Prakilniai skamba žodžiai: LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO TEISĖJAS. Tai teisminės hierarchijos viršūnė ir daugelio teisėjų profesinė siekiamybė.
Deja, tai tik paviršinis apdaras, kevalas, lukštas, nes LR Konstitucinis Teismas negina konstitucinių vertybių tokių kaip teisėtumas, asmenų lygiateisiškumas. Užtat čia uoliai ginamas „savanaudiškų lūkesčių principas“, budriai saugant, pavyzdžiui, antikonstitucinį atlygį už praeityje turėtą pareigybę, tai mokant iš tautos suneštų biudžeto lėšų valstybinių pensijų, rentų ar kitaip pavadintų išmokų pavidalu.
Ar reikia kažkokio ypatingo teisinio išprusimo, kad suprastum Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kurioje teigiama, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai? Ar tai nereiškia, jog Civilinio proceso kodekso norma, kuri leidžia kasaciniam teismui palikti galioti akivaizdžiai antikonstitucinį apeliacinės instancijos teismo aktą, prieštarauja Konstitucijai?
Pasirodo visa esmė slypi ne institucijos pavadinime, o konkrečių institucijos vardu veikiančių individų pilietiniame brandume, jų turėjime arba neturėjime valstybiško mąstymo, pagaliau jų dorovinėje sanklodoje ir paprasčiausio žmogiškojo sąžiningumo pagrinduose. Į teisėjo mantiją įkišta apgailėtina vidutinybė nevirsta sakralumu spinduliuojančia asmenybe. Literatūrinis įvaizdis – šliaužioti gimęs skraidyt negali – praktiniame gyvenime atitinka dabartinio Konstitucinio Teismo teisėjo įvaizdį. Tokia išvada peršasi ne dėl to, kad šis teismas neturi procedūrinių galių ginti konstitucines vertybes, kai jas išniekina konkrečius ginčus nagrinėjantys teismai. Šių teisėjų apgailėtinumas atsiveria tada, kai susiduri su jų primityviu melu, kurį nesigėdijama skleisti institucijos dokumente, kuris patvirtinamas visais devyniais Konstitucinio Teismo teisėjų parašais.
Kad neatrodytų, jog bandau Konstitucinio Teismo teisėjus pažeminti prasimanymais, tai pagrindžiu dokumentiniais įrodymais.
Štai 2023 m. rugsėjo 15 d. individualiu konstituciniu skundu, kuris Konstitucinio Teismo Administravimo ir protokolo skyriuje registruotas Nr. 1A-57/2023, teikiu argumentuotą prašymą: „pripažinti, jog LR CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai bei CPK 350 str. 1 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos atitinkamai 6 str., 7 str. 1 daliai, 30 str. 1 daliai, 109 str. 2 bei 3 dalims, 111 str. 1 daliai, 112 str. 6 daliai ir 117 str. 1 daliai“.
Pažiūrėkime, kokiais motyvais LR Konstitucinis Teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. KT87-A-S77/2023 „Dėl atsisakymo nagrinėti prašymą NR. 1A-57/2023“ grindžia atsisakymą nagrinėti minėtą individualų konstitucinį skundą:
„5.4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis nesprendžia, ar teismų sprendimai neprieštarauja Konstitucijai ir (ar) įstatymams, neturi įgaliojimų peržiūrėti teismų išnagrinėtų bylų ir panaikinti (pakeisti) teismų sprendimų;“ „5.5. Vadinasi, pareiškėjo prašymas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.“
Skaitau tokius Konstitucinio Teismo sprendimo teiginius ir negaliu suprasti, kur mano konstitucinio skundo prašymo tekste galima įžvelgti pageidavimą patikrinti ar koks nors teismo sprendimas neprieštarauja Konstitucijai. Lyg ir aiškiai valstybine kalba prašoma įvertinti Civilinio proceso kodekso normų, o ne kokių nors teismo sprendimų atitiktį Konstitucijos nuostatoms.
Tiesa, savo publikacijose esu ne kartą pasisakęs, kad Lietuvos teisėkūroje nėra sisteminio vientisumo. Nors Konstitucijos 7 straipsnis nurodo, jog negalioja joks aktas priešingas Konstitucijai, bet patikrinti teismų aktų atitiktį Konstitucijai jokios procedūros įstatymais nenumatytos. Žinoma, mūsų parengtame naujos LR Konstitucijos projekte, skirtame pilietinės visuomenės vertybėms įtvirtinti, numatyta ne tik Seimo, Prezidento, Vyriausybės, bet ir teismų aktų konstitucingumo kontrolė. Tačiau tai neturi jokio procedūrinio ryšio su individualiu konstituciniu skundu, kuris pagal įstatymines procedūras buvo pateiktas ir turėjo būti išnagrinėtas Konstituciniame Teisme.
Manau, kad bent kiek raštingas žmogus, nekalbant apie teisininkus, žino, jog Lietuvoje įstatymus, o tarp jų ir kodeksus (nagrinėjamu atveju – CPK) priima parlamentas, o ne teismai savo sprendimais. Kita vertus, individualaus konstitucinio skundo įžanginėje dalyje nurodomas ir ginčijamas aktas, ir jį priėmusi valstybės institucija, todėl suklydimui galimybių nėra.
Akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo sprendimą pasirašę visi devyni teisėjai nėra teisiniai beraščiai. Jie neabejotinai žinojo, jog skundžiama ne teismo sprendimas o Seimo priimto akto – Civilinio proceso kodekso kelių normų neatitiktis Konstitucijai. Tai ne kokio nors sprendimo projektą rengusio teisėjo padėjėjo apsirikimo klaida, o akivaizdus teisėjų profesinio neįgalumo simuliavimas, kuris rodo Konstitucinio Teismo teisėjų nepagarbą jų atstovaujamai valstybės institucijai ir pilietinės brandos bei valstybiško mąstymo stygių.
Jeigu iki tokio primityvaus melo nusipigintų koks nors kišenvagis, galima būtų suprasti. Bet kai su puošniomis mantijomis melo srutų duobėje in corpore „maudosi“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai – šiurpus vaizdas.
