Vytas VARUNGIS
Valdantieji vis stipriau pančioja visuomenę – Galimybių pasai (GP) net vaikams, kone priverstinis skiepijimas, testavimai, neadekvačios baudos ir kiti brutalūs pasikėsinimai į žmogaus prigimtines ir neliečiamas teises. Kodėl neslūgsta isterija dėl pandemijos ir vėl grasinama karantinu? Advokatas prof. dr. Ignas Vėgėlė įsitikinęs: šiuo metu ydingiausia mūsų teisinės sistemos grandis – teisėkūra. Tik tinkamai veikianti jos sistema galėtų iš anksto užkirsti kelią neteisėtiems „pandeminiams” teisės aktams.
Ignas Vėgėlė. Stasio Žumbio nuotr.
– Mūsų teisinė sistema eižėja. Kuri jos grandis pažeidžiamiausia? – „Vakaro žinios” klausė I.Vėgėlės.
– Jei Lietuvos teisinę sistemą apibrėžtume plačiąja prasme – kaip visuomenės ir valstybės santvarkos sudėtinę dalį – tai, mano įsitikinimu, daugiausia rūpesčių šiuo metu kelia teisėkūros procesai. Kalbu tiek apie teisės aktų, kuriuos priima vykdomosios valdžios institucijos, tiek apie įstatymų leidybą.
Teisėkūros pagrindų įstatyme numatomi labai aiškūs reikalavimai: teisėkūros subjektai, rengdami teisės aktus, privalo įvertinti numatomo teisinio reguliavimo poveikį ir visas galimas jo alternatyvas, privalo įsitikinti esamo teisinio reguliavimo reikalingumu ir tinkamumu, turi atlikti jo stebėseną, visose teisėkūros stadijose konsultuotis su visuomene. Akivaizdu, kad daugelio šių reikalavimų netenkina dalis „pandeminių” teisės aktų. Jei tai būtų pirmasis pandemijos pusmetis, galėtume užmerkti akis, tačiau kai ekstremaliosios padėties sąlygomis gyvename jau dvejus metus – tokia situacija nėra priimtina.
Ar galime kalbėti apie įstatyme numatytą reikalavimą privalomai konsultuotis su visuomene, jei operacijų vadovas ar kitas pareigūnas vienasmeniškai per žiniasklaidą nurodo kaskart besikeičiančius teisių ribojimus? Ar išaiškinamos (ir apskritai ar svarstomos) alternatyvos, ar įsitikinama teisinio reguliavimo reikalingumu ir tikslingumu?
Čia galima vardinti begales pavyzdžių: GP vaikams, skirtingos testavimo galimybės GP gauti ir dirbti, mokamas ir nemokamas testavimas priklausomai nuo to, ar asmuo vakcinuotas, ar ne, skirtingi reikalavimai viešiems renginiams, pavyzdžiui, užvertos darželių ir mokyklų durys Kalėdų šventėms ir greta vykstantys daugiatūkstantiniai koncertai arenose, nenustatant tokiems renginiams net atstumų laikymosi ar maksimalaus asmenų skaičiaus ir t.t.
– Kokios pagrindinės teisėkūros spragos?
– 2018 m. Valstybės kontrolė paskelbė 2014-2017 m. teisėkūros proceso valstybinį auditą. Tuo metu jai vadovavo Arūnas Dulkys, šiuo metu einantis sveikatos apsaugos ministro ir operacijų vadovo pareigas. Tuomet nustatyta, kad pirmiausia nesiimama pakankamų veiksmų, jog būtų įvertinta, ar galiojantys teisės aktai vis dar tinkami teisinio reguliavimo tikslams pasiekti.
Antra, rengiant teisės aktų projektus, neįvertinamos arba tik formaliai įvertinamos galimos numatomos teisinio reguliavimo pasekmės. Trečia, teisės aktų gausa ir įstatymų priėmimas, svarstant skubos ir ypatingos skubos tvarka, nesudaro tinkamų sąlygų išsamiai įvertinti Seimui pateiktų įstatymų projektų. Ketvirta, į teisėkūros procesą per mažai įtraukiama visuomenė, trūksta viešumo ir skaidrumo.
Norėtųsi operacijų vadovo paklausti, ar jis atsimena ir įgyvendina tai, ką siūlė anuomet nedelsiant taisyti? Ar tenkinamas bent vienas Valstybės kontrolės nustatytas reikalavimas priimant teisės aktus p. A.Dulkiui einant jau nebe valstybės kontrolieriaus, bet operacijų vadovo pareigas?
Deja, nemažai spragų yra ir Seimo teisėkūros procesuose. Kaip ir audituotu laikotarpiu, taip ir šiuo metu itin svarbūs įstatymai priimami skubos ar ypatingos skubos tvarka, taip trumpinamas įstatymų projektams svarstyti skirtas laikas, nukenčia priimtų teisės aktų kokybė. Nesudaromos sąlygos užtikrinti įstatymų leidybos proceso skaidrumą bei viešumą, nes taikomi ne visi įprastai įstatymų projektų svarstymo tvarkai būdingi etapai, mažėja galimybė teisėkūroje dalyvauti suinteresuotiems asmenims. Juk neaiškus, perteklinis reguliavimas, tarpusavyje nesuderinti teisės aktai apsunkina teisės taikymą ir sukelia teisinius ginčus, didina administracinę naštą, viešojo valdymo institucijų veiklos apimtis, sudaro prielaidas korupcijai, valstybės biudžeto lėšų neefektyviam panaudojimui ir kitiems neigiamiems reiškiniams. Juk tai tos pačios Valstybės kontrolės išvados!
Minėtų klaidų ir galimų pažeidimų gausa lemia nekokybiškus, nepagrįstus, neproporcingus ar žmonėms tinkamai nepaaiškintus sprendimus. Kyla visuomenės grupių nepasitenkinimas, kuris valdomas priešinant skirtingas visuomenės grupes. Toks politikos metodas yra naudojamas siekiant konsoliduoti ir sustiprinti remiančiųjų ar palaikančiųjų gretas. Nemanau, kad jis yra etiškas ar tvarus: ilgainiui reguliavimo spragos tampa tokios akivaizdžios, kad abejojantys prisijungia prie nepritariančiųjų.
Tokią situaciją stebime šiuo metu: daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų nepritaria GP reguliavimui, prašo prezidento kreiptis į Konstitucinį Teismą. Peticija dėl šio klausimo vos per 10 dienų surinko rekordiškai didelį parašų kiekį – per 100 tūkst.! GP tepritaria vos 20 proc. gyventojų.
– Po didžiulio atgarsio sulaukusioje kalboje Visuotiniame advokatų tarybos susirinkime gerą sakėte, kad dešimtmetį stebime asmens teisės į privatų gyvenimą eroziją, gimsta nauja pasaulio tvarka, kai teisė ir teisingumas gali tapti utilitarizmo metodu. Ar šioje krizinėje situacijoje advokatai dar gali ir nori apginti žmogaus teises į gyvybę, neliečiamumą, privatumą?
– Svarbus teisminės sistemos reikalavimas: valstybės pareiga yra užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą. Tai reiškia, kad valstybė privalo suteikti galimybę žmogui gintis nuo baudžiamojo persekiojimo ar tariamos administracinio pažeidimo veikos. Išimtiniais atvejais Europos Sąjungos ir Lietuvos teisė reikalauja, kad jam būtų priskirtas privalomas advokatas. Visais atvejais valstybė privalo sudaryti galimybę asmeniui tinkamai įgyvendinti savo teises į gynybą, užtikrinant advokato ir jo ginamojo teises, gynybos garantijas.”
Noro gintis valstybė negali sureguliuoti. Tai reiškia, kad teisinė gynyba priklauso nuo paties asmens norų. Kitaip tariant advokatas gins asmenį tuomet, kai pats asmuo nori ir siekia gintis. Joks teismas ar advokatas negali apginti žmogaus, kuris, pavyzdžiui, eidamas apsipirkti į prekybos centrą, pateikia kitam asmeniui priskirtą GP. Anot prokurorų, tai – nusikaltimas, baudžiamas ne tik ypač didele pinigine bauda, bet ir laisvės atėmimu. Jei žmogus sutinka su tokia įstatymo ir jo veiksmų interpretacija, jos neginčija – teismas priims baudžiamąjį įsakymą net nerengdamas bylos nagrinėjimo. Beje, įsiteisėjęs toks įsakymas net negali būti vėliau skundžiamas.
– Diskusijos dėl neadekvačių bausmių už svetimą Galimybių pasą atsimuša lyg į sieną.
– Čia reikėtų kelti prokurorų kompetencijos ir nepriklausomumo klausimus: nejau iš tiesų jie įsitikinę, kad tokia veika yra tiek pavojinga, verta baudžiamojo persekiojimo ar net laisvės atėmimo? Teisininkai taip pat pasigenda prokuratūros viešojo intereso gynimo vaidmens. Juk tik ši institucija turi teisę jį ginti, tačiau pastaruoju metu apie ryškesnius procesus neteko girdėti.
Panašūs dalykai ir civilinių teisinių santykių srityje. Pavyzdžiui, švelniai tariant, abejotino teisėtumo reikalavimas pateikti GP prieš patenkant į maisto prekių parduotuvę veiks tol, kol joks asmuo tokio reikalavimo neužginčys.
Reikia pabrėžti, kad šiuo metu jau yra ne vienas skundas ar ieškinys teismuose dėl galimai neteisėtų „pandeminių” ribojimų. Vien Konstitucinio Teismo proceso laukia keturios bylos, viena jų – dėl GP.
Vis dėlto teismo procesas, deja, yra lėtas, jis privalo būti vykdomas griežtai pagal įstatyme numatytas procedūras. Jis galimai neteisėtą reguliavimą tikrina ex post, t.y. po įvykių ar po to, kai tam tikras reguliavimas jau veikia. Todėl pabrėžiu, kad šiuo metu ydingiausia teisinės sistemos grandis – teisėkūra, kurios tinkamai veikianti sistema galėtų užkirsti kelią neteisėtiems teisės aktams ex ante (iš anksto, dar jiems nepradėjus veikti).
– Visuomenė stipriai išvarginta ir supriešinta. Ar turėsime valios ir jėgų kartu išsikapstyti iš šios gilėjančios duobės?
– Aš tikiu, kad tai yra tik laiko klausimas. Žinoma, priklauso ir nuo kiekvieno mūsų, nuo pasaulinių ir europinių tendencijų, kylančių sveikatos ir karinių konfliktų grėsmės, ekonominės ir finansinės padėties.
Suvaldant COVID-19 pandemiją itin svarbu tinkamai įvertinti „Omikron” mutacijos plitimą ir grėsmę. Turime iššūkį, apie kurio tikimybę kalbėjo drąsūs medikai ir mokslininkai, tiesa, tuo metu jie buvo vadinami sąmokslininkais.
Menkai vakcinuota Pietų Afrika džiaugiasi gerokai lengvesne ligos forma ir naikina didžiąją dalį suvaržymų. Tuo metu intensyviai paskiepytą Europą pasiekia didelė susirgimų banga, neatsižvelgdama į asmens imunizacijos statusą, todėl žemynas užsidaro.
Sakoma, iš klaidų mokomasi – matysime, ar taip įvyks Lietuvoje. Juk viruso valdymo scenarijai visų pirma priklauso nuo valdžios institucijų gebėjimų ir tinkamo planavimo: nuo prezidento veiksmų, Seimo ar Vyriausybės atsako.
– Bet valdantieji vėl grasina karantinu. Kas vyksta?
– Šiuo metu stebime keistą tendenciją: visoje Lietuvoje mažėja susirgimų „kovidu”, ligoninių užimtumas, o Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pradeda kalbėti apie būtiną trumpą ir griežtą karantiną. Pašaipiai koks prašalaitis pasakys: SAM jau suplanavo, kad po nereguliuojamų daugiatūkstantinių naujametinių koncertų ir renginių susirgimų skaičius neišvengiamai augs. Tiesą sakant, šie planai man panašūs į atsaką prezidentui dėl jo ketinimų kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl GP reguliavimo – įvedus karantiną, Ekscelencijos sustabdytas GP reguliavimas nebus juntamas gyventojams, nes būsime visi uždaryti.
Be to, tai ir galimybė kaltinti, kad dėl GP veikimo stabdymo kilo susirgimų banga, jei statistika rodys susirgimų skaičiaus didėjimą. Kartu tai ir pasiruošimas vasario 14 dieną ketinamai įvesti privalomai vakcinacijai. Juk negalima įvesti privalomo skiepijimo, jei liga traukiasi ir pandeminė situacija tik gerėja. Jei anksčiau kaip mantros klausydavome PSO patarimų, tai šiuo metu jos perspėjimai Lietuvoje neatrodo girdimi.
– Kokį vaidmenį dar galėtų suvaidinti prezidentas bandant sušvelninti krizę?
– Viliuosi, kad prezidentas imsis iniciatyvos užsienio reikalų politikos suvaldyme. Esame tokioje įtemptoje situacijoje, kai šalia nesutarimų su kaimynais, kurie pasiuntė būrius pabėgėlių ar sukoncentravo karinę galią prie Ukrainos sienų, įsitraukėme į konfliktą su Kinija, beje, aiškiai suvokdami, kad konflikto išvengti nepavyks. Kinija – toli, bet ekonominė jos galia Lietuvoje, mano supratimu, nebuvo tinkamai įvertinta prieš priimant užsienio politikos sprendimus.
Kinijos veiksmai Lietuvos prekybininkų ir gamintojų atžvilgiu, taip pat ir besikeičiantis užsienio investuotojų požiūris į Lietuvą gali lemti milžiniškus nuostolius ne tik konkretiems Lietuvos verslininkams, bet ir Lietuvos finansų sistemai. Europinių pinigų ar didinamų mokesčių dėl galimo Kinijos atsako gali nepakakti, kad „uždengtume” biudžeto pajamų mažėjimą.
Turėtume kalbėti ne tik apie trumpalaikes pasekmes, bet ir apie ilgesnį periodą: jau dabar Lietuvos reputacijai, kaip saugiai valstybei investicijoms, padaryta didelė žala. Prezidento iniciatyvos susigrąžinimas šiuo sudėtingu laikotarpiu galėtų leisti sumažinti įtampą tiek su Kinija, tiek sukuriant glaudesnius ryšius su Lenkija ar sprendžiant itin sunkų galvosūkį dėl santykių su Baltarusija ir Rusija. Juk Konstitucija aiškiai pabrėžia, kad prezidentas sprendžia svarbiausius užsienio reikalų klausimus.
