Ilgokai už širmos persirenginėjusi Lukiškių aikštė pagaliau pasirodė publikai.
Nebeliko senųjų liepų, alyvų ir šviestuvų. Į narvus įsprausti nauji medeliai atrodo kaip koncentracijos stovyklos stebėjimo bokštai. Šaligatvio plynė tinka tik statyti automobiliams. Čia gerai jaustis gali nebent kiemsargiai, lapų pūstuvais kuriantys Vilniaus gatvių muziką. Jie birbia taip, kaip skamba medžių pjovimas. Visąlaik pjaunami medžiai. Bet jie gi ir pjaunami visąlaik – ir vakar pamačiau naują kiaurymę ir šviežią kelmą. Kartu su medžiais iškertamas ir juose išsišakojęs laikas, pasisėdėjimai pavėsyje, alyvų, akacijų, kaštonų žydėjimo kvapas, prieglobstis nuo lietaus, paslaptys, mitai ir meilės istorijos.
Naujieji medžiai atitinka kitokį grožio standartą. Tiksliau – standartų pomėgį. Jų kubai ir sferos – tai mąstymo šablonų konteineriai, tvarkingai išrikiuoti betoninėse dykvietėse. Ir Vilniuje, ir Kaune, ir Marijampolėje. Visų miestų centrinės aikštės darosi vienodos, visose turi stovėti ar sėdėti nulaižyti angelai ir paminklai. Paminklai dabar Lietuvoje – aistringiausiai aptarinėjama tema. Juos taip svarbu pastatyti iki konkrečios datos. Tarp kitko, paminklams datos tikrai svarbios. Pavėlavę paminklai būna juokingi ir netikri. Lukiškių aikštėje laiku nepastatytas paminklas iš tiesų atrodo nebereikalingas. Tikrasis paminklas kovotojams už laisvę stovi kitoje gatvės pusėje – pats buvęs KGB pastatas ir ant jo sienos iškaltos čia nukankintųjų pavardės.
Šiuolaikinio meno centro kuruojamo konkurso rezultatai tik rodo, kad menininkams iš tiesų nerūpi paminklai, rūpi tik antipaminklai. Juos jie sukūrė Kauno bienalei, paprašyti kuratorės Paulinos Pukytės. Bienalės žodinėje programoje dalyvavęs garsusis atminties teoretikas Jamesas E. Youngas mano, kad tradiciniai paminklai-stabai yra totalitarizmo produktai ir tęsėjai, atliekantys didaktinę funkciją, stingdantys mąstymą. Todėl verčiau atmintį kurstyti performansais, efemeriškomis faktūromis, laikinomis, bet stipriomis patirtimis, pabrėžiant įamžinimo neįmanomybę, istorijų prieštaringumą, praeičių nesuderinamumą. Atmintis yra veiksmas. Tai pripažįsta laikinieji Kauno paminklai, kuriuos lankant miestas keičiasi, kai ko neleidžia užmiršti, baksnoja į tai, ko nėra, nors buvo, į nenorą žinoti, abejingumą, pyktį. Poveikis stiprus. Todėl kai bienalė pasibaigs, ant žydų kapinių tvoros man tebekabos Adinos paminklinė lentelė tėvui, padaryta iš kastuvo; pašto dėžučių armonikoje tebeskambės daina žydų vaikams jidiš kalba, Emma Goldman per švyturį tebetransliuos savo autobiografiją Santakoje, kur santuokas laisto vestuvininkai.
Lyginant su antipaminklais, senieji stovintys ar sėdintys paminklai iš tiesų net ir trukdo prisiminti. Jie vis pakiša herojų vietoje įvykio, o ir to herojaus reputacija dažnai būna abejotina. Kartais atrodo, kad paminklai tam ir statomi, kad tikrosios įvykio priežastys, aplinkybės, komplikacijos ir pasekmės būtų užmirštos. Tam imperatyvui miestiečiai ir paklūsta paminklus kasdien sutartinai praeidami. Dar puikiai prisimename, kaip sovietų valdžia „suaktyvindavo“ savo paminklus: privalomais gėlių dėjimo ritualais, kuriuose šalia pionierių stovėdavo tautiniais drabužiais aprengtos lietuvaitės. Paradais, kuriems pasibaigus buvo galima išgerti. Privalomomis tų paminklų reprodukcijomis kiekviename albume ir vadovėlyje. Ir vis tiek iš jų visi šaipydavosi nieko tauraus neprisimindami.
Tas pats atsitinka ir su tautinius herojus vaizduojančiais paminklais. Jie neturi galios išjudinti atmintį veikti, nes patys yra sustingę, mirę dar gimdami. Toks būtų ir Vytis, kuris bent makete atrodo kaip žaislinis arkliukas, šuoliuojantis per neįveikiamą Lukiškių aikštės dykumą. Jis teliudytų provincialumą ir vaizduotės trūkumą. Provincialumą, nes būtent į provinciją meno reiškiniai atkeliauja pavėlavę. Vytis bus pavėlavęs daugiau nei 100 metų – jo meninė forma net senesnė nei ta Lietuvos Respublika, kurios atmintį jis turi saugoti. Gal todėl tokių paminklų niekas nestatė tarpukario Kaune. Dar būtų nieko, jei Vytis būtų atsiradęs netrukus po to, kai buvo nuimtas Leninas, atjojęs kartu su mitingais, išdidžiai mosavusiais vėliavomis su jo atvaizdais.
Vaizduotės trūkumas – liūdnesnė išvada. Įskulptūrintas heraldinis ženklas terodys, kad nieko nebepavyksta sugalvoti, tiktai kartoti visur matomą vaizdinį. Što vižu, to poju. Ką dainuoju, tą ir matau. O kartojamas vaizdas, kaip ir kartojama mintis tampa banalybe, gatavos prasmės kliše, kuri nieko nebereiškia. Kartojami teiginiai skamba taip pat įdomiai kaip formulės, o kartojami pasakojimai kelia žiovulį. Jaučiu, kad kartodama tą žodį „kartojimas“ tuoj užhipnotizuosiu pati save. Menininkai žino – dėl šios priežasties jiems niekada nepritrūks darbo, nes….
Daugiau skaitykite ČIA
Menotyrininkės dr. Agnės Narušytės komentaras skambėjo per LRT RADIJO laidą „Kultūros savaitė“.
