Labai bijomasi pripažinti, kad tai civilizacijų konfliktas, nors jis seniai vyksta ir baimė pripažinti tikrovę jį tik gilina. Kaunamasi su pasekmėmis. Sepsis gydomas paracetamoliu.
Jiems mokamos pašalpos, suteikiami socialiniai būstai, nemokamas gydymas ir išsilavinimas. Kad neužgautume jų jausmų išimami iš mokyklų mūsų tikėjimo kryžiai ir atsisakoma puošti eglutes per Kalėdas. Žiniasklaida vengia įvardinti žudikų tautybę ar tikėjimą. Mes jau pralaimėjome.
Mus žudo vien už tai, kad mes esame mes. Po eilinio kraujo jie susitinka akimis mečetėse ar per darbo pertraukėles ir šypsosi – mūsiškiai vėl įkalė tritaškį. Jie kol kas geručiai. Kol jų nėra daugiau. Jie laukia.
Ar jūsų neužknisa ta nuvalkiota iki skylių frazė „kova su terorizmu”? Ir kad ta frazė yra visuotinio Vakarų pasaulio „lyderių” politinio veiksmo, t.y. neveikimo pagrindas?
Visų kariuomenių specialieji daliniai, veikiantys priešo teritorijoje, yra ne kas kita kaip profesionaliai apmokyti diversantai – teroristai. Šiuolaikinis panislamizmo terorizmas yra ne grėsmė ir ne priešas, o grėsmės reiškimosi ir priešo kariavimo būdas. Partizaninio, diversinio karo prieš stipresnį priešą jo kontroliuojamoje teritorijoje metodas, taikytas per visus karus visais laikais.
„Kova su terorizmu” išvertus į žmonių kalbą reiškia lygiai tokią pat nesąmonę, kaip ir „kova su neteisingu sprogmenų panaudojimu”. Kovoti reikia ne su kovos būdu, o su priešu.
Ne su abstrakčia, sterilia „grėsme”, o su konkrečiu jos šaltiniu. Kuris turi teritorijas ir valstybinius darinius, vardus ir pavardes, šeimas ir ideologiją, religiją, finansus, organizaciją, šalininkus ir rėmėjus. Nes karas mums jau seniai, oficialiai paskelbtas ir vykdomas.
Kare galioja karo taisyklės ir nėra jokių absoliučių vertybių ir visuotinių žmogaus teisių išskyrus teisę išlikti ir nugalėti. Bent kiek žinoję ar galėję žinoti, nujautę ir nepranešę apie priešo veiksmus praranda bet kokią valstybės paramą ir tegyvena kaip išmano.
Visi potencialūs priešo rėmėjai, įtarimą keliantys, bent kiek su jo organizacija ir pajėgomis bendraujantys ar galintys kelti nors mažiausią grėsmę asmenys internuojami ir išsiunčiami iš šalies.
Karas laimimas ne iš saugaus aukščio spaudant mygtukus. Karas laimimas sunaikinant priešą, jo išteklius, galimybes kautis, užimant teritorijas ir fiziškai likviduojant vadovus. Susiėmimais už rankų, kreidelėmis ir valdovų paistalais, kaip nereikia priešo bijoti mes keliam jiems juoką.
Nei krepšinio, nei karo niekas niekada istorijoje nelaimėjo gindamasis savo teritorijoje ar policijos operacijomis. Karas vyksta. Ir arba mes kaunamės, arba ne.
Veidaknygė
Tie patys ivertinimai ir taktika pritaikitina Rusijai pradejusiai kara pries vakarus.