Kadangi Lietuvos totoriai išpažįsta islamą, be jokios abejonės, šeima jie visados laikė ir laiko tik vyro ir moters sąjungą. Jokių kitų šeimos sąvokos interpretacijų mūsų tautos kultūroje nebuvo ir negali būti. Tačiau islamo religija į santuoką nežvelgia kaip į sakramentą – tai visų pirma KONTRAKTAS. Europoje vedybiniai kontraktai atsirado, ko gero, tik XX amžiuje, tuo tarpu islamo pasaulyje gyvuoja šimtmečius. Vyras, vesdamas moterį, liudininkų akivaizdoje įsipareigoja rūpintis ja ir galimo santuokos nutraukimo atveju bei pasižada jai palikti atitinkamos vertės turto (jis paprastai išvardijamas). Žinoma, skyrybos – pats blogiausias variantas, apie jas tuokdamiesi žmonės negalvoja, deja, gyvenimas juk nenuspėjamas… Tad toks sutuoktinio pasižadėjimas užtikrina buvusiai žmonai galimybę nelikti be materialinio pagrindo po kojomis. Tokio kontrakto mano tautiečiai laikosi nuo seno, nors totorių šeimos tradiciškai visą laiką buvo labai tvirtos, o jų iširimas – itin retas atvejis. Būtent šeima ir religija ir buvo tie pagrindiniai ramsčiai, kurių dėka mes išsaugojome savo tautiškumą ištisus amžius. Tačiau dabar, deja, tenka liūdnai konstatuoti, jog šimtmečiais saugotą dvasinį identitetą ima vis dažniau silpninti asimiliacijos apraiškos. Gausėja mišrių santuokų; jų vis daugiau pradėjo atsirasti per pastaruosius trisdešimt metų, anksčiau tai būdavo itin reta išimtis. Šis reiškinys gerokai neramina, nors ir liečia tokią subtilią sritį, kaip dviejų žmonių jausmai. Kaip išsaugoti tautinį identitetą, religiją, tradicijas ir kitas pamatines dvasines vertybes, kai santuoka nėra „grynatautė“? Mišrioje šeimoje vaikai dažniausiai neauklėjami nevienos tautinės kultūros dvasia, o to juk labiausiai reikia, kad totorių bendruomenė išliktų ir gyvuotų. Kiek mano tautiečių bendruomenėje esama mišrių šeimų, tiksliai pasakyti negaliu, tačiau pažįstu tik kelias šeimas, kurios savo vaikus auklėja grynai totoriška dvasia.
Taigi „santykių grynumo“ man, kaip savosios tautos atstovui, labiausiai norėtųsi. Laimė, savo bendruomenės gretose turime gražaus jaunimo, nusiteikusio kurti totoriškas šeimas ir laikytis savosios tautos papročių. Vadinasi, tautinės tradicijos dar gajos, dar esama vilties, kad išliksime unikalūs. Beje, dabartinėmis sąlygomis savo būsimą gyvenimo draugą totorių jaunuoliai gali sutikti ne tik Lietuvoje: daug tautiečių gyvena kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje… Iš totoriškos Kazanės arba iš Krymo į Lietuvą atkeliaudavusių nuotakų ar jaunikių būdavo ir anksčiau, tačiau dabar sąlygos jaunimui bendrauti nepalyginamai geresnės. Taigi neatmetu galimybės, kad „meilės imigrantų“ sulauksime.
Santuoka, kaip visuomeninė institucija, privalo išlikti, jos negali atstoti jokia partnerystė ar vienos lyties asmenų tarpusavio sąjunga. Manyčiau, kad šiuo požiūriu yra absoliučiai netoleruotinas joks „liberalumas“: jaunoji karta turi augti normalioje, tai yra – tradicinėje, juridiškai įteisintoje šeimoje. Istorijos eigoje jau būta mėginimų šeiminį gyvenimą interpretuoti naujai, ir nei vienas iš jų neįsitvirtino. Prisiminkime bolševikų propaguotas teorijas, iki komiškumo neigusias šeimyninius santykius. Bendros žmonos, bendri vyrai, palaidi seksualiniai santykiai, vaikų auklėjimas komunose, garsusis posakis, kad patenkinti aistrą – tas pat, kaip išgerti stiklinę vandens… Visos šios teorijos buvo pasmerktos žlugti, juk jas įdiegus gyvenimas visuomenėje būtų praktiškai neįmanomas… Tas pats pasakytina ir apie šių dienų Vakarų šalių visuomenėje plintančią praktiką šeima laikyti du drauge apsigyvenusius ir bendrą ūkį vedančius žmones arba vienos lyties asmenų ryšį… Jeigu pirmuoju atveju dar nekyla grėsmė demografinei situacijai, tai antruoju ji – akivaizdi. O leisti homoseksualių polinkių turintiems partneriams įsivaikinti kūdikį – vadinasi, dvasiškai jį suluošinti… Nesmerkiu homoseksualių žmonių, gal ši ,jų ypatybė – įgimtas dalykas, tačiau tarp tokių žmonių patekęs vaikas gali nesąmoningai perimti jų polinkius.
Na, bet sugrįžkime prie totoriškos šeimos. Sovietiniais laikais po civilinės santuokos įregistravimo metrikacijos biure jaunavedžius dar sutuokdavo imamas. Ši ceremonija paprastai vykdavo jaunųjų tėvų namuose, dalyvaujant liudininkams. Sovietinė valdžia nežinodavo, antraip nebūtų toleravusi. Ritualas neretai būdavo atliekamas jaunajai porai stovint ant išverstų kailinių, simbolizuodavusių gausą. Jau tada, kaip minėjau, vyras įsipareigodavo nepalikti žmonos „be nieko“. Žinoma, anuomet šis „vedybinis kontraktas“ būdavo žodinis; dabar jis įtvirtinamas raštiškai, ir tai nepalyginamai geriau.
Totorių šeimose, patiriančiose vakarietiškos kultūros įtaką, po ištuokos vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, bet tėvas juos privalo remti materialiai ir dalyvauti jų auklėjime. Tai daryti jam dabar lengviau negu anksčiau, juk šeimos šiais laikais labai negausios. Dvi atžalos – jau gerai, bet daugelis totorių šeimų augina tik po vieną. Seniau tradicinė totorių šeima susilaukdavo aštuonių – dešimt sūnų ir dukterų, tad apie kokį šeimyninių ryšių nutraukimą galėjo būti kalba? Dabar, kiek žinau, mūsų bendruomenėje yra tik kelios gausios šeimos. Viena tokių – netoli Butrimonių, Alytaus rajone, gyvenanti totorių šeima augina keliolika vaikų.
Lietuvos totorių bendruomenė ilgus metus buvo izoliuota nuo bendratikių iš kitų islamo kraštų. Taigi ją labiau veikė vakarietiška negu rytietiška kultūra; supanti aplinka leido supanašėti su vietos gyventojais. Tad neturėtų stebinti tai, kad vaikų auklėjimas labiau gulė ant moterų pečių. Mane patį, pavyzdžiui, irgi nuo mažens daugiau ugdė moterys – mama, močiutė, promočiutė. Ypač jutau promočiutės įtaką: ji buvo ta geroji šeimos dvasia, skiepijusi man savosios tautos religines ir kultūrines vertybes, kurias ir dabar branginu. Promočiutė laisvai skaitė Koraną arabų kalba. Šventraštį originalo kalba, beje, gali skaityti ne vienas mano tautietis, ir šis faktas didžiai nustebino turkų dvasininką, mūsų bendruomenėje apsilankiusį 1991- aisiais, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Prisimenu dar vieną įdomų faktą iš savo vaikystės: kilus audrai Koranas visuomet būdavo padedamas ant stalo, kad stichija nurimtų…
Mano šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, skaudžiai palietė visi istoriniai kataklizmai, kurių niekada netrūko. Akivaizdus pavyzdys – mano promočiutės likimas.
Ji kilusi iš daugiavaikės šeimos, kuri gyveno tuometinei carinei Rusijai priklausiusioje teritorijoje – Lydos apskrities Varanavo rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais promočiutė kartu su kitais giminaičiais nuo karo baisybių pasitraukė į Orenburgą, kuriame gyveno gausi totorių bendruomenė. Ten ir susipažino su būsimuoju vyru, išeiviu iš Butrimonių, kuris spėjo baigti Orenburgo dvasinę mokyklą. Po karo promočiutė su vyru persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Butrimonyse. 1926- aisiais prosenelis sugalvojo emigruoti į JAV. Kad galėtų išvykti, teko nemažai pasiskolinti, ir paskolas teko mokėti iki pat 1940 – ųjų… O kai pagaliau iš JAV jai atkeliavo iškvietimas užjūrin, valdžią Lietuvoje užgrobė bolševikai, ir vietoj Amerikos promočiutei teko patirti Sibiro tremties vargą…
Tokia tad istorija. Papasakojau ją ne tam, kad pabrėžčiau, kokių didelių išgyvenimų teko patirti mano šeimai (juk ir daugybei lietuvių šeimų teko panaši dalia). Svarbiausia – tai, kad jokiose negandose vieninga šeima nepalūžta, išlieka tvirta kaip vėjų pagairėje stovintis ąžuolas. Ar išliks tokios šeimos valstybės ramsčiu ir ateityje, daug priklausys nuo to, ar sugebėsime atlaikyti globalizmo dirbtinai peršamų naujovių įtaką. Susilpninus pamatinį valstybės pagrindą, sunku tikėtis, kad joje gyvenančių tautų gyvenimas bus laimingas, ir ar tautos apskritai išliks.
