Albertas Akstinavičius. Paskelbti jų pavardes, atimti iš jų visą duoną…

Kalbant apie piliečių lygybę prieš įstatymus, šalyje susiklostė įdomi situacija. Pirmiausia visuomenė įstatymais apibrėžė neliečiamųjų grupes,  įtvirtino jų neliečiamybę, o po to šios grupės ėmė terorizuoti pačią visuomenę.

Mūsų pačių pasirinktos ir įtvirtintos „neliečiamųjų” grupės bei jų atstovai pradėjo viešoje erdvėje paistyti bet kokius niekus, daryti neatsakingiausius pareiškimus, pranešimus, reikšti radikaliausias, netgi fašistuojančias nuomones, bet piliečiai jau nebegali nieko pakeisti, jie nedrįsta aniems nieko pasakyti – bet kuris paprieštaravęs  ar bent minimaliai juos  pakritikavęs, gali sulaukti pokalbio policijos nuovadoje arba drausminančio teismų verdikto.

Betgi mes patys suteikėme jiems teisę būti „neliečiamaisiais”!

Neseniai Arkadijus Vinokuras (matyt, save priskiriantis prie „neliečiamųjų”) portale DELFI.LT į šuns dienas išdėjo politologą Vytautą Sinicą, kuris tiesiai šviesiai pasiūlė naikinti šalies šeimas terorizuojančią  Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Tai, kad ši tarnyba piktnaudžiavo jai suteiktomis teisėmis pripažino teismai ir galiausiai pats Seimas, pakeitęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą.

Tačiau socialdemokratas  A.Vinokuras net įkaitęs publikacijoje „Dešiniųjų demagogų siaubas – vaikų teisės”  putojo, remdamas prie sienos  žymų politologą, dėl pasisakymo, kad reikia naikinti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, nors šis siūlė grįžti prie ankstesnio vaiko teisių apsaugos modelio ir tobulinti jį.

A.Vinokuras laidė V.Sinicos bendraminčių adresu nacistų ir bolševikų prakeiksmus. Anot jo,  kai demokratai nereaguoja į tokių politologų nuomonę kaip V.Sinicos, tai valdžią perima nacistai, bolševikai, banditai ir šiaip visokia smulkmė…

Iš A.Vinokuro publikacijos susidarė įspūdis, jog demokratai – tai būtent, jis ir į jį panašūs.

Būtinai pakarti

Tačiau iš tikrųjų tokio tipo veikėjams kaip A.Vinokuras demokratiškos pažiūros artimos tiek, kiek šuniui artimas gali būti botagas. Vienintelis jų argumentas, kurį jie netgi  pažadinti iš miego sugeba kartoti  – dešinieji ir visi  šalies patriotai yra  radikalai,  fašistai ir nacionalistai.

Šių A.Vinkuro tipo „demokratų” sąmonė persmelkta fiziologine  neapykanta kitaminčiams ir prievartos šauksmu.

Minėtai A.Vinkuro politinei partijai labai artimas bičiulis Vladimiras Iljičius kadaise yra rašęs laišką savo sėbrams: „Pakarti (būtinai pakarti, kad liaudis matytų) nemažiau 100 aiškių buožių, turčių, kraugerių. Paskelbti jų pavardes. Atimti iš jų visą duoną. Paimti įkaitus – sutinkamai su vakarykšte telegrama. Padaryti taip, kad šimtų varstų spinduliu liaudis matytų, drebėtų, žinotų, šauktų: smaugia ir pasmaugs kraugerius buožes. Telegrafuokite, jog gavote nurodymą ir įvykdėte. Jūsų Leninas“. 1918 m. rugpjūčio 22 d. (V.Leninas. Rinktiniai raštai. t.50, 165 psl.):

Tiesa, dabar ne 1918 -ieji, o ir politologas V.Sinica ne buožė ir ne turčius – jis viso labo Vilniaus universiteto doktorantas.

Tačiau A.Vinokuras nedviprasmiškai ir be užuominų klausia: „Ar Vilniaus universitetas turi problemų su doktorantų ruošimu? Gal naujasis VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas pasidomėtų dėstymo kokybe universitete?„.

Tai primityvus ir atviras A.Vinkuro raginimas universiteto rektoriui susidoroti su V.Sinica.

Beje, Vladimiras Iljičius taip pat sakytų: „… mes turime būtent dabar suduoti ryžtingiausią ir negailestingiausią smūgį  dvasininkijai ir nuslopinti jos pasipriešinimą taip žiauriai, kad šito ji nepamirštų keletą dešimtmečių… J (A.Latyševas. „Išslaptintas Leninas“. 1996 m.)

Laimei savo neapykantos kalbą šioje publikacijoje A.Vinokuras užbaigia gan praktiška gaidele. Jis mano, kad Lietuvoje didžiausia yra bėda, jog prie „valdžios lovio” ketverius dalyvauja jam nepatinkantys dešinieji radikalai, esantys koalicijoje su  LVŽS. A.Vinokuro nuomone, tai  – „R. Karbauskis, S. Skvernelis, A. Širinskienė bei kita šios partijos smulkmė”.

Pasirodo, jog visa šios A.Vinkuro rašliavos esmė – troškulys valdyti šalį.

Gal dėl to niekas ir neprieštarautų. Tačiau bėda ta, kad šis troškulys juo toliau, juo labiau darosi grėsmingesnis – fašistuojantys „neliečiamieji” jau ėmė persekioti žodžio laisvę ir bet kokią laisvesnę mintį.

Antai,  politologas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas Marius Kundrotas už socialiniame tinkle apie homoseksualus paskelbtą įrašą, kurį jis pats priskiria juodam humorui, buvo iškviestas pasiaiškinti į policiją, jam pradėtas ikiteisminis tyrimas.

„Vakaro žinios“ paskelbė interviu pavadinimu „Žodžio laisvės lieka vis mažiau”, kuriame žurnalistė Justina Gafurova politologo Mariaus Kundroto klausia:

– Koks procesas šiuo metu vyksta?

– Man yra griežtai uždrausta kalbėti apie bylos detales. Žinau, dėl kokio įrašo tai prasidėjo, bet tai viešinti man yra uždrausta. Vyksta ikiteisminis tyrimas.

Norėjau juodai pajuokauti, bet kažkas nusprendė kitaip. O svarbiausia, kad trisdešimtais Lietuvos Nepriklausomybės metais man net neleidžiama pasidalinti šia problema su savo šeimos nariais, nekalbant apie visuomenę.

– Ar žinote, kas kreipėsi į policiją su skundu?

– Galiu tik spėti iš viešos informacijos. Tai galėjo būti aktyvus homoseksualų veikėjas, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus komandos narys, kuris viešai buvo pasigyręs, kad mane dėl to įrašo apskundė.

Manau, tai yra politinė kova. Aš priklausau Centro partijai, kuri pasisako už prigimtinę šeimą ir prieš homoseksualių asmenų pretenzijas į šeimos statusą. Tas žmogus priklauso kitai stovyklai.

– Nustebote gavęs kvietimą į policiją?

– Mane ši žinia pritrenkė. Prisiminiau dainininko Whydoto dainą „Šėtone, prašau“, dėl kurios jam taip pat reikėjo lankytis teisme. Jis buvo kaltinamas, kad savo dainos žodžiais kursto nesantaiką prieš vaikus, skatina prieš juos smurtauti. Tačiau teismas leido egzistuoti tai dainai.Pasirodo, apie vaikus galima taip juodai juokauti, o apie kitas grupes – negalima.

– Ar humoras, kad ir juodas, neturėtų būti priskiriamas nuomonei, į kurią teisę suteikia žodžio laisvė?

– Manau, kad laisvės lieka vis mažiau. Yra tam tikros grupės, kurių negalima kritikuoti, negalima apie jas juokauti. Ir tai reiškiasi neapykantos nusikaltimų pagrindu. Jeigu vyras sumuša vyrą – tai chuliganizmas. Bet jeigu vyras sumuša homoseksualų vyrą – prie chuliganizmo pripaišomas ir neapykantos nusikaltimas. Tai sukuria privilegijuotas grupes, kai vieno asmens atžvilgiu tas pats veiksmas vertinamas vienaip, o kito asmens atžvilgiu – kitaip.

Įsivaizduokite, jeigu kas nors būtų sukūręs tokią dainą kaip „Šėtone, prašau“ apie homoseksualus. Kuo tam žmogui būtų pasibaigę?

Vienos grupės laisvos daryti, ką nori. Kitos grupės yra nelygiateisės. Štai su kolegomis neseniai socialiniame tinkle radome vieną anketą, kurioje atvirai pateikiama homoseksuali pornografija. Netgi su nepilnamečiais. Kolegos sako įtarę, kad ten net siūlomos prostitucijos paslaugos. Informacija buvo perduoda teisėsaugai, o pirmas atsakymas buvo, jog tai – menas. Viešojoje erdvėje atvirai vaizduoti homoseksualius lytinius aktus yra menas. O kai kažkas paleidžia juokelį apie šią grupę, turi rimtų problemų.

– Ar neatrodo, kad prisidengiant seksualinių mažumų teisių gynimu vis dažniau imami diskriminuoti tradicinės šeimos puoselėtojai?

– Manau, galima įžvelgti tokių tendencijų. Nes tai, ką mes vadiname prigimtinės šeimos gynimu, jie vadina homofobija ir diskriminacija.

Seksualinių mažumų judėjimo srovė vadovaujasi Naujosios kairės arba Frankfurto mokyklos ideologija, pagal kurią galima diskriminacija tik vienpusiškai. Kairuoliai gali diskriminuoti tradicinių pažiūrų žmones, o patys būti diskriminuojami negali. Tai vadinama represyvia, selektyvia tolerancija. Tendencijos matomos ir Lietuvoje. Manau, Lietuva, ypač su Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu, sparčiai artėja to link.

Jeigu vyksta karas, tame kare visuomet pasirenkamas dalinys, kuris sunaikinamas, o tada einama toliau. Tiek mano, tiek kai kurių kitų asmenų panašios bylos naudojamos įbauginti visuomenę, kad ji tylėtų. Arba netgi pritartų.

Įdomu, kad po mano to įrašo, kai kurie draugai nuo manęs atsiribojo. Tačiau taip pat atsirado naujų draugų. Tai rodo, kad kova dar nebaigta.

– Ar ši patirtis privers pasimokyti? Gal dabar atsargiau juokausite?

– Pasimokysiu. Tuomet tą įrašą paskelbiau gana spontaniškai, veikiamas emocijų. Šiandien būtent taip jau nerašyčiau. Tačiau nežadu perimti priešingos pusės pozicijų ir sakyti, kad viskas yra gerai ir reikia leisti gėjams tuoktis, įsivaikinti ar eiti į mokyklas dėstyti propagandos. Nemanau, kad šis procesas privers mane pakeisti savo pažiūras. Bet raiškos būdus – tikrai taip.