LR Seimo 2021 m. birželio 30 dienos posėdyje buvo pritarta siekiui 1990 metais išrinktos LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui suteikti monarcho (vienvaldžio valstybės vadovo) statusą. Nors europinė civilizacija respubliką su jai būdingu kolegialaus valstybės valdymo modeliu jau kelis šimtmečius laiko demokratiškesniu tautos savivaldos modeliu, saujelė Lietuvos parlamentarų sumanė priešingai.
Suprantamas sprendimas, kad, siekdami atsikratyti okupacinės praeities terminų, mes 1990 m. rinktą LTSR Aukščiausiąją Tarybą pavadinome Atkuriamuoju Seimu. Tačiau nesuprantama, kodėl ikikonstitucinei parlamentinei respublikai (Lietuvai iki 1992 metų), siekiama prikergti monarchijos modelį.
Jeigu tauta, 1992 metais priimdama šalies Konstituciją, būtų nuėjusi suabsoliutinto vienvaldžio valstybės vadovo įtvirtinimo keliu, galima būtų teigti, jog po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šalis faktiškai orientavosi į vienvaldžio asmens vadovavimo valstybei modelį. Todėl tokią valstybingumo praktiką galima formalizuoti.
Kadangi taip neįvyko, parlamentarizmo (kolegialios valdžios) principo ikikonstitucinėje Lietuvoje nėra jokio pagrindo revizuoti ir rekonstruoti, nes tai prasilenkia su protingumo kriterijais.
Galiojančios LR Konstitucijos 1 straipsnis apibrėžia Lietuvos valstybę kaip demokratinę respubliką, kurioje valstybės valdžią (pagal Konstitucijos 5 straipsnį) vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas. Tokiame konstituciniame kontekste Seimas funkcionuoja kaip kolegiali ir nedaloma valdžios institucija. Tai reiškia, kad atskiras Seimo narys negali turėti savarankiškų valdžios galių esamoje situacijoje.
Asmuo, kuriam suteikiama teisė pasirašyti kolegialius sprendimus, neįgyja valdžios galių pakeisti ir net vetuoti kolegialių sprendimų, todėl jo, kaip neturinčio vienvaldžių galių, nėra jokio pagrindo vadinti valstybės vadovu.
Toks 1990-1992 m. Lietuvos Respublikos monarchizavimas rodytų labai žemą valstybingumo kultūros lygį. Nepajėgiantiems to suprasti tektų pripažinti, jog jie stokoja valstybiško mąstymo ir gera valia pasitraukti nuo viešų reikalų tvarkymo.
Kita vertus, mes turėtume didžiuotis, kad Lietuva, paskelbusi nepriklausomybę, neišdavė parlamentarizmo principų, kolegialiai rinkdamasi savo valstybingumo raidos kelią. Tuo pačiu turime su dideliu nerimu konstatuoti, kad po 30 nepriklausomybės metų į mūsų šalies gyvenimą vis įžūliau braunasi totalitarizmas.
Na, gal ir į monarcho karūną nepretenduojama (tikuosi, kad tam tikras saikas jaučiamas), bet akivaizdžiai matoma, kad garbės nepakanka. Ir konservatoriams ir pačiam V.L.. Ypač pastarajam. Tikrai garbingas žmogus, kuris jau ir taip yra įrašytas į istorijos baltąją knygą, mano supratimu, privalėtų pareikalauti nutraukti šį politinį cirką. Tačiau niekaip V.L. nepavyksta net apsimesti kukliu. Tai neabejotinai bus ateityje pastebėta. Tai gal net blogiau negu tvartelio Kačerginėje istorija, dovana anūkui ar marčiukės godumas. Tokiame kontekste dar šlykštesnės kai kurios senesnės ir naujausios autobiografijos dėmės.
Respect
Kaip visad logiškai, taikliai, išmintingai.
Dėkui gerb. advokatui Jonui Ivoškai