Prieš kelias dienas vilniečiai buvo pakviesti atvykti į memorialinės lentos atidengimą Lukiškių sk. 6 (ant buvusio Vilniaus Lukiškių kalėjimo išorinės sienos). 1901 m. pradėjus statyti kalėjimą, buvo sunaikintos senosios Lietuvos totorių kapinės, kurios egzistavo nuo totorių bendruomenės įsikūrimo XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Memorialine lenta įamžintas šių kapinių ir iškilių Lietuvos totorių atminimas.
Atminimo lentos gamybą parėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Praeivis, eidamas dabartine Goštauto gatve ar Lukiškių skersgatviu, net neįtaria, kad čia būta Lietuvos totorių bajorkaimio – akalicos, kuri vadinosi Totorių Lukiškėmis. Sovietmečiu šis pavadinimas buvo užmirštas. Totorių Lukiškės buvo pakankamai didelės – tai teritorija nuo šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios iki pat dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo. Iki mūsų dienų išliko du pavadinimai, sietini su Lukiškėmis – Lukiškių aikštė ir Lukiškių kalėjimas. Dabartinėje Lukiškių aikštėje XV a. ir vėliau totoriai ganė arklius. Prieš keletą metų atlikdami Lukiškių aikštės rekonstrukciją archeologai surado totoriškų strėlių antgalių ir moteriškų papuošalų.
1901 m. pradėjus statyti tuo metu patį moderniausią Rusijos imperijoje kalėjimą, senosios Lietuvos totorių kapinės buvo sulygintos su žeme. Taip buvo pradėtos naikinti Totorių Lukiškės.
Sovietų Sąjungai okupavus kraštą, 1941 m. Lukiškių kalėjime buvo kalinami keletas garsių Lietuvos totorių bendruomenės narių. Vienas jų – iškilus teisininkas ir visuomenės veikėjas Olgierdas Naimanas Mirza Kričinskis – buvo areštuotas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą 1941 m. vasario 15 d., o vėliau SSSR ypatingojo pasitarimo sprendimu pasmerktas sušaudyti.
Nuosprendis Gorkio kalėjime Nr.1 įvykdytas 1942 m. birželio 2-ąją. Sušaudytojo brolis, taip pat plačiai žinomas teisininkas Leonas Naimanas Mirza Kričinskis 1939 m. rugsėjo 27-ąją buvo areštuotas kito agresoriaus slaptosios policijos – gestapo ir tų pačių metų pabaigoje kartu su 12 tūkstančių Gdynės ir Pamario Lenkijos inteligentų sušaudytas Piasnicos miške šalia Veiherovo.
Vietovė, kuri ilgus šimtmečius buvo žinoma Totorių Lukiškių pavadinimu, šiandien nebeegzistuoja, o jeigu būtų išlikusi, būtų atsidūrusi pačiame Vilniaus miesto centre.
Totorių Lukiškėse būta dvejų totorių kapinių. Kaip jau minėjome, ant vienų iš jų pastatytas Lukiškių kalėjimas. Kitose musulmonų kapinėse, kurios išliko iki XX a. antrosios pusės, tarp medžių ir antkapių stovėjo kukli medinė mečetė. Ji nuo seno buvo vienu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės simbolių. Brutali sovietinė santvarka 1968 m. sunaikino mečetę ir kapines, o jų vietoje pastatė LTSR Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos ir kitus institutus.
Kaip atsitiko, kad šalia Vilniaus miesto sienų prieš kelis šimtmečius buvo pastatyta islamo šventovė, kurios viršuje spindėjo šio tikėjimo simbolis – pusmėnulis?
Totorių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžia sietina su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu (jo valdymo metai 1392-1430). Tuomet XV a. pradžioje netoli Trakų ir Vilniaus atsirado skaitlingos totorių gyvenvietės. Tais laikais Totorių Lukiškėse ir buvo įkurta totorių kolonija.
1631 m. Jano Kierdėjaus atliktos Lietuvos totorių valdų revizijos duomenimis, Lukiškėse buvo 32 namai ir gyveno 192 totoriai. XVI-XVII a. vokiečių ir olandų geografai dažnai mini Vilniaus priemiestį, kuriame apsigyvenę totoriai. Skurdūs mediniai ir geresni pasiturinčių totorių namai Totorių Lukiškėse mečetę supo ratu. XVII ir XVIII a. Lukiškėse gyveno totoriai Bairulevičiai, Bielickiai, Abramovičiai, Aleksandrovičiai, Jakubovskiai, Makovieckiai, Safarevičiai, Niedzvieckiai, Snarskiai, Siuniekevičiai ir kiti.
Kaipgi atsirado Lukiškių pavadinimas? Istoriniuose šaltiniuose randame informacijos, kad šias žemes valdė totorius, vardu Luka, XVI a. pradžioje jas testamentu padovanojęs savo palikuonims. Beje, Lietuvoje galime rasti ir daugiau su totoriais susijusių gyvenviečių pavadinimų. Kad ir Kaišiadorių, kurių pavadinimas kilo nuo totoriaus karžygio Chaišadaro, gyvenusio XVI pirmojoje pusėje, asmenvardžio.
Dalį faktų, kuriuos išdėsčiau, savo knygoje „Vilniaus mečetės istorija“, išleistoje 1937- aisiais, minėjo Leonas Kričinskis.
Kapinės – tautos istorinio ir kultūrinio paveldo dalis.
Kalbant apie kiekvienos tautos kultūrą, neįmanoma nepaminėti jos dėmesio žmogaus iškeliavimui iš šios žemės. Mirusiųjų amžinojo poilsio vietos – neatsiejama šios kultūros dalis, teikianti itin daug informacijos istorijai ir mokslui. Lietuvos totoriai irgi turi kapinių, seniai tapusių tautos istorinio ir kultūrinio paveldo dalimi. Norėčiau trumpai papasakoti apie jas.
Keturiasdešimt Totorių kaime esama ketverių kapinių, trejos iš jų – jau nebeveikiančios. Atokiau į šiaurės vakarus nuo šio kaimo, apaugusios mišku, yra išlikusios dvejos senosios kapinės, greičiausiai menančios totorių apsigyvenimo šiose vietovėse laikus. Tai – Didžioji Ziretė ir Drozdovskos Ziretė. Terminas „ziretė“ kildinamas ir arabiško žodžio „ziyarat“ – „aplankyti“. Šiose totorių kapinėse galima rasti antkapinių paminklų, menančių XV – XVIII amžių, tarp jų – ir be užrašų.
Senovėje Lietuvos totoriai savo kapinėms naudodavo vietinius riedulius. Kai kurie kapai įrengti, ne tik pastatant paminklinį akmenį, bet ir apjuosiant kapą keliomis eilėmis mažesnių (10 – 15 сm skersmens) akmenų. Ši tradicija, manoma, Lietuvos totorių buvo atsivežta iš stepių. Geologijos mokslų daktaro Jono Šečkaus manymu, senosios Lietuvos totorių kapinės unikalios dar ir tuo, kad jose buvo naudojami vietos rieduliai. Senoji totorių bendruomenė nevežė akmenų iš kitų vietovių, o juos rinko tik savo gyvenamosiose apylinkėse. Žinant, kad daugelis Lietuvos riedulynų dabar jau yra sunaikinti, totorių kapinėse esantys akmenys gali atspindėti anksčiau egzistavusių gamtinių riedulių sudėtį ir reikšmingai pasitarnauti mokslui.
Prie pat įvažiavimo į Keturiasdešimt Totorių kaimą yra veikiančios totorių kapinės, o dar vienos, neveikiančios, yra šalia mečetės.
Didžiąją Ziretę vietos totoriai laikė magiška vieta ir minėjo apie iš jos sklindančią šviesą… Apskritai apie šią itin didelę totorių amžinojo poilsio vietą nuo seniausių laikų pasakojama daug nuostabių legendų. Pavyzdžiui, kalbama, jog virš kai kurių kapų savaime atsiranda akmeniniai pilkapiai. Tikima, jog žmonės, nepagarbiai besielgiantys su kapinėmis ir drumsčiantys mirusiųjų ramybę, Aukščiausiojo yra baudžiami mirtimi, liga ar luošumu.
Didžioji Ziretė užima 5,5 hektaro plotą, kurio perimetras siekia apie vieną kilometrą. Manoma, kad ji buvo įkurta XIV – XV amžiuje ir veikė iki XVIII amžiaus. Šių senųjų Lietuvos totorių kapinių tyrimus trečiajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje atliko Mustafa Aleksandrovičius, vietos imamo sūnus, vėliau emigravęs į Braziliją. Jis atrado palaidojimus, datuojamus 1668 – 1675 metais. Kapinių teritorijoje yra išlikę daugiau kaip šimtas išskirtinių kapaviečių, įskaitant ir tas, kurios turi antkapinius užrašus. Didžiąją Ziretę prieš dvejus dešimtmečius taip pat tyrinėjo lenkų mokslininkai Andžejus Drozdas ir Henrikas Jankovskis.
Na, o Drozdovskos Ziretėje esantis seniausias paminklinis akmuo datuojamas 1626 metais; jis skirtas kaimo gyventojo Alahberdžio dukrai Aišai. Vienas paskutiniųjų palaidojimų čia yra Elžbietos Mikulovič kapas su iškalta 1869 m. gruodžio 12 d. data. Vėlyviausia kapavietė įrengta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tai Rozalijos Sobolevskos – žemės, kurioje įsikūrusios kapinės, savininkės, kapas.
Nemažai totorių kapinių sunaikinta sovietmečiu. Pavyzdžiui, neliko Kozaklarų, Merešlėnų, Melekonių, Liudvinavo bajorkaimių gyventojų amžinojo poilsio vietų.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF.
