Tęsinys. Pirmoji dalis ČIA
Be anksčiau minėtų Lietuvos Konstitucijos lingvistinių ir loginių spragų, reikėtų plačiau aptarti Konstitucijoje vartojamą teisėjo nepriklausomumo sąvoką.
Pastebėtina, kad Jungtinėse Tautose patvirtinti „Pagrindiniai teismų nepriklausomumo principai‘‘ (atnaujinti kaip ,,Bangaloro teisėjų elgesio principai“, Haga, 2002) teisėjo nepriklausomumo sąvoką vartoja konkrečiame kontekste greta sąvokos pareiga: „1.1. Teisėjas savo pareigas vykdo nepriklausomai…be jokios pašalinės įtakos, paskatų, spaudimo, tiesioginio ar netiesioginio įsikišimo ar grasinimo, kylančio iš bet kurios šalies ar dėl bet kokių priežasčių.‘‘
Tuo tarpu Lietuvoje Konstitucijos (109 str.) autoriai teisėjo nepriklausomumą paliko prievoliniame vakuume. Tai sudaro sąlygas atitrauktai nuo loginio ir sisteminio pagrįstumo nepriklausomumo sąvokai suteikti suabsoliutintą nekontroliuojamo savavaliavimo prasmę, kuris procedūriškai įtvirtintas ir Konstitucijos 114 straipsnyje (,,…kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.‘‘).
Vadovaujantis sveiku protu ir šio laikmečio europinės civilizacijos vertybėmis, neturėtų kilti abejonių, jog apibrėžiant teisėjo statusą, visuomeninis interesas nukreiptas ne teisėjo privilegijavimui, o jo funkcinių rezultatų patikimumui,objektyvumui ir teisingumui.
Teisėjas ginamas nuo pašalinės įtakos poveikio, kai jis turi būti nešališkas, nesiekiant jo išskirtinumo iš kitų piliečių, jam neatliekant pareiginių funkcijų. Dėl to lietuvių kalboje teisėjo pareigą būti nepriklausomam tiksliau atspindėtų teisėjo nepaveikiamumo sąvoka.
Kad teisėjas nebūtų vienintelis pareigūnas valstybėje, kuriam leidžiama teisingai elgtis (taip yra pagal dabartinės Konstitucijos redakciją), Konstitucijos 109 straipsnio redakciją būtina keisti. Nepretenduodamas į vienintelį teisingą redakcinį variantą, siūlau tokią šio straipsnio formuluotę:
,,109 straipsnis
Ginčus dėl teisingumo ir teisėtumo Lietuvos Respublikoje sprendžia teismai. Teismai ir teisėjai, nagrinėdami bylas, vadovaujasi faktais, gamtos bei logikos dėsniais ir įstatymais bei kitais teisės aktais. Teisėjo pareiga, vykdant nustatytas funkcijas, elgtis kompetentingai, nešališkai ir nepaveikiamai, laikantis tiesos viršenybės principo. Teismo priimami procesiniai aktai skelbiami Lietuvos Respublikos vardu.‘‘
Atsisakius teisės į teisingumą tik teismams, teisingai elgtis ir veikti turėtų teisę ir kiti konstituciniai subjektai. Norint, kad pareigūnui patikėtų funkcijų teisingas atlikimas būtų ne tik teisė, bet ir pareiga, reikia keisti ir Konstitucijos 29-ojo str. 1 dalies redakciją.
Dabartinė redakcija (,,Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.‘‘) ydinga tuo, kad įstatymas, teismas, valstybės institucijos ir pareigūnai pateikiami kaip vienarūšės sakinio dalys, lygiaverčiai įtakojančios kitarūšio subjekto – asmens teisinę padėtį.
Tačiau pareigūnas tuo pačiu yra ir fizinis asmuo, teismas – juridinis asmuo, kurie teisinėje valstybėje (nepaisant skirtingos jų funkcinės paskirties) taip pat turėtų būti pavaldūs įstatymui, kaip ir visi kiti asmenys. Todėl ten, kur pripažįstama įstatymo viršenybė, ši konstitucinė norma turėtų būti, pavyzdžiui, tokio turinio: ,,Teismai, kitos valstybės institucijos, pareigūnai kaip ir visi kiti asmenys įstatymui yra lygūs.‘‘
Jeigu pareigūnas ir įstatymas turi vienodas galias asmens atžvilgiu, kaip yra pagal esamą Konstitucijos 29 str. 1 dalies redakciją, tai kokiu pagrindu asmuo galėtų skųstis, kai pareigūnas pažeidžia įstatymą?
Lingvistiškai netikslios ar nelogiškos konstitucinių normų formuluotės išbalansuoja visą valstybinę sistemą ir sudaro prielaidas Konstituciniam Teismui demonstruoti viršenybę ne tik Tautos atstovybei – Seimui, bet ir pačiam suverenui – Tautai.
Pasvarstykim, ar europinės civilizacijos šalis, kurioje pareigūno (teisėjo) piktnaudžiavimas tarnyba svarbiausiose valstybės įstaigose (Seime, Prezidentūroje, Vyriausybėje, Konstituciniame Teisme, prokuratūroje) oficialiai laikomas teisingumo vykdymu, gali vadintis teisine valstybe.
Pastebėtina, kad teisiniu nihilizmu persmelkta ne tik Lietuvos prokuratūra, teismų sistema, bet ir Tautos atstovybė – Seimas.
Aš, kaip Lietuvos pilietis, 2019 m. gegužės 30 d. Seimui pateikiau peticiją su nauja Konstitucijos 109 straipsnio redakcija (šio Konstitucijos straipsnio pakeitimui nereikalingas referendumas), nurodydamas to straipsnio redakcijos lingvistines ir logines ydas.
Iki šiol Peticijų komisija tyli, nors Peticijų įstatymo 8 straipsnis nustato, kad visi kreipimaisi turi būti įregistruoti peticijų registravimo žurnale ir apie kreipimosi įregistravimą ,,…nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, raštu pranešama pareiškėjui ar jo atstovui, nurodant įregistravusią instituciją, įregistravimo numerį ir datą.‘‘
Kadangi jau daugiau kaip 5 mėnesius iš LR Seimo Peticijų komisijos negaunu jokio raštiško pranešimo, svarstau, kodėl Peticijų komisija įstatyme pavadinta nuolatine komisija, jeigu daugiau kaip per 5 mėnesius nėra dirbusi 3 darbo dienų?
Norėčiau sulaukti pagrįstų įrodymų, jog aš, darydamas atitinkamas išvadas dėl Konstitucijos redakcijos ir šalies teisinės sistemos praktikos, esu neteisus.
Būtų malonu patikėti, kad Lietuva ieško kelio į teisinių valstybių gretas. Tačiau pastarojo laikotarpio Lietuvos teisinės sistemos grimasos kelia naujas abejones dėl to, ar ji, mūsų valstybė, tikrai demokratinė , ar ji dar respublika, kaip parašyta Konstitucijos 1-ame straipsnyje.
