Labai teisingos yra Respublikos portale paskelbtos Seimo nario mintyse publikacijoje „Mindaugas Puidokas: Vaikų lyties keitimas ir Stambulo konvencija“.
Jis teigia, kad Stambulo konvencija yra brukama per visas duris ir langus jau kelinta kadenciją iš eilės, kad žmonės yra mulkinami, kad manipuliuojama visuomenės apklausų duomenimis. Antai, šiuo klausimu vėl sužibėjo visomis vaivorykštės spalvomis Laisvės partija, kuri siekia įteisinti vienalyčių asmenų partnerystes (gudriu nauju pavadinimu „civilinės sąjungos”).
Autorius rašo, kad jau spėta surinkti palaikymo balsus tiek priėmimo, tiek svarstymo stadijose. Liko paskutinė dalis – priėmimas. Ir tylėti apie tai negalima. Esame pasirinkimų laikotarpyje, kai matome kaip degradacija užtikrintai skinasi kelią į Lietuvą.
Autorius pastebi, kad Stambulo konvencija vėl „naglai“ stumiama Seime! Mat Tomas Raskevičius gina tradicines vertybes ir moteris. Tiesiog aukojasi žmogus – spjauna į prezidento metinę kalbą ir lekia sveikinti Stambulo konvencijos šalininkų konferencijos dalyvių Seime. Konferencijos pavadinimas: ,,Ar dėl Stambulo konvencijos Lietuva liks Europos užribyje?”
Gindami tradicines šeimas ir vertybes T. Raskevičius, M. Maldeikis ir A. Sysas rinks parašus ir kreipsis į Konstitucinį teismą dėl konvencijos atitikimo LR Konstitucijai,- teigia autorius.
Negalima nesutikti su juo, kad ratifikavus konvcenciją, mokyklose vaikai ir paaugliai bus ugdomi remiantis genderizmo ideologija, kuri ypač žalinga besivystančio vaiko psichikai ir asmenybei.
Šviečiant vaikus darželiuose ir mokyklose bus pasakojama apie2-jų princų „meilę” ir „didį gėrį” lyties keitime, kaip kiekvieno vaiko teisę. Jei tėveliai nutars nepritarti – bus nevalia, nes tokie tėvai taps smurtautojais prieš savo vaikus – esą riboja jų teises! Ar gi tai nėra psichologinis smurtas prieš vaikus?!- klausia autorius.
Dar viena didelė problema, kuri gali būti siejama su Stambulo konvencija – tai žodžio laisvės ribojimas. Pasisakantys PRIEŠ šį dokumentą, yra sutrypiami, jų nuomonės blokuojamos, o patys žmonės bauginami ir verčiami elgtis pagal kažkieno primestas taisykles.
Priėmus konvenciją už jai prieštaraujančius pasisakymus bus bylos ir tūkstantinės baudos. Ar norime, kad mūsų vaikai ir anūkai augtų šalyje, kur nėra žodžio laisvės ir klesti vaikų lytį keičiančios privačios klinikos?
Autorius teigia, jog tam, kad sutrukdytų šiai beprotybei, yra būtinas 71 Seimo nario balsas. Tačiau tiek jų neturi. Tai faktas, kuri suvokia dauguma.
Galite ir toliau manyti, kad Seimo opozicijoje dirbantys parlamentarai nieko neveikia. Galite mus kaltinti, kad tik virpiname orą feisbuko įrašais ir nieko nekeičiančiomis kalbomis posėdžių metu. Tačiau galima veikti su žmonių pagalba tik pasinaudodami išmintį. Dėl to ne viskas yra taip, kaip atrodo, o problemų viešinimas ir nuoseklus aiškinimas, prie ko veda įstatymų priėmimas, yra būtinas. Masinis ir viešas žmonių pasipiktinimas bei nepritarimas priimamiems sprendimams dažnai verčia liberalkonservatorius atsitraukti ir nepriimti nepopuliarių sprendimų.
Štai šioje pasakojimo dalyje apima nusivylimas, dėl Seimo nario nenuoširdumo. Panašu, kad jis taip pat prisideda prie visuomenės mulkinimo.
Žmonės nėra tokie naivūs, kad nesuprastų, jog ne liberalkonservatoriai ar ponas V.T.Raskevičius su visa jo apylasive partija „užsako muziką“ Seime. Seimo narys tikriausiai girdėjo, kad 2023 m. gegužės 17-ąją – per vadinamąją Tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną – JAV ambasada Lietuvoje išplatino dvidešimt dviejų užsienio valstybių ambasadorių Lietuvoje pasirašytą viešą pareiškimą, kuriame teigiama, kad Lietuvoje nėra užtikrinamos ir yra pažeidžiamos LGBTQI+ bendruomenės teisės.
Šiame pareiškime išsamiau nedetalizuojama, kokios tai teisės ir kokiu būdu jos nėra užtikrinamos ar kaip yra pažeidžiamos, esą minėta bendruomenė susiduria su reikšmingomis kliūtimis, trukdančiomis visapusiškai įsitraukti ir būti priimta į visuomenę, bet konkrečiai nenurodo, kokios yra tos kliūtys ir kaip jos trukdo bendruomenei įsitraukti į visuomenės gyvenimą.
Minėti ambasadoriai ragina Lietuvos Respublikos Seimą priimti Civilinės sąjungos įstatymą, netiesiogiai darydami spaudimą įstatymų leidybos institucijai Lietuvoje.
Kažkodėl neteko girdėti, kad „kovingi” Seimo opozicionieriai būtų parengę kokį nors atsakomąjį kolektyvinį laišką tiems patiems ambasadoriams dėl to, kad jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą. Tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama „žmogaus teisė“ nei į vienalytės „šeimos“, nei juo labiau į vienalytės „santuokos“ pripažinimą, jeigu to nenustato valstybė savo vidaus teisėje.
„Kovingoji” Seimo opozicija nedrįso minėtiems ambasadoriams priminti, jog tiesioginis ir viešas užsienio valstybių ambasadorių spaudimas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės šeimos modeliui ir visuomenės moralei yra šiurkštus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus.
Tai išdrįso tai padaryti tik Nacionalinis suvienijimas, išplatinęs birželio 20 d. kreipimąsi į minėtus ambasadorius, kurie 2023 m. gegužės 17 d. pasirašė viešą pareiškimą dėl LGBT teisių užtikrinimo Lietuvoje. Taigi nereikia lieti krokodilo ašarų ir apgailestauti, kad visuomenė mano, jog Seimo opozicijoje dirbantys parlamentarai nieko neveikia. Nuolankaus jų tylėjimo veikimu niekaip nepavadinsi.
Tas pat ir dėl Stambulo konvencijos. Neteko girdėti opozicijos protestų prieš genderizmo ideologiją skleidžiančias tarptautines institucijas, nekalbant prieš organizacijas donores, kurios dosniai šeria vietinius Lietuvos „nevyriausybininkus“, kad šie už pinigus visomis pakampėmis skleistų neomarsksistinį daugybinių lyčių marazmą.
Gal ir derėtų prisipažinti, kad mūsų politikai kažkaip tradiciškai yra baikštūs. Jie it zuikiai bet kokį užsieniečio pageidavimą supranta tik kaip įsakymą, kurį nedelsdami vykdo. Reikėtų įgyti bent šiek tiek drąsos prisipažinti, jog esame itin bailūs politikai, visi – ir pozicijoje, ir opozicijoje. Todėl nereikia dangstytis masiniu viešu žmonių pasipiktinimu ar nepritarimu priimamiems sprendimams. Juk tam Seimo narius ir renka, kad jie atstovautų Tautai, nes mano, kad jie yra drąsūs ir verti pasitikėjimo.
Pasirodo, ne.
