Kodėl eilinis Romos imperatorius Kaligula iki šiol minimas kaip žiauriausias, jokių taisyklių nepaisęs valdovas, nors tokių žmonijos istorijoje buvo daugybė? Greičiausiai dėl to kalti menininkai – Kaligulai parodę atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Būtent šis imperatorius tapo rašytojų įkvėpimo šaltiniu ir galiausiai savo valandos sulaukė XX amžiuje, virto vienu svarbiausiu Europos tekstų teatrui personažu.
Vasario 28, 29 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks vieno talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Jokūbo Brazio „Kaligulos“ pagal Albertʼo Camus pjesę premjera. Spektaklis prabils lietuvių kalba.
Albertʼą Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį
Šiandien Albertʼo Camus (1913–1960) „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija.
Pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.
1938-aisiais parašyta pjesė savo laiku šiltai sutikta nebuvo, tačiau pasirodęs romanas „Svetimas“ ir filosofinė esė „Sizifo mitas“ leido visiškai kitaip pažvelgti į šį tekstą. Taip „Kaligula“ užgriuvo visu savo prasminiu svoriu.
„Camus svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“ – konstatuoja režisierius Jokūbas Brazys ir ši jo tezė tik patvirtina, jog A. Camus kūryba, juolab „Kaligula“, nenustoja aktualumo.
Štai kaip rašė 23-ejų filosofas savo užrašų knygelėje: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną – „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Likite sveiki, aš grįžtu į Istoriją, kurioje mane užmūrijo tie, kurie bijo per daug stipriai mylėti.“
Jokūbas Brazys: „Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei“
Režisierius Jokūbas Brazys: „Mane traukia tyrinėti egzistencinės baimės, beviltiškumo ir beprotybės grimztį. Pragaras, kurį kuria Kaligula, yra pasipriešinimas neišvengiamybei. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp byrančio pasaulio ir bejėgio žmogaus? Analizuoju egzistencinės baimės prigimtį. Kaligula – tai odė nerimui.“
Vasario 28, 29 dienomis publikai pristatoma „Kaligulos“ premjera – tai pirmas režisieriaus J. Brazio pastatymas Vilniaus senajame teatre. J. Brazys – jaunosios kartos teatro režisierius, Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus mokinys, 2021 m. baigė režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sukūrė spektaklius pagal Moliere’o pjesę „Mizantropas“, Williamo Shakespeare’o „Makbetas“, Antono Čechovo „Žuvėdra“, Peterio Shafferio „Equus“, Agotos Kristof „Storas sąsiuvinis“ etc.
Šis pastatymas – tai 2023 m. birželio mėn. VST vykusios teatro laboratorijos „Mes – Prancūzija“ vaisius. Tuomet laboratorijoje buvo parodytas šios pjesės eskizas.
Ar Kaligula – tik serijinis žudikas?
A. Camus „Kaligulos“ siužeto centre pats Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona. Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius.
Režisierius J. Brazys spektaklio veiksmą, Romos imperiją perkelia į teatro kavinę: „Tai miglota tarpinė zona, mikrokosmas, kur susilieja tikrovės ir iliuzijų bangos. Laisvės labirinte Kaligula yra įkaitas, kuris kankinystę švenčia kaip išsilaisvinimą, skelbia, jog tik per kančią galima atskleisti tikrąją būtį. Tai žmogus, tyrinėjantis tamsią teatro erdvę.“
Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi?..
Draminiu veiksmu, herojaus ambicingu šaltakraujiškumu ši pjesė sukrečia ir šiandien, verčia apmąstyti valdžios ir individo santykį, kreipia dėmesį į šiandienos kontekstą. Pjesė išlieka aktuali, kalbanti apie žmonių išgyvenimus ir santykį su autoritetu bei moralines dilemas šiuolaikiniame pasaulyje. Patį Kaligulą galima interpretuoti kaip personažą, savyje užauginusį nerimo ir nepasitenkinimo šiuolaikinio pasaulio būkle jausmą, ir siekiantį išvalyti pasaulį – pakrikštyti jį ugnimi. Kaligula čia – figūra, ieškanti naujo kelio, radikalių pokyčių, krauju apvalant senąjį pasaulį. Kai tiek aplinkos problemos, tiek tarptautiniai konfliktai tampa vis nuožmesni, „Kaligula“ kviečia susimąstyti, kaip asmeninė ir politinė valia gali paveikti pasaulio likimą. Kaligula gali būti simbolinis priminimas, kad šiandieninėje pasaulio arenoje itin svarbu pasirinkti teisingą kelią. Ar renkamės tamsą ir susinaikinimą, ar visgi galime rasti būdą pasaulį dar išgelbėti?
„Kaligulos“ kodą atradę lietuvių režisieriai
Šios filosofinės tragedijos likimas Lietuvos teatre išskirtinis. Režisieriai Jonas Vaitkus, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija, o Kaligulos vaidmenį yra tekę kurti tokiems aktoriams kaip Regimantas Adomaitis, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, Ainius Storpirštis, Saulius Čiučelis.
VST premjeroje Kaligulos vaidmenį atliks aktorius Arturas Svorobovičius. Kūrybinė spektaklio komanda be abejonių priėmė režisieriaus J. Brazio iššūkį spektaklį suvaidinti lietuvių kalba.
Teatrologė Daiva Šabasevičienė po eskizo parodymo yra išsitarusi: „Dabar madinga kurti pasaulius, atmosferas. Brazio atmosfera labai teatrinė. Jis kaip niekas kitas moka labai tiksliai sukurti teatrą teatre ir žiūrovą panardinti į keliasluoksnius apmąstymus, pirmiausia susijusius su statomo kūrinio svarbiausia tema. Šis jaunas režisierius (…) sugebėjo per Camus smogti apie Camus.“
Premjerą palydi nuteistieji iki gyvos galvos
Kaip jau įprasta VST – premjerą lydi paroda ir diskusija iš ciklo „Mažoji scena“. Teatro erdvėje (1-asis ir 2-asis aukštas) bus eksponuojama Gedimino Sadausko fotografijų paroda „Lukiškių skr. Nr. 6“, kurioje nuteistųjų iki gyvos galvos ir kalėjimo kadrai, kurie buvo prisijaukinti 2013–2019 metais. Parodos „objektai“, kaip ir spektaklio „herojus“ Kaligula dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra užribyje, paraščių žmogus, autsaideris, nepritapėlis, budelis. Paroda, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis tam tikra prasme išplečia spektaklį, jo probleminį lauką. Teatras nėra tik pastatas, teatras yra kur kas daugiau. Tai minų laukas, kurį reikia pereiti.
Diskusijoje, kuri įvyko vasario 21 d., režisierius J. Brazys ir filosofas Kasparas Pocius kalbėjosi apie patį „Kaligulos“ pastatymą, pjesės ideologinius, filosofinius aspektus.
Daugiau apie spektaklį „Kaligula“: https://vsteatras.lt/spektakliai/kaligula-rez-jokubas-brazys
Diskusiją galima pažiūrėti: https://www.facebook.com/vsteatras/videos/1090670762184426
Vilniaus senasis teatras
J. Basanavičiaus g.13, Vilnius
Tinklalapis: https://vsteatras.lt/
