Koronaviruso epidemija, jos suvaldymui įvedami draudimai, kalbos apie privalomą žmonių skiepijimą taikant įvairias poveikio priemones, visuotinis testavimas ir panašūs momentai visuomenei kelia nemažai klausimų. Jų atsiranda dar daugiau, kai įtakos sprendimams turinčios valstybinės institucijos pateikia ne pilną arba prieštaringą informaciją.
Redakcija sulaukė skaitytojos laiško, kuriame buvo teigiama, jog koronaviruso epidemijos metu Klaipėdos miesto administracija paskelbė įsakymą dėl profilaktinių tyrimų organizavimo miesto savivaldybėje. Šiame įsakyme gydymo, socialinės globos, mokymo ir įstaigų darbuotojai yra įpareigoti periodiškai profilaktiškai išsitirti, ar jie nėra užsikrėtę Covid-19, t.y., ar jie nėra šio viruso nešiotojai. Taip pat buvo akcentuojama, kad visi, kurie vengs tai daryti, bus nušalinami nuo darbo. Kadangi su panašia situacija netrukus gali susidurti dažnas Lietuvos gyventojas, ją pakomentuoti buvo paprašytas teisės praktikas, žmogaus teisių specialistas Vytautas Budnikas.
Poveikio priemonės gali būti naudojamos
Pasak jo, matant tokius sprendimus kyla natūralus klausimas, ar tai nėra valdžios prievarta piliečių atžvilgiu bei ar priverstinė profilaktinė žmonių patikra neprieštarauja pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms.
„Dera pažymėti, kad paprastai kiekviena valdžia savo veiksmais siekia įmanomai labiau suvaržyti piliečių teises ir laisves, nes tokia yra pati valdžios prigimtis. Tačiau ir patys piliečiai sutinka, kad jų teisės ir laisvės gali būti ribojamos, vardan jų pačių saugumo. Šiuo tikslu yra sudaroma valdžios ir piliečių sutartis, kuri dar vadinama konstitucija. Jos pagrindu priimami įstatymais, kurie reguliuoja kiekvieną visuomenės ir žmogaus gyvenimo sritį. Tam tikruose įstatymuose yra detaliau nustatomos piliečių teisių ir laisvių ribos. Kalbamu atveju Klaipėdos savivaldybės administracijos įsakymas išleistas kovojant su šalyje siautėjančia epidemija”, – patikslino specialistas.
Kritiškai jis koronaviruso istorijoje vertino ir žiniasklaidos įtaką.
„Galima sutikti, kad žiniasklaida išpučia epidemijos mastą ir jos padarinius, nes gyventojų mirtingumo statistika rodo, jog nuo infarktų ir insultų miršta kelis kartus žmonių daugiau, negu nuo Covid-19. O pradėjus kovą su epidemija, žmonių, mirštančių nuo kitų ligų, tik padaugėjo. Pagal statistikos duomenis pernai tokių mirčių nustatyta dviem tūkstančiais daugiau, nei būdavo įprasta tuo pačiu laiku per pastarąjį dešimtmetį.
Nepriklausomų mokslininkų ir medikų nuomone, situacija šalyje dar prastesnė, nes valdžia kovodama su Covid-19, likimo valiai paliko kitomis ligomis sunkiai sergančius ir mirštančius piliečius. Dėl Covido uždarydama ligoninių skyrius, nukreipdama medikus rūpintis tik šia liga sergančiais pacientais (gydymo įstaigos nustojo teikti kitokias gydymo paslaugas), ji neleido į ligonines patekti kitomis ligomis sergantiems žmonėms, o šie buvo priversti laukti medicininės pagalbos savaitėmis ir net mėnesiais, kol galiausiai pagalbos nebeprireikė (daugelis ligonių mirė), – akivaizdžius momentus priminė V.Budnikas.
– Sisteminė žiniasklaida tuo metu lenktyniavo, kas ir kuo labiau išgąsdins visuomenę. Tačiau tai atskira problema, nes visuotinės Covid-19 isterijos priežasčių reikėtų ieškoti finansų srautuose, kurie skirti šiai pandemijai suvaldyti”.
Visgi jis akcentavo, kad Covid-19 yra bjauri, negailestingai pjaunanti mūsų vyresniosios kartos žmones, liga.
„Manyti, kad valdžia neturėtų su ja kovoti nėra jokio pagrindo. Kovą su tokiais užkratais nustato specialūs įstatymai. Šiuo atveju Klaipėdos administracija vadovaujasi Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu, kuris nustato, kad esant epidemijai yra privalomas asmenų sveikatos tikrinimas, o sergantysis turi būti nušalinimas nuo darbo, – patikslino specialistas. – Geras ar blogas tai įstatymas – yra kita kalba.
Tačiau jeigu žiūrėtume kokios teisės šiuo įstatymu yra suteiktos valdžiai pandemijos metu, pamatytume, kad norint apsaugoti žmones nuo šio pavojingo užkrato, valdžiai leidžiama kontroliuoti ir imtis profilaktinių veiksmų visuose valstybės sienos perėjimo punktuose, taikyti patikrą visoje šalies teritorijoje visoms transporto priemonėms ir keleiviams, atvykstantiems į šalį, kroviniams, įvežamiems į Lietuvos Respubliką ir vežamiems per jos teritoriją tranzitu. Šis įstatymas taip pat leidžia valdžiai nustatyti piliečiams privalomą sveikatos tikrinimą. O sąrašą darbų ir veiklos sritis, kuriose leidžiama dirbti darbuotojams, tik iš anksto pasitikrinusiems ir vėliau periodiškai besitikrinantiems, nustato Vyriausybė”.
Minėtas įstatymas numato, kad darbuotoją, kuris atsisakė nustatytu laiku pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga, darbdavys privalo nušalinti nuo darbo ir nemokėti jam darbo užmokesčio iki tos dienos, kol jis pasitikrins, ar neserga užkrečiamąja liga. Tokį darbuotoją darbdavys gali perkelti toje pačioje darbovietėje ir į kitą darbą, kurį jam leidžiama dirbti pagal sveikatos būklę.
Logikos, V.Budniko vertinimu, šiuose veiksmuose yra.
„Visi sutinkame, kad sergantys užkrečiama liga neturėtų dirbti visuomeninio maitinimo įstaigose, nes savo užkratą gali perduoti per maistą, indus ir įrankius kitiems žmonėms. Lygiai taip pat daugelis mūsų nenorėtų, kad senelių globos įstaigoje šlaistytųsi Covid-19 sergantys darbuotojais, kuriems galbūt ši liga yra pakeliama, tačiau senyvo amžiaus žmonėms ji galbūt mirtina.
Analogiškai tai nepriimtina ir mokymo įstaigose, kuriose mokiniai patys tos ligos nejausdami gali ją parsinešti į namus kaip „dovaną” tėvams ir seneliams arba užkrėsti tą patį mokytoją, kuris irgi taps ligos nešiotoju. Todėl įstatymas suteikia valdžiai teisę versti tam tikrų įstaigų darbuotojus privalomai tikrinti savo sveikatą dėl šio Covid-19 užkrato.
Valdžios atstovams suteiktos žymiai didesnės teises epidemijos metu, negu normaliomis sąlygomis. Šis įstatymas netgi suteikia valdžios atstovams su vyriausiojo epidemiologo pritarimu ir padedant policijai patekti į susirgusio arba įtariamo, kad serga Covid-19, asmens būstą be jo sutikimo, jei tik reikia gelbėti to asmens arba aplinkinių gyvybę ar sveikatą”, -akcentavo V.Budnikas.
Be to šis įstatymas nustato mirusių nuo užkrato palaikų vežimą ir laidojimą, leidžia laikinai apriboti asmens judėjimo laisvę, laikinai uždrausti renginius bei kitokius daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus institucijose, įmonėse, įstaigose, organizacijose, riboti gyventojų išvykimą už jų gyvenamosios vietos savivaldybės ribų taikyti laikiną gyventojų evakuaciją iš karantino teritorijos ir kt.
Taigi, pasak specialisto, įstatymas leidžia valdžiai suvaržyti piliečių teises žymiai labiau, negu kad Klaipėdos miesto administracijos įsakyme nurodytas priverstinis profilaktinis sveiktos pasitikrinimas.
Kita testavimo pusė
Kalbėdamas apie planuojamus į mokyklas grįžtančių vaikų šeimos narių testavimus, V.Budnikas priminė, jog pagal įstatymą valdžia gali riboti ir mokyklų veiklą.
„Patikrinti, ar nepiktnaudžiaujama valdžia, praktiškai nėra jokios galimybės, nes visuomenė turi pasikliauti oficialiai skelbiama statistika. Statistikos analizė rodo, jog mirtingumas nuo Covid-19 ypatingai neišsiskiria iš kitų ankstesniųjų epidemijų, tačiau isterija dėl jo keliama pasaulinė.
Alternatyvos ir priemonių paneigti jos mąstą žmonės neturi. Tad ribojimai gali tęstis ilgą laiką. Žmonės turi pasirinkti: ar sutikti su švelninamomis priemonėmis, ar laikytis „iki galo”.
Šiuo atveju švelninimui siūlomas testavimas. Taigi jokios prievartos nėra. Tačiau jeigu su testavimu nesutiks, gali būti, kad šių tėvų vaikai pirmieji į mokyklą neis. Pasirinkimas tenka tėvams. Kiek bus įvairiausių manipuliacijų siekiant švelninti karantiną, niekas nežino. Aišku tik viena, kad testavimo poreikis didinamas, o testams leidžiami pinigai. Vadinasi, kuo daugiau bus testuojama, tuo daugiau bus kažkam pinigų. Bet pabandykite įrodyti, kad tai daroma ne vardan žmonių saugumo,” – kitu kampu visuotinį testavimą įvertino Žmogaus teisių specialistas.
Prievartos tik daugės?
Visgi didžiausią nerimą V.Budnikui šiandien kelia tai, kad valdžiai, turint pakankamai įgaliojimų, dažnai kyla pagunda dar labiau suvaržyti žmonių teises ir laisves.
„Metų pradžioje premjerė Ingrida Šimonytė kėlė klausimą dėl nepaprastosios padėties šalyje ir komendanto valandos paskelbimo, o Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska visuomenei puolė aiškinti, kaip tai atrodys. Dauguma mūsų šiai valdžios iniciatyvai nesuteikė didelės reikšmės.
Be reikalo. Nepaprastoji padėtis valdžiai, matyt, visada bus didžiulis masalas. Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo valdžiai suteiktas galias galima lyginti su Nepaprastosios padėties įstatymu kaip katės miaukimą su traktoriaus riaumojimu.
Laimė valdantieji tokių drastiškų piliečių teisių ir laisvių suvaržymų imtis nesiryžo, – perspėjo specialistas. – Tačiau visuomenė turi labai atsargi ir stebėti valdžios elgesį, nes po pandemijos priedanga įvedus nepaprastąją padėtį galima būtų sunaikinti netgi minimalų pilietinį pasipriešinimą, kuriam nesant, valdžia galėtų pakeisti ar priimti genderistinei ideologijai reikalingus įstatymus, masiškai grobstyti valstybės turtą, nepaisyti absoliučiai jokių žmogaus teisių ir laisvių”.
Taigi, V.Budniko vertinimu, šiuo metu privalomas Klaipėdos savivaldybėje sveikatos tikrinimas ar šeimos narių testavimas tėra smulkūs žiedeliai, palyginti su puokšte suvaržymų, kurie buvo ruošiami visuomenei.
„Gal ir galima nuogąstauti, kad Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas nėra tobulas. Tačiau jis galioja. Niekas geresnių šio įstatymo papildymų ar pakeitimų nesiūlo. Todėl Klaipėdos įstaigų darbuotojai turi susitaikyti su tuo, kad miesto valdžia tai daro su žmonių pritarimu. Turiu galvoje, kad piliečiai išsirinko savo atstovus į Seimą, kurie ir priėmė tokį įstatymą, koks jis yra”, – apibendrino Žmogaus teisių specialistas.
Pagarba V. Budnikui už blaivų komentarą.