Dažnas piktinasi, kad visos valstybinės institucijos, tarp jų ir Konstitucinis teismas šiurkščiai pažeidinėja Tautos priimtą pagrindinį įstatymą – LR Konstituciją.
Tačiau kai užsimeni apie konstitucinės reformos reikalingumą, dažnas nesupranta, kam reikalinga kitokia Konstitucija, jeigu Lietuvoje pagrindinio įstatymo pažeidinėjimas jau tapo mūsų gyvenimo norma. Tenka sutikti, kad konstitucines nuostatas žymi dalis mūsų valdininkijos nelaiko vertybėmis.
Išties keista, kad mūsų tauta, savo valstybinės santvarkos modeliu pasirinkusi demokratinę respubliką (Konstitucijos 1 str.), kuri negalima be teisės viršenybės, nesiima jokių procedūrinių veiksmų konstitucinei santvarkai apginti.
Tuo pačiu kyla pagrįstas klausimas, kodėl Konstituciniam teismui gana dažnai išeinant už jam Konstitucijos 102-uoju ir 105-uoju straipsniais suteiktų funkcinės kompetencijos ribų, kas reiškia kėsinimąsi į konstitucinę santvarką, Seime, kaip Tautos atstovybėje (Konstitucijos 55 str.), tylu lyg pamuštame tanke.
Maža to, Seimas, kaip didžiausias galias valstybėje turinti bendrosios kompetencijos institucija, pati „šluostosi kojas“ į Konstituciją.
Štai Konstitucijos 60 straipsnis Seimo nario pareigas laiko nesuderinamomis su jokiomis kitomis pareigomis valstybėje, o Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktas įsakmiai nurodo, kad Seimo nariui perėjus dirbti darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, jo kaip Seimo nario įgaliojimai nutrūksta. T
Tačiau iš tikrųjų, Seimo nariui perėjus dirbti į Vyriausybę ministru pirmininku ar ministru, jam suteikiamas (paliekamas) darbo kabinetas Seime su Seimo nariui skiriamomis kanceliarinėmis išlaidomis ir, Seimo nariams balsuojant posėdžiuose, jam (Vyriausybės nariui), kaip pagal Konstituciją netekusiam įgaliojimų Seime, leidžiama balsuoti ir jo balsas melagingai priskaičiuojamas Seimo nariams priimant sprendimus.
Nežiūrint, kad Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas nustato Seimui pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, Vyriausybės nariams, dalyvaujantiems Seimo darbe, suteikta galimybė prižiūrėti patiems save. Ar tai neprasilenkia su protingumo kriterijais?
Negalima nutylėti, kad Vyriausybės nariai, dalyvaudami Seimo darbe, daro antro laipsnio Konstitucijos pažeidimą, nes Konstitucijos 99 straipsnis nustato: „Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (…) taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą.“
Garbieji Lietuvos piliečiai, ar Jums tikrai neaišku, kodėl Lietuvoje nesilaikoma Konstitucijos?
Atsakau! Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 metais, neturi savigynos mechanizmo. Tie, kas ją priėmė – Lietuvos piliečiai, neturi teisinių svertų ginti savo valstybės konstitucinę santvarką.
Tai, kad Konstitucijos 3 straipsnyje numatyta, jog kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, yra deklaracinė apgaulė, kadangi Konstitucijoje nenumatyta piliečiui jokių jo priimto akto gynimo priemonių ir procedūrų. Todėl laisvas priemonių pasirinkimas bet kada gali virsti vandens patrankų ir guminių kulkų „lietumi“ ir „riaušininkų“ bylomis.
Tik nauja LR Konstitucija, kurioje pilietis, kaip pirminis ir pagrindinis valstybės subjektas, turėtų realias teisines galimybes ginti savo valstybės konstitucinę santvarką (toks naujos LR Konstitucijos projektas yra parengtas), ženkliai prisidėtų prie pilietinės daugumos interesų įgyvendinimo.
„kurioje pilietis, kaip pirminis ir pagrindinis valstybės subjektas“ – kiek yra piliečių, o kiek tik turinčių pasus?
Idėja gera, bet neįgyvendinama. Kodėl? Atsakymas straipsnio paskutinėje pastraipoje.
Norint, kad pilietis „prisidėtų prie pilietinės daugumos interesų įgyvendinimo“, reikia, kad jis dalyvautų ir naujos konstitucijos rengime, o turint omenyje, kad projektas jau parengtas, akivaizdu, jog jis tame procese nedalyvavo.
Kitą vertus, kuo daugiau piliečių prisidėtų prie naujos konstitucijos projekto rengimo, tuo didesnis balaganas gautųsi, bet koks visuotinis projekto svarstymas pavirstų į intensyvų antklodės tampymą į savo pusę.
Sena šios Teritorijos tradicija: „du lietuviai — penkios partijos“, išlystų kaip yla iš maišo.
Taigi, Vytauto Sinkevičiaus iš dviejų prieštaringų projektų sulipdyta Konstitucija dar ilgai gyvuos! O ir Konstitucinio teismo „dvasios“ savo mantijų taip lengvai neatiduos.
Paskutinysis straipsnio sakinys pernelyg naivus.
Neįgali Konstitucija yra socialinio reiškinio ANOMIJA priežastis.
Stebina tai, kad retas skaitytojas ,,užčiuopia” publikacijos esmę, savo komentarus skirdami ne problemai, o autoriui.
apart gebešniko Praxadimco, kurio „firminis” stilius 3/4 savo komentaro sukonspektuoti, ką sako straipsnis, ir šūdinu pirštu būtinai pabaksnoti į autorių, nematau nė vieno kito komentaro, nukreipto prieš garbųjį autorių.
su daugiskaita perlenkėte, maestro.
Lansberginio durnių laivo 30 metų „vakarietiškai pacivilizuotam intelektualui”, 75 metams įslaptintam „negebėšnykui”.. labai nepatinka, kai yra pacituojama ką parašė autorius, ir tik po citavimo-„konspekto” yra oponuojama arba „nusišypsoma”, kad autorius pamato „drožlę”, bet nemato „rasto”.. Nes tokiu atveju skaitytojas gali lengvai palyginti, susidaryti savo „teisingesnę” nuomonę… Lansberginiame durnių laive „intelektualinių diskusijų lygio aukštis” priklauso nuo to, kiek daug”oponentai, bendraminčiai” gali, nepriklausomai apie ką eina kalba, „pritrinti” vienas kitam nesvarbu iš kokios „operos”.. Vildamiesi, kad savo oponentą” įtikins”…, nes lansberginiame durnių laive ką nors įrodinėti yra „kvaila”… Tokių „intelektualų suvokimo” principas yra- kas palatoje pirmas užsivilko baltą chalatą, tas ir- „psichiatras”, tas kuris tarė, nesvarbu iš kokios „operos”, paskutinį žodį- tas „diskusiją ir laimėjo”…
Išdūrė lietuviukus kolonizatoriai su konstitucija 1992 m. Tada runkeliokams būtų suėję bet kas, kad tik… Ir pataisyti konstitucijos nieks neleis, nebent pabloginti. Džiaukitės Konstitucijos prospektu.
Teisinėje valstybėje taip nebūtų.
Po dešimtmečių prabudęs iš „letargo miego” adv. Ivoška „nustebęs pamatė”, kad Lietuvos valdžios.., pats „konstitucinis teismas” nesilaiko konstitucijos.. Tiesa, adv. Ivoška „apdairiai”, kad per daug neužrūstintų „valdžios vyrų”, nurodo tik pažeidimus kai „valdžios vyrai” papildomai ne pagal konstituciją „prisiduria” pinigėlių prie savo algos.. Tokių daugiau nei akis „badančių” konstitucijos pažeidimų kaip -55 straipsnis Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, kurie renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu….137 straipsnis Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių…- „adv” Ivoška, kaip ir pseudo prezidentas „konstitucijos garantas” Nausėda su visu „konstituciniu teismu”, „apdairiai” NEMATO.. Nors iš kitos pusės, pagal „gamtos dėsnį” tik feikinėje „valstybėje”, visų runkelių džiaugsmui, gali egzistuoti ir feikinė „konstitucija”..
Primityvi galvosena, kad ministru galima skirti individą, kuris patinka Premjerui, o ne asmenybę, kuri gali rezultatyviai dirbti Lietuvai.
O Jei Premjeras mano kad ministras netinkamas dirbti bendrą komandinį darbą vyriausybėje Tėvynės labui?
Kai tauta 1992 metais priiminėjo Konstituciją buvo manoma kad tauta yra savo pagrindinio Įstatymo vos ne sumanytoja. Deja, paaiškėjo kad Konstitucija pati turi tempti tautą už ausų į bent kiek padoresnio teisinio mąstymo lygį. Taip kad didinti tautos teises ginti Konstituciją idėja iš pirmo žvilgsnio patraukli, bet ir su baugiomis nenuspėjamomis galimomis pasekmėmis. O konkrečiai dėl ministrų liekančių, priešingai Konstitucijai, Seimo nariais iš tikro kuriozas Bet vėl. Išėjo Seimo narys į ministrus. Po kurio laiko jo paslaugos tampa Premjerui nebereikalingos . Kur dėti tokį exministrą, jeigu jo vietą Seime jau užėmęs kitas partietis? Bet tai greičiau techninis negu konstitucinis klausimas.