Danutė ŠEPETYTĖ
Jei sutiktume, kad valstybės sėkmę ir jos piliečių gerovę didžia dalimi sąlygoja elitas, galėtume pajuokauti: Lietuva ims klestėti tada, kai užsiaugins kritinę elito masę. „To nebus niekada“, – stabdo filosofas, menotyrininkas, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius Algirdas GAIŽUTIS, prieš kelerius metus išleidęs knygą „Daugiaveidis elitas“.
– Kodėl, profesoriau?
– Nebus tos dienos niekada. Šiuo atveju negalima fiksuoti tikslo: nuo – iki. Tačiau aš laikausi nuomonės, kad visuomenė neišvengiamai turi elitą, – ji be jo negalėtų egzistuoti. Atrodo, kad be elito visuomenė iš viso nepajėgtų turėti ateities. Žinoma, jeigu jis silpnas, praradęs tradicijas, nevienijantis ir nesuvienijantis savo pastangų, visuomenės raida faktiškai esti klampi, sulėtėjusi. Visuomenė gyvybinga tol, kol joje saugomi, nenuskursta ir neišnyksta elito židiniai.
– Vis dėlto ėmęsis elito temos prisipažįstate galįs įgyti priešų, nes dažnam galit pasirodyti pretenduojantis į išskirtinę visuomenės dalį.
– Dabartiniame XXI amžiuje yra ne tik populiaru, bet neišvengiama tyrinėti tarpdisciplinines sritis, tarp jų ir elitologiją, įeinančią tiek į filosofijos, tiek į kultūrologijos, religijotyros, politologijos, sociologijos lauką. Daugelyje garsių pasaulio universitetų, ypač tuose, kurie turi tokias gilias aristokratines tradicijas (Sorbonos, Kembridžo, Oksfordo, Harvardo, Jeilio, Stanfordo), skaitomi solidūs elitologijos kursai. Mokslininkų grupės ir filosofai įvairiais pjūviais nagrinėja šią svarbią problematiką, nes ji itin aktuali siekiant sukurti tikrąja to žodžio prasme demokratinę visuomenę, kuri tenkintų individo ir bendruomenės, piliečio ir valstybės, atskirų socialinių sluoksnių interesus.
– Prasmių nykimo ir kaitos laikais bent Lietuvoje vadintis elitu pretenduoja kiekvienas garsiau rėkiantis ar dažniau matomas per televiziją. Ar jie neklysta?
– Elitas – tai tam tikras žmonių tipas, sutinkamas įvairiuose visuomenės sluoksniuose, bet toli gražu ne visuose. Man labai patrauklus Konfucijaus raštuose aptinkamas žodinis kilnaus žmogaus portretas: valdyti valstybę, daryti įtaką bendruomenei, visuomenei gali ne bet kas, – tam reikalingas gilus, esminis išsimokslinimas, išsilavinimas ir tam tikros charakterio, dorybinio elgesio savybės, ritualo kaip normų ir įsipareigojimų savo šeimos, valstybės, visuomenės atžvilgiu laikymasis… Kilnaus žmogaus, žmogaus, einančio šviesos link, priešybės yra nemokša, niekšas, vagis, palaidūnas, žmogus be sąžinės, be įsipareigojimų ir atsakomybės, nesilaikantis duoto žodžio, ir daugybė kitų dalykų, kuriuos Konfucijus savo svarstymuose aiškiai, nedviprasmiškai išdėsto. Valdyti valstybę, būti arčiausiai vadovo, atlikti aukštų valdininkų pareigas, pagal Konfucijų, – tai tik linkstančių į šviesą priedermė. Jeigu prieitume prie europietiškų ištakų, mūsų civilizacijos pamatuose (senovės graikų, romėnų ir vėlesnių) rastume daug fundamentalių veikalų, kur ne tik rašoma apie elitą, bet ir apie valstybės santvarkas, ir apie aristokratiją, kuri ir turi šitą pareigą valdyti visuomenę. Platonas, ieškantis idealiosios valstybės modelio, ar Aristotelis, lyginantis įvairiausias jos formas, prieina prie išvados, kad vis dėlto visuomenę geriausiai gali valdyti aristokratinis elitas, kur kilmė dera su ypatinga gyvenimo patirtimi, išmintimi, įsipareigojimais bendruomenei, valstybei ir turtu, suteikiančiu galimybę žmogui būti tikru geradariu. Ir šiandien turtingi žmonės daugelio žmonių gyvenimą gali esmingai pagerinti.
– Galbūt su sąlyga – jei tasai žmogus yra dvasios aristokratas?
– Dvasingumas ir elitiškumas gan sinonimiškos sąvokos. Na, o viena didžiausių dorovinių vertybių yra žmogaus teisingumas. Galima sakyti, būtent teisingumo pagrindu atsiranda ir gyvuoja kitos svarbiausios vertybės žmonių santykių „aš ir tu“, „aš ir kitas“, „aš ir kiti“ erdvėje. Man pačiam tie dalykai, skaitant ir mąstant apie juos, daro didelį įspūdį – kaip išugdyti, išlavinti ir išlaikyti žmogaus teisingumo jauseną, teisingo elgesio variacijų supratimą. Tas yra svarbu ir visoms politinėms partijoms, kovojant tarpusavyje dėl valdžios galios. Joms gyvybiškai būtina turėti brandų politinį elitą, atitinkantį kilnaus žmogaus modelį, kuris būtų ne tik atrama, bet ir savotiškas garantas, kad partijos per tam tikrą laiką galės tesėti savo pačių įsipareigojimus, garsiomis kategorijomis kalbant, tautos, visuomenės, žmonijos (anaiptol ne abstrakcijos) labui.
– Deja, deja. Jūs pabrėžiate elito žmogaus atsakomybę už bendruomenę, tautą, valstybę, tačiau Lietuvoje partinio „elito“ įsipareigojimai tautai ir visuomenei dažniausiai baigiasi sulig rinkimais.
– Be šito aspekto apskritai neįmanoma kalbėti apie elitizmo prasmę politikų ir politikierių margumyne, o ėmę kalbėti, ko gero, nukryptume teorijų, priskiriančių elitizmą biologinei prigimčiai, link; trumpai tariant, teigiančių, jog elitas neva esąs determinuotas genetiškai.
– Kita vertus, juk naivu būtų manyti, kad žmonės gimsta su vienodais protiniais sugebėjimais?
– Neurofiziologijos pasiekimai mus priverčia labai rimtai, ypač švietimo sistemoje, apie tuos dalykus susimąstyti. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto profesoriai, kuriuos buvome pasikvietę į universitetą, remdamiesi jų modelio pritaikymo Suomijoje ir kai kuriose kitose šalyse patirtimi įrodinėja, kad dabartinėje mokykloje mokymo charakterį reikia keisti atsižvelgiant į naujausius mokslo duomenis. Jų siūlomas individualus inkliuzinis mokymas (universalusis dizainas) prisitaiko prie kiekvieno mokinio galių ir galimybių, kurios esti nulemtos ir genetiškai. Kitaip sakant, jei mokymo programose reikalausi iš visų moksleivių vienodų rezultatų, neatsižvelgsi į jų sugebėjimų lygmenį ir jam netalkinsi, tai prarasi ne tik atskiro moksleivio rusenančią individualybę, bet ir jo norą siekti mokslo.
– Ši tema itin jautri, ypač jums, profesoriau, bet grįžkime prie lietuviško elito.
– Lietuviško elito tyrinėjimai dar tik prasidėję (ypač didžiųjų giminių tyrinėjimas) ir teikia gerų vilčių. Nors jo istorija yra visavertė ir nepakartojama, sovietmečiu dėl suprantamų priežasčių ši tema buvo apeinama ir, matyt, dėl to lig šiol tebėra gaji nuomonė, neva Lietuvoje tikro elito nė nebuvo, o jei buvo, tai jis buvęs garbėtroškos, turto, galios valdyti susaistytas, toksai menkas, nutautėjęs ir sulenkėjęs, žodžiu, buržuazinės klasės vedlys.
– 1918 metais Lietuvos valstybę juk atkūrė elitas…
– …į kurį įsiliejo paskui ne vien elitui pagal kilmę priklausantys žmonės… Lietuvos istorijoje elitas egzistavo visada, tik jo istorija – tarsi sutrūkinėjusi upės vaga, labai sudėtinga ir dramatiška. Jeigu paimtume kitas tautas, kurios nebuvo užkariautos, jų elito istorija ritminga, be didelių pertrūkių, pavyzdžiui, italų, prancūzų, anglų, ispanų ir kt. Lietuvos elito istorijai būdingi dramos, netgi tikro tragizmo aspektai. Juk kartu su rašmenimis, paminklais, istorine atmintimi užkariautojai visuomet pirmiausia stengiasi fiziškai sunaikinti elitą. Atgavus nepriklausomybę XX a. pradžioje, elitas sunkiai, bet pradėjo atgimti kaip tas feniksas iš pelenų. Nors nepasakysi, jog per tokį trumpą laikotarpį daugelis jaunuolių išvyko studijuoti į Vokietiją, Prancūziją, kitas Europos valstybes, bet nors nedideliu mastu šis procesas iš tikrųjų vyko sparčiai ir pastebimai. Elitas tiesiog pradėjo kvėpuoti, derindamas savas nacionalines ir kitų šalių perimtas patirtis, formuotis profesiniu pagrindu, pvz., karininkijos, diplomatijos ir kitose srityse…
– Turbūt tektų pavargti ieškant šviesuomenės pagal jūsų charakteristiką – kilnių, teisingų, atsakingų už Tautos likimą žmonių. Kaip pagausinti tą išskirtinę visuomenės dalį?
– Elitizmo židiniai nuo seno – šeima ir mokykla, ir jau minėti universitetai, suteikiantys elitizmui pilnatvės pagrindą. Tą silpną elitizmą mūsuose nustelbia švietimo mėšlungiški trūkčiojimai mūsų valstybėje, už ką atsakingi ne vien universitetai, bet ir Vyriausybės bei motininė ministerija. Natūralu, kad valstybės pastangos turi būti skirtos visų švietimui ir skurstančiųjų sluoksnio mažinimui. Elito atsakomybė neturi apsiriboti viduriniąja klase. Skurdas yra reali ir, galima sakyti, baisi kategorija, nes skurdo valdomą žmogų daug lengviau įvelti į įvairiausias nusikalstamas veikas. Pasirodo, dabartinėmis sąlygomis bet kurioje technikos ir technologijų, ekonomikos ir kultūros aukštų rodiklių valstybėje, ar tai būtų Vokietija, Anglija, Prancūzija, ar kitos, žemutinis visuomenės sluoksnis, kartais vadinamas „liumpenu“, susijęs su narkotikų bizniu, prostitucija, prekyba žmonėmis ir jų organais, kriminaliniais nusikaltimais ir kt., yra gana didelis, – kai kur siekia net 3 procentus. Įsivaizduojate, kiek daug žmonių, balansuojančių tarp laisvės ir kalėjimo…
– Ką tartumėt apie elito ir autoritetų sunykimą europinėje erdvėje? Galbūt ši tendencija tiesiog užprogramuota liberaliųjų nuostatų, kuriomis kliedi Europa?
– Liberalizmas itin dažnai pervertina kiekvieno individo reikšmę, nejučiomis sumenkindamas tautos, etnoso svarbą, ir netgi susidaro vaizdas, kad jis eina prieš tautą. Tačiau yra liberalizmas bei jo atmainos ir libertinizmas, juos dera skirti. Kad ir kaip būtų keista, kai kuriomis nuostatomis dabartiniai laikai susišaukia su praeities istoriniais laikotarpiais. Sakysim, po klasikinės Graikijos atsiranda labai įdomūs kinikų, sofistų ir kitų mišrių filosofinių tėkmių pasvarstymai. Pagal juos, pati valstybė, autoritetų gelmės ir valdžios ne tiek ir svarbu, nes viską lemianti sąlyga – žmogaus ryšys su gamta. Teigiama, kad žmonės iš prigimties visi lygūs, kad aukšti išvedžiojimai apie ypatingą kultūros galią esą bereikšmiai, kad Prometėjas, Odisėjas ir kiti dievai, didvyriai, išaukštinti Homero ir garsiųjų tragedijos kūrėjų bei filosofų, tėra elitizmo atgyvenos… Įdomu, kad Lietuvos postmoderno stilistikoje irgi gali sutikti neįprastą ir podažniai tik žaidžiančią, šokiruojančią, patirtį, kuri, mano manymu, gerai atspindi lūžį europinėje kultūroje, dabar išgyvenančioje ne vien atradimų, pakylėtumų, bet ir sąmonės krizės apraiškų nelygumus.
