Aktorius G. Storpirštis: Lietuvių kantrybė atlaiko tik tris dešimtmečius

Danutė ŠEPETYTĖ

Išsigimusios doktrinos konservatorių bei malonumų partijos valdžia, regis, sutverta tam, kad galutinai patikrintų lietuvių atsparumą savivalei, kvailybei, palaidam gyvenimui ir protų okupacijai. Kad paaiškėtų galų gale, ar lietuviams nusispjaut, kaip jais manipuliuojama, kaip iškraipoma ir juodinama Tėvynės istorija ir jos iškilūs žmonės, – trumpai tariant, kaip metodiškai ir nuosekliai melas verčiamas tiesa. Aktorius, pedagogas, dainų autorius ir atlikėjas Gediminas STORPIRŠTIS, žvelgdamas į praeitį, pastebi tam tikrą dėsningumą: lietuvių kantrybė atlaiko daugiausia tris dešimtmečius. Tada ji sprogsta.

– Atrodote stebėtinai ramus: gal karantinas jums išskirtinai naudingas?

– Visomis prasmėmis. Aš niekada tiek laiko neturėjau. Priimi tą laiką kaip dovaną, aplinką susitvarkai, inkilėlius išsivalai. Jau dešimtmetis, kai gyvenu už miesto, jau galima sakyti, esu kaimietis.

Nelabai galėjau įsivaizduoti, kad taip gali nutikti. Labai ilgai tikėjau, kad gyvensiu senamiesty, bet dabar nesigailiu to žingsnio ir jame atrandu daug dalykų. Pavyzdžiui, kad kiekvienas medis – uosis, liepa, beržas, klevas, ąžuolas, lazdynas, – turi savo kvapą, kad kiekvienas žolynėlis turi savo vardą.

Taigi karantinas man dar vienas įdomus laikotarpis, kaip sovietmetis, kaip Sąjūdžio laikai, Nepriklausomybė, blokada, krizės, Europos Sąjunga… Mano tėvukas sakydavo: kiekvienoje situacijoje žiūrėk, kas nuo tavęs priklauso ir ką gali padaryti. Apskritai mūsų šalis gyvena turbūt vieną laimingiausių periodų – šitiek dešimtmečių be karo.

– Bet gyvename kaip kare… Tarpusavio susipriešinimas yra didžiulis.

– Galbūt tai žada permainas.

– Kokių permainų norėtumėt?

– Norėčiau daugiau meilės. Meilės ir pagarbos žmonėms. Tiesos. Daugiau valstybinio mąstymo. Nors kai kuriais atvejais jo apskritai nėra, – jis greičiau vadintinas antivalstybiniu.

Štai persona, kuri iškelia „n” bylų prieš Lietuvą, kuri pozuoja kaimyninės valstybės vėliavos fone, kaip niekur nieko paskiriama teisingumo ministre. Maža to, atsidūrusi šiame poste, ji proteguoja mažumų teises ir rengia tautinių mažumų įstatymą, kuris, jei būtų priimtas, lietuvių rankomis įteisintų lenkų autonomiją. Tektų keisti Lietuvos valstybės Konstituciją? Ką tokiame kontekste gali benustebinti pliažas Lukiškių aikštėje?

Arba sostinei vadovaujantis žmogus, kuris neįsigilinęs į Vilniaus istoriją ir net nesuvokia jos sakralinių vietų reikšmės? Liūdna, kad tokie žmonės užima vadovaujančius postus ir naudojasi jų suteikiama galia, daugeliu atvejų, tik ardyti, griauti.

– Vieną kadenciją jūs taip pat buvote išrinktas į Vilniaus miesto tarybą. Ši išvada iš ten?

– Ten pamatai, koks talpus žodis yra politika. Kai nesusiduri su realybe, nesupranti, kaip gali vienas „popieriukas” aštuonis mėnesius vaikščioti per savivaldybės aukštus ir kabinetus.

Kaip gali būti, kad politikas, ką tik gynęs viena, po kelių minučių mintį apverčia aukštyn kojom ir ima teigti priešingai. Lojalumas vyresnybei – pats svarbiausias jaunųjų politikų bruožas ir, metams einant, vis ryškėjantis.

Jeigu situacija savivaldos ir valstybės lygiu nesikeis, žmonės vienysis, be jokios abejonės, vienysis. Tai istoriškai neišvengiama. Galbūt tai susiję ir su mūsų tautos charakteriui būdingais bruožais. Lietuviai yra emocionalūs (dėl to kartais vadinami šiaurės italais), kita vertus, pagal filosofą Stasį Šalkauskį, analizavusį tautų vyraujančius bruožus, jiems itin būdingas ir tiesos poreikis.

Jeigu vokiečius charakterizuojanti savybė – disciplina, lenkus – „onoras”, pasirodymas, tai lietuviams labai svarbus tiesos jausmas. Žinoma, juo galima ir, kaip matome, yra manipuliuojama, tačiau tai įmanoma iki tam tikros ribos. Pažiūrėjus į Lietuvos istoriją, po 1831 metų sukilimo, sekė 1863 metų sukilimas, po ketvirčio amžiaus, – aušrininkų judėjimas, paskui – valstybės atkūrimas…

– Jau eina 32-ieji Nepriklausomybės metai… Kažkas bus?

– Jeigu mūsų išmintingi žmonės, pasirinkę politiką, išmoks susitarti, atskirti svarbas ir vienytis, tada kažkas gero ir bus.

– Jūsų sūnus aktorius Ainis kartą yra pareiškęs, kad teatras jums buvo ir yra šansas būti arčiau tiesos. Jis teisus?

– Taip, arti tiesos, keliaujant pažinimo keliu.

– Tarp jūsų veiklų (aktoriaus, bardo, kompozitoriaus, dainuojamosios poezijos festivalių meno vadovo ir kt.) yra ir pedagoginė – jau daug metų vadovaujate teatro studijai „Elementorius”, kurioje, leidžiu spėti, suteikiat galimybę būti arčiau tiesos ir grupei smalsaus bei kūrybingo jaunimo.

– Studijų laikais turėjome svajonę dar su šviesaus atminimo operos solistu Sergejumi Larinu surinkus grupę įsteigti būrelį savišvietos ir savivokos tikslais. Bet jis išvyko iš Lietuvos ir ši idėja pakibo ore. Dabar bandau ją įgyvendinti su šių dienų jaunimu. Labai smagiai leidžiame laiką. „Elementorius” yra seniausia veikianti teatro studija Lietuvoje; jai suėjo 55-eri.

– Perfrazuojant filosofę Neriją Putinaitę, visa, kas buvo įkurta sovietmečiu, šiandien turi negerą kvapą. Neseniai ji nukryžiavo „Lietuvos” ansamblį, išdrįsusį paminėti 80 metų jubiliejų. O jūs išdrįsote netgi dalyvauti šio kolektyvo programoje. Nesijaučiat susitepęs?

– Tai visiškai nepamatuota ideologinė ataka. „Lietuvos” ansamblis pastaruoju metu daro iš tikrųjų gražius ir įdomius darbus. Jos užsipultas spektaklis „Dievai ir žmonės”, mano nuomone, yra vienas įspūdingiausių ir reikšmingiausių pastarojo laiko pastatymų, kaip, beje, ir paskutinis jų darbas – opera „Mažvydas”.

Minėtos personos puolimas primena susidorojimą, kokių kultūros žmonių ar socialiai aktyvesnių žmonių atžvilgiu būta ir esama gana daug. Toks laikas. Nežinau, kodėl jis toks. Nežinau, kam to reikia, kas tam vadovauja. Kam kas tarnauja. Kam taip rūpi paneigti sovietmečiu kūrusias asmenybes?

Kas dabar išdrįs atsisakyti ar išbraukti iš mūsų kultūros, sakykime, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičius muziką, Antano Gudaičio tapybą, Stasio Krasausko grafiką, Juozo Miltinio, Jono Jurašo ar Eimunto Nekrošiaus spektaklius, Marcelijaus Martinaičio, Romualdo Granausko ar Justino Marcinkevičiaus kūrybą ir t.t. Be jų ir mes būtume kitokie, jų kūryba ir aktyvi visuomeninė pozicija buvo viena iš prielaidų mums dabar gyvent laisvoj šaly. Na, o važinėdamas po šalį su „Lietuvos” ansambliu, nuoširdžiai stebėjausi, kad nė vienoje salėje nebuvo matyti tuščių vietų.

– O kokios salės sutinka važinėjant su rašytojo Algimanto Bučio knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė”?

– Ši knyga – istorinė, skirta besidomintiems Lietuvos praeitimi, tad mes ir nesitikėjome tūkstantinės publikos. Džiaugdavomės, jei ateidavo ir trisdešimt ar visas šimtas suinteresuotų šia tema žmonių. Kartais net daugiau. Apskritai ši A.Bučio knyga itin sėkminga – jau pasirodė trečiasis jos leidimas, netrukus išeis nauja šiai temai skirta enciklopedinė autoriaus knyga išsyk lietuvių ir anglų kalbomis, su plačiais įvykių amžininkų šaltiniais ir visais mūsų karaliais.

– Koks jums skirtumas – kunigaikščių ar karalių Lietuva?

– Didžiulis skirtumas. Ir ne man vienam. Manyčiau, daugumai Lietuvos gyventojų ir daliai lietuvių visame pasaulyje. Iš tikrųjų tai pirmoji išsami studija apie viduramžių titulatūrą Lietuvoje, besiremianti pasaulyje dabar pripažinta titulų hierarchija. Ji parašyta pagal, ko gero, šiuolaikiškiausią metodologiją, pasitelkus ir archeologijos, ir filologijos, kalbotyros, tautosakos kontekstus, pateikiant visus knygoje cituojamus šaltinius ir jų vertimus, o ne jų nuorodas.

Jeigu grįžtume 3 dešimtmečius ar dar giliau į praeitį, kelis šimtus metų atgal, istorinės aplinkybės išduotų, kodėl, remiantis rusų ir lenkų, o ne Vakarų Europos šaltiniais, istorija buvo klastojama, tačiau nesuprantama, kodėl ji tebėra klastojama ir nepriklausomoje Lietuvoje. Juk nereikia baigti lotynų kalbos studijų, kad suprastum, jog žodis „rex” reiškia „karalius”, o „regnum” – „karalystė”…

– Tačiau mūsų istorikai juos supranta kitaip.

– Dabartinis Vilniaus universiteto rektorius istorikas Rimvydas Petrauskas tokį vertimą laiko vertėjų keistenybe. Tokiu atveju susimąstai, kur yra klaida. Ir kodėl taip yra? Kodėl istorikai be entuziazmo sutiko žinią, kai Nepriklausomybės Aktą Vokietijos archyvuose surado žmogus tartum iš pašalies? Prisimenat, kokia buvo jų atsaini reakcija?

Istorijos instituto darbuotojas, paklaustas, kodėl istorikai neieškojo šio dokumento, atsakė, kad jiems nebuvo liepta. Kaip darbuotoją jį gali suprasti, bet kaip pilietį – sunkiai, ypač tuo metu minint Nepriklausomybės 100-metį.

Manau, A.Bučio knyga verta išsamesnio pristatymo ir diskusijos, nes ji griauna nuo vaikystės įkaltą mitą, kad turime vienintelį karalių Mindaugą. Ar neatėjo laikas mums patiems rašyti savo istoriją, o ne žvalgytis į kaimynus, ką jie galvoja ir rašo apie mus?

Ar ne iš ten šiandien sklinda dezinformacija kai kurių istorinių įvykių ir istorinių veikėjų atžvilgiu (prisiminkime generolo Vėtros, Birželio sukilimo organizatoriaus K.Škirpos, A.Ramanausko-Vanago atvejus), kuri deramo specialistų atsako taip ir nesulaukia, o pavieniai žmonės, argumentuotai bandantys šias asmenybes ginti, netenka darbo. Ne be pagrindo dar Romualdas Ozolas pastebėjo, kad istorikų galvose Lietuvos mažai.

– Skaudžiai pranašingai dar 1988 metais jūsų mėgstamas poetas Sigitas Geda yra parašęs apie Lietuvą: „Jei po tūkstančio metų kada čia užklysi, keleivi/ Ir ant pilkalnio aukšto sustojęs žiūrėsi liūdnai, – /Pagalvok, kad gyventa, kad plaukta, kad trenktasi laivo į pajuodusį krantą…/Pelenai, pelenai, pelenai…”

– Tekstai kaip ir žmonės, vienus perskaitai ir pamiršti, o kiti nepalieka ir keliauji su jais per gyvenimą. S.Gedos raštai – tokie.

Išvis S.Geda yra titanas, nukritęs į Lietuvą. Vienas iš mūsų kultūros stulpų, kaip ir Just. Marcinkevičius, vienas epochos žinianešių, tiltininkų, kaip V.Mykolaitį-Putiną yra pavadinusi profesorė Viktorija Daujotytė.

Turime iš tikrųjų labai daug įspūdingų asmenybių. Aš nepaliauju jomis stebėtis, kaip ir mūsų seniausia dainuojamąja poezija, t.y. liaudies dainomis; labai norisi, kad ir jaunimui jos padėtų atverti užkoduotus kultūros ženklus. Kad juos pasiektų mūsų istorijos, tautosakos, poezijos šaukiniai, gebantys atrakinti mūsų kalbą ir lipdyti savastį. Tai mūsų šaknys, kurios išgrynina ir sustiprina.