Aistė Pangonytė. Apie vardų ir pavardžių (ne)gramatinimą – teismams ir ne teismams

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2024 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-13-662/2024 pranešė, kad kreipsis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. Nr. I-1031 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte (originali 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavardę Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis ir teisinės valstybės principą.

Šioje byloje Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) LVAT prašymu jau išsamiai atsakė į klausimus, iškeltus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT), taip pat išplėstinės LVAT teisėjų kolegijos klausimus viešame teismo posėdyje (2024 m. birželio 19 d.), nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka.

Norisi tikėti, kad pavyko paprastai paaiškinti anksčiau byloje supainiotus dalykus.

Šį kartą – glaustas paaiškinimas, kas yra gramatinimas pagal lingvistinę apibrėžtį, bet pirmiausia naudinga pateikti kvestionuojamo Aukščiausios Tarybos 1991 m. nutarimo 2 punktą:

„2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis.

Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).“

Iš nutarimo formuluotės lyg turėtų būti aišku, kas yra gramatinimas, tačiau štai dar apibrėžtis iš naujausio aprobuoto lietuvių kalbos rašybos taisyklių rinkinio:

„Lietuvių kalbos rašyba: taisyklės, komentarai, patarimai“ (parengė Rasuolė Vladarskienė, Palmira Zemlevičiūtė; leidinys PDF), patvirtinta VLKK 2022 m. sausio 6 d. nutarimu Nr. N-1 (190) – žr. 9 punktą:

„Asmenvardžio gramatinimas – kitos kalbos asmenvardžio (vietovardžio) priderinimas prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos pridedant lietuvių kalbos linksnių galūnes.“

Pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles autentiškus kitų kalbų asmenvardžius, kartu ir oficialius nesugramatintus Lietuvos piliečių asmenvardžius, rišliame tekste reikia gramatinti – jiems pridėti lietuviškas galūnes.

Lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą pateikti kitų kalbų asmenvardžiai (dar sakoma, transkribuoti) paprastai yra gramatinami tiek rišliame, tiek nerišliame tekste.

Turbūt aišku, kad nėra nesugramatintų lietuvių kalbos žodžių

Visi jie yra su galūnėmis, taip pat ir asmenvardžiai. Vardažodžiai linksniuojami, veiksmažodžiai asmenuojami – taip sukuriami ryšiai tarp žodžių, o galūnėse – ne tik asmens ar linksnio, bet ir giminės, skaičiaus, veiksmažodžių laiko duomenys.

Kitų kalbų žodžiai, atėję į lietuvių kalbą, integruojami, priderinami, vardažodžiams pridedant atitinkamos giminės, skaičiaus ir reikiamo linksnio galūnes, veiksmažodžiams – veiksmažodžių.

Taip sugramatinti svetimų kalbų žodžiai pilnavertiškai veikia lietuvių kalboje; jų pilnas „Tarptautinių žodžių žodynas“ ir naujesni šaltiniai, pvz.: lot. capellanus – kapelionas, it. cappuccino – kapučinas, pranc. parlement – parlamentas, isp. daiquiri – daikiris, dan. hygge – hiugė…

Nesugramatintas kitų kalbų žodžių formas tinka palikti izoliuotais atvejais.

Tokias vietovardžių formas galima pamatyti oficialiuose žemėlapiuose, tarptautinių maršrutų duomenyse (kartais pagrečiui su transkribuotomis ar tradicinėmis), pvz.: Tallinn / Talinas, Warszawa / Varšuva.

Tokias asmenvardžių formas – asmens dokumentuose ir atitinkamai pagal juos – įvairiuose sąrašuose, atlapo kortelėse ir pan., pvz.: Georg Cook, Waldemar Vaitkun.

Tačiau tai, kas izoliuotu atveju nesugramatinta, rišliame tekste būtina sugramatinti būtent dėl teksto rišlumo.

Ar būtina galūnes pridėti prie kitų kalbų asmenvardžių? Taip, rišliame tekste būtina, o kad būtų aiškiai matyti, kas pridėta, galūnę galima pridėti po apostrofo.

Poreikis matyti tikslią oficialią formą, jeigu ji nesugramatinta, yra dokumentuose ir visais kitais atvejais, kai reikalingas ar pageidaujamas tikslumas, pvz.: Prašymas išsiųstas Waldemar’ui Vaitkun’ui.

Kokios rūšies asmenvardžiams kokias galūnes pridėti, aiškumo suteikia rekomendacija „Dėl autentiškų asmenvardžių gramatinimo“, patvirtinta VLKK 2016 m. gegužės 26 d. protokoliniu nutarimu Nr. PN-3.

Ar vien tik lietuvių kalbai prireikia gramatinti kitų kalbų asmenvardžius?

Tikrai ne vien, to prireikia visoms kalboms, kurios vardažodžius linksniuoja, taip elgiamasis visose aplinkinėse šalyse, nes juos linksniuoja ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir baltarusiai…

Iš karto galbūt su tuo ne visi sutiktų, nes kai kuriose kalbose, kitaip negu lietuvių, vardininko galūnė gali būti nulinė. Tačiau pateikus analogijų abejonių greitai nebelieka.

Pavyzdžiui, ukrainiečių kilmės Lietuvos piliečio vardas asmens dokumente jo pageidavimu įrašytas nesugramatinta forma – Bohdan.

Jis iš pradžių nepatenkintas klausia, kodėl prie jo vardo pridedama galūnė – juk tai ukrainietiškas vardas.

Aiškinamės per analogiją

Lietuviai linksniuoja Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vardą ir pavardę, kaip ukrainiečiai linksniuoja Lietuvos prezidento vardą ir pavardę Gitanas Nausėda: ukr. Ґітанас Науседа, kilm. Ґітанаса Науседу… (Estų kalba galininko forma Nausėdat. Lenkų kalba įnagininko forma Gitanasem Nausėdą…)

Kaip tose kalbose, taip ir lietuvių, norint suregzti rišlų sakinį, galūnė reikalinga, pvz.: Patenkintas Bohdan‘o prašymas.

Tiesa, žiniasklaidoje paprastumo, sklandumo dėlei apostrofai retai vartojami, bent jau minint užsienio šalių piliečių asmenvardžius, tačiau tikrai galėtų būti vartojami dažniau, kai reikia atidumo vartoti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes: ne apskritai vengti galūnių, bet pridėti jas, kokios yra reikalingos, tik atskiriant nuo oficialios nesugramatintos formos apostrofu.

Grįžkime prie LVAT klausimo

Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvos Respublikoje, dar net nesulaukusioje visuotinio tarptautinio pripažinimo, nuspręsta piliečiams išduoti pasus, vardus ir pavardes rašyti valstybine lietuvių kalba, tačiau daryti išimtį kitos, ne lietuvių, tautybės asmenims – rašyti atsižvelgiant į jų pageidavimą turėti vardo ir pavardės įrašą tokios formos, kokia būdinga pagal jo tautinės kalbos taisykles.

Kalbos komisija savo ruožtu skubiai parengė Lietuvos lenkų (1991 m. kovo 28 d.), baltarusių (gudų) (1991 m. rugsėjo 26 d.), ukrainų (ukrainiečių) (1991 m. lapkričio 25 d.) pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles (perrašai iš rusų kalbos taisyklės buvo parengtos dar 1990 m.).

Verta pastebėti, jog kitokio tipo asmens dokumento nebuvo – tik pasas. Todėl Aukščiausiosios Tarybos nutarimo antraštė – „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.

Šis nutarimas galiojo daugiau kaip trisdešimt metų (plačiau žr. čia) ir neteko galios 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui, kuris Seimo buvo priimtas 2022 m. sausio 18 d. ir Prezidento pasirašytas 2022 m. sausio 25 d. (toliau – Asmenvardžių įstatymas).

Kas pasikeitė įsigaliojus Asmenvardžių įstatymui?

Jam įsigaliojus, kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiai gali pageidauti įrašo asmens tapatybės dokumente ne tik pagal savo tautinės kalbos gramatiką (t. y. be lietuviškos galūnės), bet ir savo gimtosios kalbos rašyba.

Pavyzdžiui, lenkų tautybės pilietis anksčiau turėjo du pasirinkimus: Valdemaras ar Valdemar, dabar turi trečią – Waldemar.

Taigi Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punkto imperatyvi nuostata rašyti kitos, ne lietuvių, tautybės asmenų vardus ir pavardes lietuviškais rašmenimis pagal tarimą – panaikinta, tiksliau – nebegalioja.

Ar nuostatos „lietuviškais rašmenimis pagal tarimą“ buvo atsisakyta todėl, kad ji neatitiko Konstitucijos? Vis dėlto ne, labiau dėl politinės valios.

Ar dėl negramatinimo nuostatų, kaip išimties kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiams, nenukentėjo ir nenukenčia lietuvių tautybės piliečiai?

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.

KT nutarė, kad minėtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. LVAT dar kartą kelia klausimą dėl atitikties 29 str. nuostatoms, tik šįkart kitaip.

Mėginant supaprastinti, jis gali skambėti taip: ar dėl negramatinimo nuostatų, kaip išimties kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiams, nenukentėjo ir nenukenčia lietuvių tautybės piliečiai?

Toks klausimas daugeliui skamba keistokai

Kodėl lietuvių tautybės asmuo turėtų panorėti vardus ir pavardes rašyti be galūnių: Vytaut (as), Domant (as), Vincent (as), Baland (is), Darg (is), Bals (ys), Degės (ys), Marcink (us), Zelč (ius)? Tikriausiai tam reikalingas kontekstas.

Minėtose Lietuvos lenkų, baltarusių (gudų), ukrainų (ukrainiečių), rusų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklėse (taisyklės tebegalioja) yra du skyriai: iš pradžių pateikiamos rašybos pagal apytikslį tarimą instrukcijos, o baigiama gramatinimo punktais.

Vieni iš jų apie vyrų, kiti apie moterų asmenvardžius, treti universalūs.

Pavyzdžiui, vyrų asmenvardžiams, kurie baigiasi kietuoju priebalsiu, pridedama galūnė –as, pvz.: lenk. Grzegorz – Gžegožas, ukr. Чобот – Čobatas.

Moterų pavardėms, kurios baigiasi priebalsiu, galūnės nededamos, pvz.: ukr. Гаврилюк – Havryliuk, brus. Савіч – Savič. Asmenvardžių galūnė –a atitinka lietuvišką galūnę –a, pvz.: lenk. Gumowska – Gumovska (vyr. Gumowski – Gumovskis), brus. Паўліна – Paulina (vyr. Паўлін – Paulin(as)), rus. Чяплинская – Čiaplinskaja (vyr. Чаплинский – Čiaplinskij / Čiaplinskis).

Tikriausiai būtent dėl kitų kalbų kitokios pavardžių sistemos, dėl kitokios nei lietuvių kalboje moterų pavardžių darybos ir formos kilo reikalas atsigręžti į negramatinimo išimtis, nustatytas nuo pat nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžios ir toliau galiojančias Asmenvardžių įstatyme, Vyriausybės ir teisingumo ministro patvirtintose taisyklėse dėl asmenvardžių rašymo ir keitimo.

Išimtys buvo nustatytos atsižvelgiant į kitos (ne lietuvių) tautybės asmens norą ir poreikį išreikšti savo tautinę tapatybę, t. y. kad jo(s) tautinė tapatybė atsispindėtų vardo ir pavardės įrašus darant ne pagal valstybinės kalbos, o pagal tautinės kalbos taisykles.

Kiek prasminga kelti klausimą dėl išimtinių negramatinimo sąlygų išplėtimo, padarymo nebeišimtinėmis ar nuostatų apvertimo, paaiškės nagrinėjant bylą.

Aišku tiek, kad kartu su atitikties Konstitucijos 29 straipsniui klausimu eina ir kalbinis: į kokios kitos, jei ne lietuvių kalbos, gramatiką, tada būtų atsiremiama?

Autorė yra VLKK Bendrojo skyriaus vyr. žinovė

________________________

Svarbių teisinių nuostatų puslapis vardų pasvetainėje, žr. čia.

Svarbios temos šios svetainė skyriuose: Asmenvardžiai ir Svetimvardžiai