Adas Jakubauskas. Totorių Lukiškės – istorinis Vilniaus Lukiškių pavadinimas

Vilniečiai ar Vilniaus svečiai, eidami per buvusio Puslaidininkių fizikos instituto kiemą (A. Goštauto g. 11), net neįtaria ten buvus kaimo, kuriame nuo neatmenamų laikų gyveno totoriai, puoselėję savo kultūrą ir religiją. Lukiškės (istorinis pavadinimas Totorių Lukiškės) šiandien yra pačiame Vilniaus centre, tuo tarpu anksčiau „akalica“ vadintame bajorkaimyje ilgus šimtmečius tarp medžių ir totorių kapinių paminklų stovėjo kukli medinė mečetė. Vilniaus totorių šventykla nuo seno buvo vienu iš LDK sostinės akcentų. Čia mėgdavo užsukti dailininkai, rašytojai, Vilniaus inteligentai… Lukiškių mečetės vidų 1781 m. nupiešė Pranciškus Smuglevičius, o išorę 1840 m. – J. Ozemblovskis. Manoma, jog medinė mečetė Totorių Lukiškėse iškilo XV a. pradžioje. Jos architektūra buvo neįprasta – fasadas puoštas kolonada, keturšlaitis stogas vainikuotas bokšteliu – minaretu. Pagal piešinius galima susidaryti vaizdinį, kad tai buvo viena didžiausių Lietuvos totorių mečečių. P. Smuglevičiaus piešinyje pavaizduotas maldos momentas, kai dvasininkas (imamas) sako pamokslą. XIX a. viduryje caro valdžia liepė nugriauti senąją mečetę, o vietoje jos surentė nedidelį pastatą, savo išvaizda labiau panašėjusį į gyvenamąjį namą, tik su išsišovusiu nedideliu bokšteliu – minaretu. 1901 m. Totorių Lukiškėse buvo pradėtas statyti tuo metu Rusijos imperijoje moderniausias kalėjimas. Kai kurie šaltiniai teigia, kad Lukiškių kalėjimas galėjo būti pastatytas ant pirmųjų, dar senesnių Lietuvos totorių kapinių. Esą jau veikusio kalėjimo kieme dar ilgus metus buvo galima pamatyti antkapinį paminklą iš tų kapinių. Kad tuo metu Vilniaus priemiestis – Totorių Lukiškės buvo gausiai apgyvendintas, byloja senieji Vilniaus ir jo apylinkių brėžiniai. Totorių Lukiškėse ilgainiui pradėjo formuotis Mahometonų skersgatvis ir Mečetės gatvė.

Totorių kolonija Lukiškėse galėjo būti įkurta dar XV a. pradžioje, kaip viena iš kunigaikščio Vytauto Didžiojo sumanytų gynybos jungčių, saugojusių Vilnių. Panašūs totorių bajorkaimiai atsirado ir kitur aplink Vilnių – Nemėžyje, Keturiasdešimt Totorių kaime, Rudaminoje, Kenoje, Trakų Dūdakalnyje ir kitur.

Lukiškių totoriai 1784 m. akte išdidžiai liudijo savo gyvenvietės prie Vilniaus senumą. Pagal 1631 m. Jano Kierdėjaus atliktą LDK totorių valdų reviziją, Lukiškėse buvo suskaičiuoti 32 totorių namai. Jei darytume prielaidą, kad viename name tuo laikotarpiu vidutiniškai gyveno šeši žmonės – išeitų, kad 1631 m. Lukiškėse galėjo gyventi 192 totoriai. Atsižvelgiant į to meto Vilniaus ir jo priemiesčių gyventojų tankį, tai buvo gana didelė gyvenvietė. Teisininkas ir Lietuvos totorių istorijos puoselėtojas Leonas Kričinskis, rašydamas monografiją apie Lukiškių mečetę, darė prielaidą, kad atskiros totorių šeimos buvo gausios ir jose galėjo gyventi trys kartos – seneliai, tėvai ir vaikai, taigi tikėtina, kad Vilniaus Lukiškių priemiesčio gyventojų skaičius galėjo būti dar gerokai didesnis.

Manoma, jog Lukiškių pavadinimas kilo nuo totoriaus Lukos asmenvardžio. Lukos palikuonys Izmaelis ir Tahataras Kurmaševičiai paveldėjo ir 1559–1567 m. valdė šią žemę. Pats Luka gyveno XV–XVI a. sankirtoje. Totorių Lukiškės driekėsi nuo Šv. Apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios iki Lietuvos Respublikos Seimo prieigų.

Aplink Lukiškių mečetę iki XX a. vidurio būta nedidelių totorių kapinių. Jas sovietų valdžia sunaikino 1968 metais, tuomet nugriauta ir čia stovėjusi mečetė, o istorinis Mahometonų skersgatvis ir Mečetės gatvė pervadinti į Obuolių ir Slyvų. Iš dalies Lukiškių totorių kapinių antkapinių paminklų buvo sumontuoti laiptai vienoje iš Rasų kapinių nuokalnių. Šių eilučių autoriui teko matyti tuos paminklus, sudėtus užrašais į viršų. Vėliau iš Rasų kapinių jie buvo pašalinti, šiuo metu buvusių Lukiškių totorių kapinių antkapinių paminklų buvimo vieta nežinoma.

Lukiškių kalėjime buvo kalinamas vienas iškiliausių totorių veikėjų, teisininkas, Lenkijos totorių kultūros ir švietimo draugijos pirmininkas Olgierdas Kričinskis. Jis buvo suimtas 1941 m. vasario 15 d. ir Lukiškių kalėjime laikomas iki pat Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo, vėliau etapu išsiųstas į Gorkio kalėjimą Nr. 1, ten SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo sprendimu 1942 m. birželio 2 d. sušaudytas. Ant Lukiškių kalėjimo išorinės tvoros sienos 2022 m. pavasarį Motiejaus Jakubausko iniciatyva pakabinta memorialinė lenta, skirta Olgierdui Naimanui Kričinskiui atminti. Atminimo lentos pagaminimą parėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Remiantis žmonių pasakojimais, statant LTSR Mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos ir Chemijos institutus daugelis kapinėse esančių palaikų nebuvo perlaidoti. Tą vėliau patvirtino ir archeologiniai tyrinėjimai. Barbarišką Lukiškių mečetės ir kapinių griovimą nuotraukose užfiksavo tuometinio Puslaidininkių fizikos instituto darbuotojas Jonas Latvys. Jo darytos nuotraukos saugomos Lietuvos totorių bendruomenėje.

Mečetę nugriauti buvo sumanyta dar penktajame XX a. dešimtmetyje (dokumentas rašytas rusų kalba), motyvuojant tuo, kad, neva, Vilniuje nėra tikinčiųjų. Dėl represijų baimės daugelis Lukiškių ir Vilniaus totorių pokariu išvažiavo į Lenkiją – Balstogę ir Gdanską ir ten pradėjo naują gyvenimą. Kai kurie pasiekė netgi Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas. Išeivio iš Lukiškių Bekiro Chaleckio dukra Laila Chalecki-Taib Australijoje ištekėjo už Malaizijos Saravako valstijos Pirmojo ministro Abdul Taib Mahmud ir tapo gerai žinoma Pietryčių Azijos moterų judėjimo ir Raudonojo pusmėnulio draugijos veikėja.

2015–2017 m. buvo atliekama Vilniaus Lukiškių aikštės rekonstrukcija. Anot archeologų, viduramžiais totoriai ten ganydavo arklius. Atlikdami kasinėjimus, jie surado totorišką moters papuošalą, ieties antgalį ir strėlių antgalių. Taigi dabartinė Lukiškių aikštė irgi priklausė Totorių Lukiškėms.

Lukiškių mečetėje totoriai buvo kviečiami jungtis prie 1794 m. Tado Kosčiuškos sukilimo, 1812 m. stoti į imperatoriaus Napoleono kariuomenę, žygiuojančią Maskvos link. XIX a. pabaigoje Vilniaus Lukiškių mečetėje lankėsi garsus Krymo totorių intelektualas, laikraščio „Terdžuman“ („Vertėjas“) leidėjas ir redaktorius Ismailas Gasprinskis, 1930 m. mečetėje pabuvojo ir pamaldų klausėsi Lenkijos Prezidentas Ignacas Moscickis. Vilniaus kraštą prijungus prie Lietuvos, 1940 m. vasario 16 d. Vilniaus Lukiškių mečetėje buvo meldžiamasi už Lietuvos Respubliką ir Prezidentą Antaną Smetoną.

Prasidėjus pertvarkai, 1989 m. šalia buvusių totorių kapinių buvo nuspręsta pastatyti LTSR Mokslų akademijos viešbutį. Prieš pradedant statybos darbus, Lietuvos totorių kultūros draugija prašė atlikti archeologinius tyrinėjimus. Deja, dėl neteisingai pasirinktos archeologinių tyrimų vietos ir specialistų nebuvimo tuomet palaikų nepavyko surasti. Antrą kartą archeologiniai tyrinėjimai buvo atlikti 2023 m. vasarą, tuomet profesionalūs archeologai surado nemažai nepaliestų kapų, kultūriniame sluoksnyje – namų apyvokos daiktų šukių, monetų ir kitų senovę menančių artefaktų, kuriuos visus suregistravo ir atidavė saugoti.

2010 m. vasarą Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga (Motiejaus Jakubausko iniciatyva) ant Puslaidininkių fizikos instituto šoninio fasado pakabino memorialinę lentą Lukiškių totorių kapinėms ir mečetei atminti.

Taigi ši Vilniaus vieta labai reikšminga Lietuvos totorių bendruomenei. 2021 m. Lietuvoje buvo iškilmingai pažymėti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metai. Data pasirinkta neatsitiktinai – pasak lenkų istoriko Maciejaus Strijkovskio, būtent prieš 700 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sąjungą su totoriais kovoje prieš Kryžiuočių ordiną, LDK totoriai masiškai pradėjo kurtis Vytauto Didžiojo laikais. Manau, kad pribrendo laikas Lukiškėms (teritorijai nuo Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios iki Lietuvos Respublikos Seimo) sugrąžinti jų istorinį pavadinimą – Totorių Lukiškės.