Nors pasaulis nepripažįsta Krymo užgrobimo teisėtumo, Rusija jau trejus metus visiškai kontroliuoja šią teritoriją. Liepsnojančio Donbaso fone užgrobto pusiasalio klausimas palaipsniui vis labiau stumiamas į antraeiles pozicijas, ir kuo ilgiau truks tokia situacija, tuo Maskvai bus geriau. Juk ji tikisi, kad ilgainiui pasaulis susitaikys su Krymo užgrobimu. Tad turime daryti viską, kad okupuoto krašto klausimas tarptautinėje politikoje vėl užimtų pirmąsias vietas. .
Kai manęs, Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininko, paklausiama apie mano tautiečių padėtį okupuotame Kryme, atsakau, jog neįsivaizduoju istoriškai labiau kentėjusios tautos, kaip Krymo totoriai. Jų, teisėtų šio pusiasalio gyventojų, materialinė ir dvasinė kultūra buvo naikinama šimtmečiais, ir šis žlugdymas dabar vėl įgavo pagreitį…
Ne vardan skambių frazių tą sakau. Trumpam atsigręžkime į šio krašto istoriją – tegu faktai byloja patys…
Krymo pusiasalyje nuo neatmenamų laikų gyveno tiurkų tautos – chazarai ir kipčiakai. Būtent čia pradėjo formuotis Krymo totorių tauta, sugėrusi į savo daugelio vietos kultūrų – graikų, genujiečių, alanų elementus, vėliau susiliejusius į vieną – Krymo totorių – kultūrą. Krymas iš pradžių buvo Aukso Ordos vietininkų valdoma teritorija. Krymo chanato nepriklausomybė nuo Aukso Ordos buvo paskelbta 1441 – aisiais, na, o šios valstybės įkūrėju laikomas Chadži Girėjus, 1397 metais gimęs Trakuose. Krymo chanatas buvo pakankamai didelė valstybė, apėmusi ne tik Krymo pusiasalį, bet ir žemes tarp Dunojaus ir Dniestro upių, Paazovę, didesnę Krasnodaro krašto dalį. Šalis buvo nepriklausoma, vėliau kaip Osmanų Turkijos protektoratas gyvavo iki 1774 – ųjų, tai yra iki 1768-1774 m. Rusijos – Turkijos karo. Kaip šio karo rezultatas gimė Kučuk Kainardži taikos sutartis tarp Osmanų Turkijos ir Rusijos imperijos. Ja remiantis, Krymas buvo paskelbtas nepriklausoma valstybe, pretenzijų į Krymą atsisakė ir Osmanų Turkija bei Rusija. Deja, laisve šio pusiasalio gyventojai džiaugėsi neilgai: jau 1783-aisiais Rusija pažeidė minėtąją taikos sutartį ir brutaliai okupavo Krymo chanatą. Jis tapo įtrauktas į Rusijos imperijos sudėtį kaip Taurijos gubernija. Jau tuo metu daugelis Krymo totorių buvo priversti emigruoti į Turkiją, į tuometinei Osmanų imperijai priklausančią Dobrudžą (dabar tai – Rumunijos teritorija). Okupantai iš Krymo į imperijos gilumą perkėlė apie 30 tūkstančių krikščionių (graikų, armėnų), vaidinusių labai svarbų vaidmenį Krymo chanato ekonomikoje, taigi, jų netekęs, chanatas susilpnėjo.
Viltis vėl tapti laisvais Krymo totoriams užgimė 1917 – aisiais, kai Rusijoje įsiplieskė revoliucija. Tų metų lapkričio 26 – ąją buvo surengtas pirmasis Krymo totorių Kurultajus (tautos suvažiavimas), kurio metu paskelbta Krymo demokratinė respublika ir išrinkti jos vadovai. Pirmajai naujosios valstybės vyriausybei buvo patikėta vadovauti pasaulietiniam ir dvasiniam totorių tautos lyderiui Nomanui Čelebidžichanui. Šias pareigas jis ėjo iki 1918 – ųjų sausio mėnesio, tai yra iki pirmųjų bolševikų pajėgų įsiveržimo į Krymą. Įsiveržę bolševikinės santvarkos propaguotojai jį nužudė pačiu brutaliausiu būdu: sukapojo į gabalus ir įmetė į Juodąją jūrą. Tiesa, šis žiaurus susidorojimas dar nebuvo nuslopinęs Krymo totorių vilties apginti savo išsvajotą nepriklausomybę: 1918 metų birželio 25 – ąją vėl buvo suformuota nauja vyriausybė, šįkart vadovaujama Lietuvos – Lenkijos – Baltarusijos savu laikyto generolo Matvejaus (Maciejaus) Sulkievičiaus. Vyriausybė išsilaikė iki rudens; jos darbui, beje, labai trukdė vokiečių bei Denikino armijos veiksmai.
Bolševikams galutinai užėmus pusiasalį, netrukus buvo imtasi „varžtų veržimo“ ir užsimota prieš Krymo totorių tautos kultūrą ir tradicijas. Arabiškus rašmenis, kuriuos tradiciškai buvo įvaldę vietos totoriai, netrukus pakeitė lotyniški, o šiuos – kirilica. Šitaip elgtasi specialiai, norint atkirsti gyventojus nuo raštijos. Prasidėjusios represijos ir tautos valymai nuo „buržuazinių elementų“ nesiliovė dešimtmečius, tačiau viską vainikavo 1944 metų gegužės 18 – osios tragedija, palietusi visus pusiasalyje gyvenusius Krymo totorius. Jie buvo apkaltinti kolaboravimu su vokiečiais ir gyvuliniuose vagonuose ištremti į Vidurinę Aziją. Savųjų namų neteko per dviejų šimtų tūkstančių gyventojų; pakeliui į tremčių vietas ir tremtyje mirė 44,6 proc. visų Krymo totorių. Tai buvo pats tikriausias šios tautos genocidas: prieš Krymo totorius buvo nuteikinėjami uzbekai, kazachai, tadžikai ir kitų Vidurinės Azijos tautų žmonės, aiškinant, kokie tai liaudies priešai ir išdavikai, parsidavinėję vokiečiams. Pirmuosius penkiolika metų tremtiniai turėdavo nuolat registruotis, kad tik, gink Dieve, kuris nepabėgtų atgal į tėvynę. Į tremtį pas savuosius privalėdavo išvykti ir po karo į namus sugrįžę vyrai: nesvarbu, kad jie kovojo fronte ir ne vienas buvo pelnęs apdovanojimų už kovinius žygdarbius. O ir po Stalino mirties, kai represinis sovietinis režimas kiek sušvelnėjo, Krymo totoriams nebuvo leista grįžti į savo gimtąsias vietas. Jų gyvenamuosiuose namuose jau seniai buvo įsikūrę visokie svieto perėjūnai (tiesiogine šio žodžio prasme) iš visos Sovietų Sąjungos. Liumpenproletarams nieko nebuvo šventa: jie naikinte naikino tiek materialųjį, tiek dvasinį Krymo totorių tautos paveldą. Su žeme buvo sulyginamos jų kapinės, griaunamos mečetės, kultūriniai, istoriniai pastatai, netgi kiparisai pjūklais išpjaunami – esą tai totorių nacionalinis medis. Krymo totoriai šimtmečiais puoselėjo drėkinamąją žemdirbystę, augino puikias obuolių, kriaušių ir kitų vaismedžių rūšis, caro laikais į didžiausius Rusijos miestus buvo tiekiama jų išauginta produkcija. Dabar gi puikiausius sodus atėjūnai iškirto, suardė irigacinius kanalus, užkasė šaltinėlius. Vietoj totoriškų vietovardžių pridygo visokių „krasnogvardejskų“, „oktiabrskų“ ar „beregovojų“…
Bet kad ir kęsdami baisią neteisybę, Krymo totoriai puoselėjo viltį sugrįžti į gimtuosius namus. Jau 1956 – aisiais jie įkūrė savo judėjimą, siekiantį neprievartiniu būdu sugrąžinti savo tautą į Krymą. Šis judėjimas tapo labai svarbus, nes gavo tarptautinį pripažinimą dėl savo kovos pobūdžio. O vos tik padvelkus laisvesniems pertvarkos vėjams Michailo Gorbačiovo valdymo laikotarpiu, 1987 m. jie surengė mitingą Maskvos Raudonojoje aikštėje, prabildami apie patirtą baisią skriaudą. Apie mitingą tuomet plačiai kalbėjo TASS‘as, pagal susiklosčiusią sovietiniais laikais tradiciją juodindamas Krymo totorius. Nors tąsyk jokių pažadų iš valdžios pusės Krymo totoriams nebuvo duota, jų atstovus vis dėlto priėmė tuometinis SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas A. Gromyka, o užsienio žiniasklaida visam pasauliui pranešė apie šios tautos siekius.
Labai daug pastangų kovoje už savo tautos teises padėjo Krymo totorių lyderis Mustafa Džemilevas. Dėl reikalavimo leisti tautiečiams grįžti į gimtuosius namus šis žmogus daugybę kartų buvo teistas ir penkiolika metų praleido sovietiniuose lageriuose. Kai tik buvusiems tremtiniams pagaliau vėl atsirado galimybė sugrįžti į Krymą, 1991 metais sušaukto antrojo Kurultajaus metu Mustafa Džemilevas tapo išrinktas Medžliso (Krymo totorių tautinio parlamento) vadovu. Jam esant Medžliso pirmininku, buvo priimti svarbūs dokumentai, susiję su masiniu šios tautos grįžimu į savo tėvynę.
Oficialia statistika remiantis, į pusiasalį sugrįžo apie 290 tūkstančių Krymo totorių. Kiti liko gyventi tremties vietose.
Bet sugrįžimas buvo be galo sunkus. Posovietinė Krymo valdžia į sugrįžtančiuosius žvelgė su neslepiamu priešiškumu, buvusių žemių ir kito turto sugrąžinimo klausimai nebuvo sprendžiami. Iki šiol prisimenu vienos Krymo totorės pasakojimą apie tai, kaip, apsilankiusi savo gimtuosiuose namuose, išvydo svetimus žmones, miegančius jų lovose, valgančius iš jų indų ir besinaudojančius kitais paliktais daiktais. Namas, šitiek dešimtmečių neremontuotas, atrodė labai graudžiai.
Sugrįžtančiųjų padėtį labai sunkino tai, kad Kryme jie negalėjo rasti darbo. Niekas nenorėjo priimti gydytojų, mokytojų, inžinierių: inteligentijai geriausiu atveju pasiūlydavo darbą statybose, prie konvejerių ir pan. Tad šiandien 80 proc. pusiasalio vairuotojų – Krymo totoriai, neretai su aukštuoju išsilavinimu.
Man pačiam teko lankytis svečiuose pas vieną fizikos mokslų kandidatą. Šis žmogus, norėdamas išlaikyti šeimą, pradėjo užsiimti šiltnamine daržininkyste. Beje, pasitaikė nemaža atvejų, kai, norėdami pasistatydinti namus, bet iš vietinės valdžios negaudami sklypų, sugrįžusieji savavališkai užimdavo tuščius žemės plotus.
Paradoksas – vietos turtuoliui, ne Krymo totoriui tuometinė valdžia lengva ranka atrėždavo 20 – 30 hektarų, o grįžusiam teisėtos nusavintos žemės savininkui jokio sklypelio neatrasdavo!
Žinoma, neteisėtai užimama žemė labai supriešino sugrįžusiuosius su vietiniais gyventojais, yra kilę nemažai incidentų, buvo negailestingai griaunami laikini atvykėlių būstai. Beje, nemažai sugrįžusių totorių iš pradžių gyveno tiesiog žeminėse, be elektros ir vandens, vadinamuose „samozachvatuose“.
Reikia vis dėlto mesti akmenį ir į tuometinės Ukrainos valdžios pusę: ji nesiėmė jokių ryžtingų veiksmų tokiai padėčiai ištaisyti. Tik kai prasidėjo kariniai veiksmai su Rusija, ji pamatė, kad Krymo totoriai yra vienintelis vieningos Ukrainos išlikimo garantas.
Nors, kaip minėjau, iki naujos Rusijos okupacijos ir Krymo pusiasalio atplėšimo nuo Ukrainos Krymo totoriai patyrė daug vargo, to laikmečio net negalima lyginti su dabartiniu. Anuomet būta vilties, kad Ukraina kada nors integruosis į europines struktūras, kur egzistuoja visai kiti žmogaus teisių standartai, visiškai kitoks požiūris į tautines mažumas. Dabar gi šios viltys žlugo, ir Rusijos užimtos teritorijos tikrieji šeimininkai – Krymo totoriai – vėl atsidūrė tokioje pačioje baimėje, kokioje gyveno iki 1944 metų. Bet jei 1944 metais jie buvo išvaryti į tremtį prievarta, tai dabar Kremlius daro viską, kad jie išvyktų laisva valia: nepriimsi Rusijos pilietybės – negalėsi dirbti, gydytis, tavo vaikai negalės lankyti darželio.
Daugybė totorių vėl paliko Krymą ir persikėlė gyventi į žemyninę Ukrainą, Lenkiją, Vakarų Europos šalis, taigi vėl buvo priversti pradėti gyvenimą nuo nulio. O besipriešinantiems naujai okupacijai teko patirti ir areštus, ir persekiojimus. Daugiau kaip 20 asmenų dingo be žinios. Kai kurių kūnai vėliau buvo rasti gulintys pakelėse; dalies žmonių grobimus yra užfiksavusios kameros, įrengtos prie parduotuvių ar degalinių. Kaltųjų niekas neieškojo ir to daryti nesirengia.
Krymo totoriai bauginami, neretai visų šeimos narių akivaizdoje atliekamos kratos, neva ieškant ginklų, narkotinių medžiagų ar draudžiamos literatūros. Draudžiamų knygų sąraše yra atsidūręs net Koranas. Ką gi, tai seni, dešimtmečiais išbandyti sovietiniai represiniai metodai – nepaisyti laisvos tautos valios, ją okupuojant sutrypti laisvės siekį, paskandinti kraujyje geresnio gyvenimo viltis.
Būtent apie tai buvo kalbėta praėjusiais metais Vilniuje organizuotame pasauliniame Krymo totorių Kongreso posėdyje bei Tarptautinėje konferencijoje „Žmogaus teisių pažeidimai okupuotame Kryme“. Tai buvo labai svarbus politinis forumas, dar sykį atkreipęs viso pasaulio dėmesį į šią tautą naujai ištikusią tragediją. Lietuva vėl pademonstravo savo solidarumą su pavergta tauta: Krymo totorių lyderius priėmė mūsų prezidentė, kita Kongreso narių delegacija susitiko su Seimo vadovybe ir vyriausybės vadovais.
Po šio forumo jau metai prabėgo. Politiniu požiūriu niekas nepasikeitė, viskas liko kaip buvę, tačiau Ukrainos vadovybė dabar ėmėsi ryžtingų veiksmų, susijusių su Krymo totoriais. Į šalies konstituciją rengiamasi įrašyti, jog Krymo totorių autonominė respublika yra integrali Ukrainos valstybės dalis. Beje, po okupacijos Krymo totoriai tapo plačiai žinomi visame pasaulyje. Tame slypi ir nemažas Lietuvos nuopelnas, juk mūsų šalis visada palaikė ir palaikys šią laisvę mylinčią tautą.
Lietuvoje gyvena nemaža totorių bendruomenė, solidariai palaikanti savo tautiečius ir visais įmanomais būdais besistengianti atkreipti visuomenės dėmesį į jų padėtį. Šiemet vėl planuojami svarbūs renginiai. Gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos Seime žadame organizuoti Krymo totorių dieną, bus surengta apskritojo stalo diskusija, apie šią tautą pasakojanti paroda, vyks koncertas. Taip pat planuojama Vilniaus Rotušės aikštėje surengti Krymo totorių folkloro pasirodymus iš Turkijos, Rumunijos, Ukrainos. Šio renginio data dabar derinama.
Man, kaip Pasaulinio Krymo totorių Kongreso generalinio sekretoriaus pavaduotojui, be galo rūpi savo tautiečių likimas okupuotoje Ukrainos teritorijoje. Dabar svarbiausia – konsoliduoti totorių tautą ir visomis išgalėmis padėti tiems žmonėms, kurie kenčia patį tikriausią politinį ir ekonominį terorą nuo naujos neteisėtos valdžios. Pagalbos reikia ir didelei miniai pabėgėlių, priverstų išvykti iš Krymo. Dalis jų, pavyzdžiui, įsikūrė Chersono srityje (kažkada buvusioje Krymo chanato sudėtine dalimi) ir papildė tenai gyvenusios totorių bendruomenės gretas. Dabar ši sritis yra priglaudusi apie 20 tūkst. Krymo totorių tautybės žmonių, kuriems trūksta ir mokyklų, ir maldos namų, ir įvairios socialinės paramos. Čia ir kitose vietose gyvenančiam Krymo totorių jaunimui būtų pravartu pasimokyti svetur. Ypač – Turkijoje, kur gyvena tikrai gausi, apie penkis milijonus narių turinti Krymo totorių diaspora. Dauguma šios šalies Krymo totorių gyvena pasiturinčiai, taigi tikrai galėtų materialiai pagelbėti savo tautiečiams, atsidūrusiems sunkiose sąlygose. Mes turime visomis išgalėmis apeliuoti į jų patriotizmą, priminti jiems apie jų šaknis. Tai turėtų silpninti ir asimiliacijos procesą, kaskart vis smarkiau paliečiantį Turkijos Krymo totorius. Kai tavo gimtoji Krymo totorių kalba panaši į turkų, kai tave su turkais vienija bendra religija, nutautėti nesunku. Krymo totoriams praverstų ir Rumunijoje gyvenančių jų tautiečių dėmesys. Šios šalies totoriai daugiausia gyvena Dobrudžoje, kažkada priklausiusioje osmaniškajai Turkijai. Beje, į Dobrudžą XVII amžiuje dėl religinių represijų persikėlė ir nemaža totorių iš LDK; jų palikuonys puikiai žino, kur slypi jų giminės šaknys…
O savo pagalba Krymo totoriams mes tiesiog pratęstume istorines tradicijas. Juk kai Krymo totoriams buvo nusišypsojusi viltis tapti nepriklausoma valstybe, iš dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos buvo išvykę apie du tūkstančius žmonių jiems padėti tą nepriklausomybę iškovoti. Kai kuriuos iš jų sušaudė bolševikai. Į Krymo istoriją visiems laikams liko įrašyti daugelio iš mūsų šalies kilusių žmonių vardai. Kaip jau minėjau, šio pusiasalio premjeru 1918 m. trumpai buvo Matvejus (Maciejus) Sulkievičius; nuo 1885 m. 22 metus Bachčisarajui, o nuo 1907 m. Aluštos miestams ilgą laiką vadovavo Mustafa Davidovičius; Kryme 1917-1918 m. veikė broliai teisininkai Olgierdas ir Leonas Kričinskiai. o filosofas, leidėjas, publicistas Ismailas Gasprinskis Bachčisarajuje leidęs laikraštį „Terdžiman“ („Vertėjas“), turėjo labai tamprius ryšius su Lietuvos totoriais, laikė juos labiausiai išsilavinusia totorių tautos dalimi. Taigi lygiuotis tikrai turime į ką…
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
Piotro Hlebovičiaus nuotr.
SRTRF remiama programa „Piliečiai ir valstybė”
