterimi. Arba neleidžia tėvams reikalauti, kad su jo dukra tame pačiame mokyklos duše nesipraustų biologinis berniukas, laikantis save mergaite.
Prisiminę antrąją argumento dalį, kad translyčiai žmonės nesirenka, kokiems gimti, turime suprasti, kad esama ir daugiau objektyvių kriterijų, kurių mes nesirenkame. Vienus jų reikia įveikti ar bent apriboti jų pasekmes. Klausimas kyla dėl priemonių, bet ne dėl tikslo teisingumo. Šiuo atveju kalbu apie įgimtas ligas, tačiau šis kriterijus mūsų diskusijoje netinka, nes lytis nėra liga. Jei kas nors gimė vyru ar moterimi, mes negalime sakyti, kad jis yra ligonis.
Todėl šiam lyginimui labiau tinka kitas kriterijus, kurio negalėtume vadinti liga, bet kuris taip pat reikšmingas mūsų tapatybei. Tai ‒ amžius. Nė vienas iš mūsų nesirenka savo gimimo dienos ar metų, kurių skaičiavimo sistema grįsta žemės planetos judėjimu. Tačiau teoriškai žmogus gali jaustis vyresnis arba jaunesnis nei yra parašyta jo pase, bet tai nereiškia, kad jo amžius faktiškai yra kitoks. Ar sutiktumėte, kad toks jausmas sukuria absoliučią tiesą? Jei taip, tada nėra prasmės drausti dešimtmečiui gerti degtinę ar užsiimti seksualiniais santykiais su suaugusiu asmeniu. Sakysite, kad šie dalykai kenkia ir gali sukelti problemų? Taip, bet lengviau, pavyzdžiui, išsivaduoti iš alkoholizmo nei susigrąžinti kūną, kuris buvo sužalotas hormoninės ir chirurginės intervencijos, siekiant jį padaryti panašų į priešingos lyties kūną. Mūsų tariamas vaikas yra nusprendęs, kas yra tiesa, ir nėra kaltas dėl savo amžiaus. Visgi kiekvienas suabejotų, ar tokio jo sprendimo traktavimas kaip tiesos atvestų mūsų visuomenę į gerą kelią. Tad ar prasminga ir teisinga iš asmeninių individualių jausmų kylančiomis prielaidomis grįsti visą mūsų teisėkūros sistemą?
Teisinės pasekmės
Neseniai pasirodžiusi informacija apie tai, kaip Vilniaus apylinkės teismas nusprendė pakeisti lytį dokumentuose net be lyties keitimo operacijos, rodo, kaip sparčiai ši ideologija leidžia šaknis Lietuvoje. Teismo požiūris yra itin pragaištingas, nes ne tik susiduria su visomis aptartomis problemomis, bet ir sudaro aplinkybes sukčiavimui. Ar galima būti įsitikinusiems, kad nebus žengiama melo keliu, siekiant siauros asmeninės naudos? Kaip Lietuva turėtų skatinti lyčių lygybę, jei lytis tėra apsisprendimo klausimas? Panašu, kad pasaulyje, kuriame siekiama stiprinti moterų laikyseną visuomenėje bei paisoma teisinio lygybės principo, ateinama į situaciją, kai biologinės moterys bus prilyginamos vyrams, kurie sakys esą moterys. Kažin, ar tai tinkamiausias kelias užtikrinti moterų teises.
Vietoje reziumė
Vargu ar įmanoma aprėpti visus šio klausimo aspektus viename straipsnyje, tad, matyt, reikės prie šios temos grįžti ne kartą. Dabar svarbiausia suprasti, kad didelė dalis šios ideologijos į mūsų šalį ateina todėl, kad neretai stokojame pasitikėjimo savimi ir esame įsitikinę, kad turime vytis pasaulį bet kokia kaina. Elgiamės priešingai nei mus ragino elgtis J.S. Millis savo veikale Apie laisvę. Užuot kvestionavę klaidingą ideologiją, mes linkstame į konformizmą. Ir bijome pasakyti, kad ir seksualinės revoliucijos ideologai gali klysti. Anot Roberto P. George‘o, tai galioja ne tik mums, bet visam Vakarų pasauliui.
Nepamirškime, kad egzistuoja skirtumas tarp šio profesoriaus ir kito profesoriaus utilitaristinės bioetikos atstovo Peterio Singerio. Abu šie mąstytojai atstovauja Vakarams, tai pačiai šaliai ir net tam pačiam universitetui. Skirtingos jų idėjos rodo, kad turime pasirinkimą, kurie Vakarai yra mūsų vystymosi kryptis. Akivaizdu, kad pasaulis juda, tačiau šis judėjimas gali vykti keliomis kryptimis. Jis gali traukti žemyn ir kelti aukštyn. Geriausias būdas atskirti tai, kas gera ir kas bloga, yra pažvelgti į veiksmo ar proceso pasekmes. Nesunkiai paaiškės, kad tebesitęsianti seksualinė revoliucija nėra deramas pamatas asmens ir visuomenės vystymuisi.
