Gerbiamas skaitytojau, Tu turi teisę mane pagrįstai pašiepti, kad lendu į tą sritį, kurioje neturiu profesinio pasirengimo, išskyrus tai, jog kadaise, dirbdamas Vilniaus Universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijoje, mėgėjiškai studijavau šeimos sociologiją.
Tačiau, turėdamas nemenką gyvenimo patirtį, ryžtuosi pateikti keletą įžvalgų dėl „Gyvenimo įgūdžių bendrosios programos“ (toliau – GĮP), bandomos diegti mūsų mokyklose nuo pirmosios klasės.
Atkreipkime dėmesį, kad kriminologai, aiškindami nusikaltimo priežastis ir „piešdami“ nusikaltimo vykdytojo motyvacinį „portretą“, dažnai ieško priežasčių jo vaikystės išgyvenimuose. Kino filmai, vaizduodami vyrų – buvusių žiaurių karinių įvykių dalyvių – gyvenimą, atskleidžia sudėtingą jų adaptaciją (dažnai lydimą savižudybių ar kitų nužudymo), grįžus į civilinį gyvenimą. Ar tai nereiškia, jog kova su realiu ar įsivaizduojamu blogiu suardo žmogaus emocinę pusiausvyrą?
Skaitant GĮP priemones, susidaro įspūdis, kad mes jau pradinės mokyklos vaikučių galvosenoje sėjame kovos su blogiu sėklą, bandydami įdiegti, jog tai, kas prigimtinai atsiradę, nėra gėris. Kad reikia tam priešintis, ieškant to, ko realiai nėra. Berniukui aiškindami, kad ta jam simpatiška mergaitė, kažin ar mergaitė, kad joje galbūt slypi kažkokia nepažini priešingybė, dėl kurios tu gali būti apgautas, pilame „nuodus“ į jo tyrą jausmą. Dar skaudžiau panašią apgaulę gali tekti išgyventi mergaitei.
„Netikėk, gležnas žmoguti, tuo, ką matai, ką jauti“, – sako tavo mokytoja. O Jos atidžiai klausyti tavęs prašė ir tėtis, ir mama. Ar bent susimąstėm ką mes pasėsime vaiko galvelėje ir širdelėje, jeigu elgsimės dar kitaip – ugdysime tėvų netikėjimą mokytojų „tiesomis“, o mokytojų priešiškumą tėvų vertybėms?
Būkime bent truputį gailestingi savo vaikams: neatimkime iš jų nerūpestingos vaikystės, nes skiepijami to chaoso padariniai gali būti ir negrįžtami, ir žiaurūs.
Mano tėvynainiai, pasikliaukime mūsų protėvių išmintimi: „Nekovokime su blogiu, o gausinkime gėrį ir nebeliks dirvos blogio sėklai.
„Anonimas” padrikai kalba apie kažkokią man nežinomą „Talką”, ragina mane kaip publikacijos autorių kažko nejuokinti ir, bailiai slėpdamasis po „Anonimu”, tai laiko pradiniais doroviniais dalykais.
Jeigu tokie dabar dorovės standartai, tai mums bendrauti reikalingas vertėjas.
Sveikintinas Vytauto iš Marcinkonių kuklumas, nutylint tai, ką jis veikė tarybų Lietuvoje ir iš ko jis mokėsi, kai mes, Sąjūdžio pirmeiviai, dėjom idėjinius pagrindus Nepriklausomybės atkūrimui (norint sužinoti,galima paskaityti „Atgimimo” 6-jį numerį). Beje, nors Vytautas gyveno ir dirbo Vilniuje , jo tarp Sąjūdžio pirmeivių nesimatė. Tai tikrai rodo jo puošmeną – kuklumą.
Ech, Jonai… Sąjūdžio pirmeiviai… Pats pasakojai – CK posėdžiai vyko rusų kalba… Sąjūdžio pirmeiviai… Nejuokink. Ir kuo „užsiiminėjau” sovietijoj… Vėl juokas… Ne čia vieta pasipasakoti. Tik priminsiu, kad įkūriau „Talkos” klubą. Taigi, yra pradiniai doroviniai dalykai, o ne „puošmenos”…
Užmiršau pasirašyti Vytautas iš Marcinkonių. Akivaizdus visuomeninis „aktyvumas” tuo laikotarpiu. Jau būtum bet pasiskaitęs ir neprisipažinęs, kad apie „Talką” negirdėjai…
Autorius apsimeta užmiršęs komunizmu persmelktą ideologiją ir nukrypsta lyg į praktinius reikalus, konkrečiai, finansus. Buvau laisvas nuo sistemos ir partiškumo. Mokiausi ne iš sistemos. Sistema tik rodė ir ryškiai pabrėžė kas nepriimtina.
Paskaitykite Paskaitykite vasario 10 d. Atgimimą” ir jame J.Ivoškos 1989-02-02 pareiškimą dėl išstojimo iš TSKP. Norėčiau pamatyti jūsų pareiškimus.Gal niekada iš jos neišstojote. O juk buvote…
Iki šiol neišstojau.
Vytautas beveik teisus, ir Studentų statybos būrių štabas ir Moksleivių darbo ir poilsio stovyklų štabas, kuriam anuomet teko vadovauti, tikrai buvo pavaldūs komjaunimo centro komitetui. Kadangi ten išmokau gerai sudarinėti sąmatas, tai kai nuėjau pas šviesios atminties Finansų ministrą R. Sikorskį su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo (1988 m. spalis) sąmata, tai buvau pagirtas už finansinį raštingumą ir iškart gavau vizą ir visą suvažiavimui reikalingą sumą iš LTSR biudžeto. O ko išmoko Vytautas, dirbdamas tarybinėje sistemoje?
Autoriaus sugalvota citata. „Netikėk, gležnas žmoguti, tuo, ką matai, ką jauti“, – sako tavo mokytoja. O aš netikiu autoriumi, buv. komjaunimo CK darbuotoju… O jei rimčiau, tai reikia žiūrėti platesnio konteksto.