Važiavau taksi per Vilniaus Senamiestį, ir automobilis barškėjo ir purtėsi ant išdaužyto Trakų gatvės grindinio, kuris buvo pasiekęs legendinį lygį. Grindinys priminė baisiausias Kauno vietas (tokias, kokios jos atrodė prieš tai, kai ten pagaliau sutvarkė gatves). Vairuotojas dūsavo ir kalbėjo apie tai, kad jau būtų pats laikas susitvarkyti, juo labiau, kad čia juk „reprezentacinė vieta“, kuria vežiojami ir užsieniečiai, ir ką jie apie mus pagalvos.
Sakau, dėl savęs gal irgi reikėtų susitvarkyti – o vairuotojas nesutiko: „Ką čia dėl mūsų, niekas dėl mūsų netvarkys, bent dėl svečių susitvarkytų.“ Tai aš su juo nesiginčijau, bet pats sau pagalvojau, kad štai jis, tas požiūris, kad svečiams reikia kitaip – jiems ir geresnis indų komplektas, ir šakutės, ir šaukštai išblizginti, jiems mes net ir kilimą išeiginį išvyniosime, o mums tai jau tiks bet kaip, pavalgysim makaronų tiesiai nuo keptuvės, apsirengsim tyskelnėm ir toliau gyvensim, kaip gyvenom. Bet svečiams pasirodykim iš geriausios pusės, tegu jie galvoja, kad mes gyvenam gražiau, negu mes gyvenam.
Taip pat galvoja žmonės atsilikusiose šalyse: Afganistane dažnai kelia vestuves ir skolinasi puotai ir nuotakos apdarams nežmoniškus pinigus, kuriuos paskui išsimokinėja penkiolika ar dvidešimt metų. Bet puota turi būti, prieš kaimynus reikia pasirodyti, tegu galvoja, kad gyvename kaip bajorai. Lietuviai gal puotoms ir nelabai linkę skolintis, jei jau kur reikia sudėti pinigus, tai gražiam antkapiui, kai mamutė iškeliauja į geresnį pasaulį. Parduosim mamos butą, bus ir laidotuvėms, ir antkapiui.
Prieš kelias dienas finansų analitikas Gitanas Nausėda parašė feisbuke protingą mintį, kad visos mūsų pastangos emigracijai stabdyti ir žmonėms iš užsienio privilioti yra irgi skirtos parodomajai veiklai. Jis teisus: visi ligi šiol matyti planai kalba apie tai, kaip čia mūsų tą Lietuvą geriau parodžius tiems, kas jau čia nebegyvena (iš esmės, užsieniečiams), ir kaip jiems bus sukurtos ypatingos sąlygos: mes jiems išaiškinsime, palengvinsime, padarysime specialų informacinį portalą, sukursime viliojimo programas, ir jie tada kaip sviestu patepti įšliuoš į specialią mini-Lietuvą, kuri geresnė negu ta, kuri yra visiems. Nes emigrantams negalima siūlyti tos Lietuvos, kuri yra visiems. Jiems ta Lietuva netiks, jie būtent iš jos juk ir išvažiavo. Ta Lietuva kol kas tiks mums, nes o mums kas, mes pripratę. Kai nusibos, išvažiuosim. Tas pats, kas keisti butą dėl to, kad jame prikuista, daug dulkių ir voratinklių. Ką čia tvarkysies, per daug darbo. Tai Šiaurės Korėjos, Kubos ir kitų priespaudos režimų mąstymas. Susitaikykim su tuo, kad mūsų šalis yra beviltiška subinė, tačiau čia tokius lopinėlius aptvarkysim, ir bus gerai. Lygiai kaip tas šeimininkas, laikantis gražią svetainę su išblizginta sekcija ir išeiginėmis taurėmis ypatingiems atvejams, kai visi namai yra purvina lūšna. Vilniaus valdžia, jau kelinta iš eilės, vis besisieloja apie negražų kelią iš oro uosto į centrą: mūsų žmonės tegu sau gyvena su tais įstiklintais balkonais ir baisiais kioskais, jie pripratę, jiems bus gerai, bet va žmogui tai gėda parodyti. Gyventi, suprask, negėda. Tik rodyti gėda.
Daugiau skaitykite ČIA
