Aadas Jakubauskas: Lietuva serga ir ją reikia gydyti

Su politologu, socialinių mokslų daktaru, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Adu Jakubausku kalbasi Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas.

– Kai tvirtai stojote ginti Jūsų vadovaujamo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pozicijų nuo naujosios liberalios politinės valdžios apgulties Jus pamatė ir išgirdo visa Lietuva. Ado Jakubausko pavardė tapo gerai žinoma Lietuvos draugams ir priešams. Kaip trumpai pristatytumėte ir apibūdintumėte pats save tiems kurie Jūsų nepažįsta ir norėtų sužinoti daugiau?

– Mano tėvai Emilija ir Juozas Jakubauskai buvo paprasti darbuotojai, neturėję galimybės baigti aukštąjį mokslą. Pas tėvus buvome du sūnūs – aš ir vyresnis brolis Eugenijus. Mano seneliai iš abiejų pusių – Adomas ir Rozalija Makulavičiai ir Romas ir Ieva Jakubauskai vertėsi žemės ūkiu, senelis Romas Jakubauskas tarpukariu priklausė Šaulių sąjungai, o senelis Adomas Makulavičius – Vilniui vaduoti sąjungai, tarnavo Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje.

Prosenelė Emilija Jablonskaitė-Asanavičienė 1948 m. dešimčiai metų buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, tremtyje buvo su lietuviais, lenkais, rusais, ukrainiečiais, kitų tautybių žmonėmis, kurie stalinizmo laikotarpiu neteisėtai buvo ištremti iš gimtųjų kraštų ir dažnai žiūrėjo mirčiai į akis. Nuo mažumės iš prosenelės girdėjau pasakojimus apie tremtį, nepritelklius, pažeminimą, balansavimą ties gyvenimo ir mirties riba. Prosenelė mirė kai man buvo trisdešimt metų.

Galima sakyti, kad ji didžiąja dalimi formavo mano pasaulėžiūrą, dėl šios priežasties nuo paauglystės skeptiškai žiūrėjau į tarybinę santvarką. Pagal kilmę esu Lietuvos totorius, mūsų protėviai į LDK atvyko gyventi prieš 624 metus – 1397 metais LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto pakviesti kovoti prieš Kryžiuočių ordiną. Nuo to laikotarpio mano giminė stipriai įleido šaknis Lietuvoje.

Gimiau ir augau Butrimonyse, vasarodavau Trakininkuose šalia Raižių, garsaus Lietuvos totorių kaimo Alytaus rajone. Pirmoji mokykla, kur įgijau specialybę – Alytaus politechnikumas. Jame baigiau Žemės ūkio elektrifikacijos specialybę. Vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau filologijos bakalauro ir magistro studijas.

1998 m. įstojau į politikos mokslų doktorantūrą Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, daktaro disertaciją rengiau iki 2002 m. pabaigos, ją apsigyniau 2003 metų gegužės mėn. Mano mokslinio darbo tema į kurią gilinausi visą buvimo Poznanės universitete laiką – Lietuvos partinė sistema transformacijos laikotarpiu.

– Iš kur semiatės galių savo tvirtai laikysenai nepaliekančiai jokių vilčių Lietuvos istorijos perrašinėtojams pasišovusiems priderinti ją prie politkorektiškumo ideologijos štampų? Gal viena iš tvirtybės versmių yra ir Jūsų išpažįstama religija?

– Mano tautoje įgimtas padorumo jausmas. Tai įtakojo tautinės savybės ir išpažįstama religija. Lietuvos totoriai yra musulmonai sunitai ir ilgus šimtmečius buvo vieninteliai musulmonai Lietuvoje. Man teko daug dirbti archyvuose renkant medžiagą knygai ir kitoms publikacijoms ir galiu atsakingai pasakyti, kad Lietuvos totoriai yra vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, kuri dalyvavo visuose be išimties karuose ir sukilimuose dėl Lietuvos išlikimo. Čia, turbūt, ir reikia ieškoti Lietuvos totorių, tame tarpe ir mano, patriotizmo ištakų.

–

Seimo liberalkonservatoriams ir socdemams Jus atleidus iš pareigų kitą dieną surengtos spaudos konferencijos pabaigoje pareiškėte, kad atėjo laikas telktis į Lietuvos atsinaujinimo sąjūdį ir, kad pats sutiktumėte būti vienu iš tokio sąjūdžio telkėjų. Ar tai nebuvo tik nepalankiai Jums susiklosčiusių aplinkybių išdavos ištartis, ar jau ir anksčiau buvote apie tokio sąjūdžio kūrimo poreikį ir galimybes mąstęs? Ir ar žadate pats imtis veiksmų telkiant tokį sąjūdį ar tik pasisiūlėte jame dalyvauti ir lauksite pakvietimo?..

– Tai nebuvo susiklosčiusios aplinkybės dėl mano nušalinimo iš pareigų. Lietuva serga ir ją reikia gydyti. Tą matau kaip politologas praktikas. Esama valdančioji dauguma nuvylė Lietuvos gyventojus. Žmonės akivaizdžiai pavargo nuo demagogijos, kuri jiems įkyriai peršama. Aš esu tradicinių vertybių šalininkas, tų vertybių, kurios formavosi šimtmečiais. Lietuvių tauta vos neišnyko carizmo laikotarpiu, todėl nenoriu, kad tai pasikartotų netolimoje ateityje. Aš norėčiau būti naudingas Lietuvai ir jos žmonėms, todėl per Jūsų minėtą spaudos konferenciją ELTOJE ir kalbėjau, kad prisidėčiau prie žmonių telkimo vertybiniu pagrindu.

– Prieš kelerius metus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad kardinolas Vincentas Sladkevičius, dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis bendradarbiavo su sovietų saugumu – KGB. Vėliau Liustracijos komisija pareiškė, kad tokie kaltinimai yra nepagrįsti. Kaip yra iš tiesų?

– Pirmiausia turiu paaiškinti mokslinę ir teisinę problemą, su kuria tuomet susidūrė Centras. Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus bendradarbiavusius su sovietų specialiosiomis tarnybomis nustato Liustracijos komisija, o Centras yra įpareigotas skelbti SSRS specialiųjų tarnybų dokumentus.

Pagal susiklosčiusią teismų ir Liustracijos komisijos praktiką agentais paskelbiami tik tie asmenys, kurių raštiški, parašais patvirtinti sutikimai dirbti agentais yra išlikę Lietuvos archyvuose. Tačiau prieš subyrant Sovietų Sąjungai absoliučią daugumą tokių sutikimų KGB spėjo išvežti į Rusiją, šie archyvai Lietuvai yra uždari, todėl Liustracijos komisija oficialiai yra pripažinusi labai mažai KGB agentų.

Tuo tarpu Lietuvoje likusiuose KGB dokumentuose (agentų kartotekos, agentų asmens ir darbo bylų registracijos žurnalai ir kt.), kurių dalį savo svetainėje skelbia Centras, KGB mini tūkstančius agentų. Ir tuo negalime netikėti, nes jokia pasaulio specialioji tarnyba nedirbo ir nedirba be agentūrinio tinklo, o KGB, kaip žinome, buvo totalinio sekimo struktūra, agentų kiekis buvo vienas svarbiausių KGB-istų darbo vertinimo rodiklių.

Tačiau čia turime kelti svarbų klausimą: ar galime automatiškai laikyti agentais tuos, kuriuos savo agentais įvardino KGB? Suprantama, kad ne visada. Kartais žmonės, norėdami, kad juos greičiau paleistų arba bandydami sušvelninti kankinimus, apsaugoti šeimas, pasirašydavo pasižadėjimus bendradarbiauti, bet vėliau agentais nedirbo, kiti teikdavo KGB bevertę, visiems žinomą informaciją.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus atvejis yra būtent toks: žinome, kad jis garbingai atlaikė labai painias KGB žabangas ir pats sovietų saugumas tai pripažino, ištremdamas jį į tolimiausią bažnytkaimį Nemunėlio Radviliškį prie Latvijos. Jei kardinolas Vincentas Sladkevičius būtų neatlaikęs ir pasidavęs, jį sovietų valdžia būtų paaukštinusi, o ne pažeminusi. Taip pat žinoma, kad kunigai disidentai savo pogrindžio veiklą derindavo su juo (pvz., žymiausio pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidimą), bet to KGB niekada nesužinojo.

Aktorius Donatas Banionis 2009 m. balandžio 26 d. interviu rusiškam leidiniui „Moskovskij Komsomolec“, Nr. 25042 į klausimą „Ar KGB bandė jus verbuoti?“ atsakė taip: „Grįžęs iš užsienio turėjau jiems atsiskaityti, rašyti ataskaitas. Nežinau, at tai buvo verbavimas. Rašiau su kuo susitikau, ką mačiau. Žinoma, aš melavau, išsisukinėjau, kad nepakenkčiau žmonėms. Bet turėjau tai rašyti, kitaip manęs nebūtų išleidę į užsienį ir niekur nebūčiau galėjęs dirbti. KGB pareigūnai žinojo, kad aš meluoju, bet jiems būtinai reikėjo į mano bylą įdėti ataskaitą“.

Panašiai turėtų būti vertinamas ir dirigento Sauliaus Sondeckio atvejis.

Turime labai atsargiai elgtis su KGB dokumentais, kurie gali kartais sprogti kaip uždelsto veikimo bombos. KGB dokumentus, būtina vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: žurnale paminėti asmenys buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją.

Daug triukšmo sukėlęs agentų registravimo žurnalas yra išimtas iš Centro svetainės, o man dar einant LGGRTC generalinio direktoriaus pareigas buvo duotas pavedimas darbuotojams tęsti tolesnį žurnalo tyrimą, bandant atsakyti į dar neaiškius klausimus. Pats KGB dokumentas yra visiems prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve.

Beje, 2021 m. kovo mėn. 19 d. gavau grupės Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų prašymą pakartotinai atlikti objektyvų tyrimą dėl minėtų iškilių asmenų į darbo grupę įtraukiant Genocido Centro, kitų institucijų istorikus, Signatarų klubo atstovus, tokiu būdu padėti tašką šitoje nemalonioje istorijoje. Deja, nespėjau.

– Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras tampa kritikos objektu tarptautinėje žiniasklaidoje – pirmiausiai dėl holokausto nutylėjimo. Ar šie kaltinimai teisingi?

– Lietuva ir konkrečiai Genocido Centras neretai patiria spaudimą iš Izraelio ir Rusijos kaip turėtų tirti savo istoriją, kaip turėtų vertinti vieną ar kitą savo istorinį veikėją, tuo tarpu kaltinančios valstybės neperdavė Lietuvos teisingumui nei vieno asmens, kuris Lietuvoje buvo įtariamas genocidu prieš lietuvių tautą (galiu paminėti tokius garsius iš Lietuvos pabėgusius KGB veikėjus kaip Nachmanas Dušanskis, Aleksandras Slavinas, Petras Raslanas ir kt.). Ar tokiais būdais turi būti vykdomas teisingumas? Nemanau.

Genocido Centro kritikai tiesiog nežino, kad nuo pat jo įkūrimo Centras tiria Holokaustą Lietuvoje ir yra išleidęs knygų, straipsnių. Centras taip pat vykdo projektą „Holokausto aukų vardai gyvi”, statydamas informacinius stendus masinėse žydų žudymo vietose, taip įamžindamas nužudytųjų vardus ir atminimą.

Centro kritikai neretai aiškina, kad Centras daugiau dėmesio skiria sovietiniam nei nacistiniam laikotarpiui, ir daro išvadą, kad Centras nelygiai vertina abi okupacijas. Į tai galima atsakyti: naciai Lietuvą buvo okupavę trejus metus, sovietų okupacija tęsėsi 16 kartų ilgiau – 48 metus. Kita vertus, nacių okupacija ir nusikaltimai buvo tiriami visą sovietmetį, tam nemažai dėmesio skyrė KGB, tuo tarpu sovietų okupacija pradėta tirti tik atkūrus nepriklausomybę, todėl šiame istoriniame laikotarpyje yra žymiai daugiau baltų dėmių.

– 1992 m. buvote Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu. Gal galite trumpai papasakoti apie savo dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sąjūdyje?

Į Sąjūdžio veiklą įsijungiau 1988 m. rugsėjo mėn. Tuo metu buvo labai svarbu, kad tautinės bendruomenės į Lietuvą atvykusios sovietiniais metais būtų lojalios Lietuvai. 1988 m. pabaigoje su bendraminčiais įsteigėme Sąjūdžio Tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją, kuriai vadovavo Vladimiras Gražulis. Asociacija veikė iki 1992 m., ji vienijo daugelį Lietuvos tautinių bendrijų.

Asociacijoje aš atstovavau Lietuvos totorius. Iki 1990 m. kovo 11 d. teko daugybę kartų kalbėti įvairiuose mitinguose, tame tarpe ir Katedros aikštėje, važinėti po Lietuvą ir vykti į kitas tuomet dar sovietines respublikas. Pats karščiausias laikas asociacijos veikloje buvo per 1991 m. sausio įvykius, kuomet teko pasirašyti daugybę atsišaukimų ir kreipimųsi.

1992 m. nuo Lietuvos totorių kultūros draugijos buvau išrinktas į Sąjūdžio Seimą, nors su pagrindiniais Sąjūdžio veikėjais bendravau nuo 1988 m.

– Esate ne tik mokslininkas, politologas bet ir menininkas – poetas. 1992 ir 2014 m. išleidote dvi poezijos rinktines „Kelio pradžia“ ir „Būties fugos akordai“. Kaip sekasi šiame kūrybiniame kelyje?

– Poezija – mano pašaukimas, tačiau šiam užsiėmimui lieka vis mažiau laiko. Labai dėl to gaila. Radęs laisvą minutę bandau prisėsti prie poezijos, tačiau, kaip minėjau, tą darau vis rečiau. Esu meilės lyrikas, tačiau vieną poemą skyriau Krymo totorių kovai už savo teises. Jeigu leis aplinkybės netolimoje ateityje norėčiau išleisti trečią poezijos rinktinę.

– Ką reiškia būti totoriumi ir lietuviu? Kaip derinate savo širdyje kultūras, tautas, tapatybes?

– Esu Lietuvos totorius ir tuo pat metu lietuvis, Lietuvos pilietis. Tą gavau su motinos pienu. Derinti buvimą Lietuvos totoriumi ir lietuviu nėra sunku. Kaip minėjau, gimiau ir augau Butrimonyse, vasarodavau pas senelius Trakininkuose. Man, ko gero, pati brangiausia vieta – Raižiai, kur stovi bendruomenės mečetė ir yra kapinės, kuriose ilsisi mano mama, brolis, seneliai ir prosenelė.

– Kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 100 metų?

– Noriu, kad mano Tėvynė klestėtų, kiek įmanoma ilgiau išlaikydama savo kalbą, kultūrą, tapatumą, būtų tolerantiška kitiems. Tai nebus lengva, bet tai yra būtina sąlyga norint išlikti. Ir dar svarbu turėti švarią aplinką: miškus, upes, ežerus, Baltijos jūrą. Lietuva po 100 metų – lygiavertė ir gerbiama partnerė Europoje ir pasaulyje.