Skaitykite An Intimate History of Antifa.
Mano nuomone, kone tobula sektaniška-teroristinė instrukcija. Pagrindžiu palyginimu: nuo klasikinių graikų laikų iki modernaus konstitucionalizmo 18 a. saugumas ir laisvė buvo užtikrinami Įstatymu, kuris lygus visiems.
Šis vadovėlis kalba taip lyg gyventume karo zonoje, kurioje visos žaidimo taisyklės (įskaitant pačio karo buvimą, savigyną ir, žinoma, priešo taikinį) nustato viena pusė. Tai iš esmės siūlymas grįžti į prigimtinę būklę, iš kurios Hobsas ir visa moderni politinė mintis norėjo ištrūkti į civilizaciją, kurią valdo Įstatymas, saugantis individą nuo smurto.
Šiame samprotavime (Handbooke) nei Įstatymo, nei Valstybės, nei Socialinio Kontrakto nėra, visa vertybių sistema braižoma iš vienos pusės. Kuo tai skiriasi nuo ISIS? Juk visa logika gali būti pritaikoma bet kokiai teroristinei organizacijai: Vakarai ISIS‘ui, Ispanija ETAi, Italija Cosa Nostrai, JAV Al Qaedai, anksčiau kapitalistiniai Vakarai Sovietų Sąjungai irgi yra (buvo) Priešas, irgi yra savigyna, irgi mirtina kova pagrindžiama moraliniu patosu, irgi visos kovos taisyklės ir pasaulėvaizdis yra nubraižomas tik pagal vieną pusę.
Kodėl sektantiška
Vadovėlis tęsia nuoseklią radikalaus marksizmo logiką: kaip galima referuoti į Įstatymą, Valstybę, Socialinį Kontraktą, autonominę individo galią, jei visi šitie dalykai yra nulemti išnaudotojiškos kapitalistinės sistemos ir apibrėžiami jos ideologijos? Kitaip tariant, nėra jokios racionalios galimybės dialogui su išore, nes viskas kas ne marksizmas yra valdoma iškreiptos kapitalistinės sistemos sąmonės, tad verta pertvarkymo. Tad šis vadovėlis dar sykį patvirtina, kad marksizmas yra religija ta prasme, kad arba tu įtiki įtiki į marksizmo pasaulėžiūrą, arba tu esi iškreiptos, susvetimėjusios sąmonės produktas.
Apie marksizmo totalizuojantį poveikį perspėjo Karlas Poperis, labai įžvalgiai priešpastatydamas falsifikacijos kriterijų ir individo laisvę (atvirą visuomenę) – nei su vienu, nei su kitu šis Antifos vadovėlis yra nesuderinamas: tiek Priešas, tiek savigynos sąlygos, tiek moralinis patosas yra apibrėžiamas tik pagal savo taisykles.
Apie marksizmo religinį aspektą kalbėjo daug intelektualų: nuo N.Berdiajevo iki Raymondo Arono, kuris marksizmo įtaką įvardijo kaip „opiumą intelelektualams“ – savotiška kompensacija už sekuliarizmo išstumtus dievus.
Apie tai, kad marksistinė emancipacinė kova neturi atsižvelgti į priemones kalbėjo visa neomarksizmo klasika: nuo Gyorgy Lukacs („Ethics and Tactics“) iki Herberto Marcuse („Repressive tolerance“), jau nekalbant apie revoliucijos profesionalus. Pagal visus juos, reikia išvaduoti žmonių klases (apie individus jie nemąstė, jie mąstė apie Žmogų), net jeigu pats individas to nenori ir tam priešinasi. Individas juk yra tiktai nesusivokianti kapitalizmo ideologijos opiumo apdūmyta auka. Individai turi vienytis ir pasiaukoti bendrai pasaulinio proletariato kovai. Kas nenori į rojų, tą reikia prievarta atitempti.
Taigi, regis, kad Antifos filosofija yra nuoseklus marksizmo tęsinys – absoliučiai savireferentiškas, uždaras, sektantiškas projektas, nusistantantis sau smurto pradžios ir pabaigos taisykles.
Nutylėta istorija
Įdomu tai, kad visi šitie dalykai, turiu omeny aptariamą vadovėlį, yra kalbami 21 amžiuje, tarsi nebūtų 20 a. padarytų baisių nusikaltimų nuo Stalino Rusijos iki raudonųjų brigadų terorizmo Vakaruose, kurie buvo legitimuojami identiškomis prielaidomis. Vietoj to, vadovėlyje pamėtomos „razinkos“ apie kažkokius 1930-ųjų įvykius, kai neva smurtas prieš neonacius padėjo žmonėms apsiginti.
Apie stalinistinį raudonąjį smurtą ir intelektualinį jo pateisinimą Vakaruose marksistinio humanizmo vardu, žinoma, nėra nė žodžio. Nėra jokios kritinės minties apie tai, kad Vakarų Kairė taip uoliai 20 a. kovojo prieš kapitalizmą, bet visiškai nieko nedarė dėl Stalino ir kitų komunistinių režimų nusikaltimų. T.y. radikalios Kairės kova buvo neadekvati ir veidmainiška, arba, švelniu atveju, stipriai ideologizuota. Kitaip tariant, yra praleidžiamos istorijos pamokos. Esminės pamokos sąžiningam intelektualiniam santykiui nusistatyti.
Žodžiu, tokios siauros ir abstrakčios formulės „mus puola, mes ginsimės ir žudysime pagal tai kaip mums atrodo“ galėtų pavydėti geriausios sektos ir teroristinės organizacijos. Ir tai su visu solidžiu autoritetu referuoja vienas iš New Yorker redaktorių. Patraukliai atkartojamas senas marksistinis kvietimas smurtui pagal senas legitimavimo formas.
Žinoma, yra atvejai, kai savigyna teisėta ir būtina, bet akivaizdu, kad tai yra fizinio susidorojimo atvejai, kai kyla grėsmė gyvybei, sveikatai ir nuosavybei (pridurtų lockiškieji britai). Bet vargiai ar smurtinė savigyna pritaikoma viešos kalbos, eisenos, ar paminklo gynimo atvejais.
Iš aptariamo teksto nėra aišku, ką gina Antifa – neonacių žudomus žmones? Jei taip, tai ar būtina būti marksistu, kad ginti žmones nuo ideologinio žudymo?
Kuo ši organizacija skiriasi nuo žmonių savigynos būrių? Ir ar reikia ginti gatvėje žudomus žmones tik nuo neonacių, ar ir nuo bet kokios ideologijos, įskaitant ir komunizmo ar islamo, smogikų?
Veidaknygė
