Šį straipsnį paskatino parašyti įvykis, kuomet teisme buvo pasiekta labai svarbi pergalė už žodžio ir lygiateisiškumo principą ateinančiuose 2020 m. LR Seimo rinkimuose. Teismas konstatavo, kad VRK ir LRT pažeidė debatų lygiateisiškumo principą. Tačiau apie viską iš pradžių.
Apklausos ir politkorektiškumas
Apklausas kuria kompanijos, kurios gali būti politiškai orientuotos į vieną ar į kitą pusę, priklausant kurioje pusėje yra didesnė elito įtaka. Kitas momentas – ar išties apklausos reprezentuoja faktinę rinkimų baigtį? Galime netgi kalbėti ne apie Lietuvą. Siūlau prisiminti 2016 m., kurie kai kurių politikų yra įvardijami kaip politinės revoliucijos metai, kuomet apklausos buvo stipriai atitrūkusios nuo faktinių rinkimų rezultatų. Prieš įvykstant JK referendumui daugelis apklausų teigė, kad Britanija pasiliks ES. Tačiau rinkimų lemtis buvo kitokia. Ta pati pasaka su 2016 m. JAV prezidento rinkimais. Absoliuti dauguma apklausų bei medijos platformų prognozavo JAV prezidento rinkimų baigtį ne dabartinio prezidento naudai. Tačiau nugalėjo tas, kas neturėjo laimėti.
Apklausos, kurios yra atliekamos įvairių kompanijų galimai gauna klaidingus rezultatus dėl to, jog žmonės bijo išties atskleisti savo politinę valią. Yra ne vienas pavyzdys, kuomet žmonės yra išmetami iš darbo dėl savo politinių pažiūrų, kurios netelpa į politkorektiškumo rėmus. Tačiau ar problema slypi alternatyviame požiūryje, ar politkorektiškume, kuris sieja baimę?
Pagaliau vieša paslaptis, jog tokios tarptautinės korporacijos kaip „Google“ ar „Facebook“ yra nusistačiusios prieš konservatyvias pažiūras. Tą įrodo ne tik darbuotojų liudijimai, bet ir skirtingai taikomi algoritmai politikams priklausomai nuo jų pažiūrų: konservatyvią mintį atstovaujantys politikai pasižymi mažesniu matomumu „Facebook“, nei kairieji politikai. Peršasi viena išvada: viešasis diskursas leidžia labai didelį nuomonių spektrą, tačiau tik nedidelė dalis nuomonių yra leistinos. Leistinos tos nuomonės, kurios įvardija ir propaguoja žiniasklaidos elitas.
Politkoretiškumas kaip cenzūra alternatyviems požiūriams
Žvelgiant iš šalies, politkorektiškumas turi kilnią misiją – kalbėti kalba ar naudoti įvairias politines priemones siekiant išvengti ką nors įžeisti ar kaip nors nepalankiai vertinti vieną ar kitą visuomenės grupę. Tačiau praktika yra kitokia.
Mes politkorektiškumą suprantame kaip žodžio laisvės varžymą, kuris mums draudžia kalbėti nepatogiais, bet dažnu atveju būtinais klausimais. Dar visai neseniai kalbėti apie migracijos problemas Vakaruose buvo „politiškai nekorektiška“. Tuo tarpu politikai, kurie išdrįsta kalbėti politiškai nekorektiškomis temomis yra išvadinami marginalais, ksnenofobais ir fašistais. Peršasi mintis, jog tokia politinio korektiškumo kultūra atveria kelią status quo autoritarizmui: visi alternatyvūs požiūriai yra diskredituojami kaip niekam tikę ir į juos nėra žiūrima kaip į „korektiškus požiūrius“. Tai vyksta tada, kuomet žiniasklaidos elito nuomonė nesutampa su išsakoma nuomone, o kaip ir ne paslaptis, žiniasklaidos elitas yra glaudžiai susijęs su ekonominiu ir politiniu elitu.
Tradicinė šeima nėra „vatnikų“ tema
Politikai, kurie pasisako už tradicinę šeimą yra pašiepiami kaip pernelyg konservatyvūs ir užsidarę pasauliui, tačiau ar tai yra tiesa? Manau, kad kalbėti apie šeimos sampratą yra normalu ir pagrįsta.
Mes esame už tradicinę šeimą, kadangi vienos lyties šeimoje trūksta požiūrių įvairovės. Vyro ir moters gyvenimo supratimas, tikslai, požiūriai į santykių kūrimą yra skirtingas. Iš to išplaukia paprasta išvada: gyvenant tik su dviejomis „mamomis“ arba vyru, kuris užima „mamos“ vietą nesugebėtų pateikti skirtingo pasaulio supratimo, kuris yra diktuojamas biologinių sąlygų. Antra, nėra patikimų įrodymų, jog visuomenė turinti daug vienalyčių šeimų yra stabili ir psichologiškai sveika. Tyrimai apie vienalytes šeimas neatsižvelgia į faktą, jog šios šeimos gyvena tarp tradicinių šeimų. Nėra kalbama apie psichologinę gerovę ir visuomenės stabilumą, jei staiga dingtų tradicinės šeimos samprata iš mūsų gyvenimų.
Paskutinis kritikos taškas yra tyrimų problemiškumas. Dažnu atveju vienalytės šeimos yra pasiturinčios, tokiu būdu jos visiškai nereprezentuoja pilno ekonominio spektro: būtų smalsu pažvelgti į vienalyčių šeimų stabilumą skurdo kontekste.
Tiesiai ir aiškiai: mes esame tikra alternatyva
Mes, Nacionalinis susivienijimas esame tikroji alternatyva politkorektiškom partijom. Einame į politiką ne „prie lovio“. Einame į politiką, nes tikime, kad reikia sugrąžinti žodžio laisvę į diskursą. Mes – nebijome kalbėti politiškai nekorektiškomis temomis. Sakome ir komentuojame dalykus taip, kokie jie yra ir neesame kontroliuojami užsienio fondų, kurių interesai nebūtinai turi sutapti su mūsų Tautos interesais. Ir taip, aš aiškiai pasakau, kad tikime, jog šeima prasideda tik nuo vyro ir moters.
Ačiū Aleksandrui Nemunaičiui už puikų straipsnį ir komentuotojui už labai gerą komentarą! Šaunuoliai!
Daugeliui žmonių politkorekcija – tai kažkas juokinga ir linksma. Tačiau taip nėra, politinis korektiškumas – mirtinai pavojingas. Šis reiškinys kelia mirtiną pavojų mąstymui, protui, o be jų žmogus pavirsta „daržove“.
Viskas, prie ko prisiliečia politkorekcija – vysta ir vėliau žūsta. Amerikos studentų miesteliuose susiaurėjo žodžio laisvė, iškraipyti mokymo kursai, politizuotas klasifikavimas intelektualinį padorumą pakeitė bespalviais lozungais. Iš auditorijos į auditoriją profesoriai platina ideologinę tuščiažodystę ir lozungus, kurie verčia studentus visa tai vartoti nesusimąstant. Ir šios vietos – o jų daug – jau nebe universitetai, o nedidukės, pliušu išmuštos Šiaurės Korėjos.
Kas gi yra toji politkorekcija? „Politiškai korektiški“ žmonės mūsų studentų miesteliuose iš esmės nepageidauja, kad jūs sužinotumėte atsakymą į šį klausimą. Kodėl? Ogi todėl, kad politinis korektiškumas yra ne kas kita, kaip ir marksizmas, iš ekonominės sferos įdiegtas į kultūrinę terminologiją.
Paralelės akivaizdžios. Pirma – abi klasikinės teorijos – ir ekonominis, ir kultūrinis marksizmas yra totalitarinės ideologijos. Abi pretenduoja į „tiesą“, kuri prieštarauja žmogaus prigimčiai ir patirčiai. Priešingai nei ekonominiame marksizme, politkorekcijoje nėra tokio dalyko kaip „beklasė visuomenė“, nėra ir ekonominio stimuliavimo. Politiniam korektiškumui neturi reikšmės tai, kad vyras ir moteris skiriasi vienas nuo kito, kaip ir jų prigimtiniai vaidmenys visuomenėje. Rasės ir etninės grupės turi specifines charakteristikas, o homoseksualizmas – nėra norma.
Antra paralelė – ir klasikinis, ir kultūrinis marksizmas aiškina istoriją tik pagal vieną faktorių. Klasikinis marksizmas tvirtina, kad visą istoriją lemia gamybos priemonių nuosavybė. Politiškai korektiškas kultūrinis marksizmas kalba, kad istorija aiškinama pagal tai, kokia grupė – seksualinė, rasinė ir seksualiai normali ar nenormali – turi valdžią kitoms grupėms.
Trečia paralelė – abi marksizmo rūšys skelbia, kad tam tikros grupės a priori yra gėris, o kitos – kenksmingos, čia nekreipiamas dėmesys į aktualų individo elgesį. Ekonominis marksizmas gėriu laiko darbininkus ir valstiečius, o vidutinė klasė jam kenksminga. Kultūrinis marksizmas gėriu laiko juodaodžius, lotynus, feministes, homoseksualus ir kitas mažumas, o baltasis žmogus jam – blogis. Politinis korektiškumas nepageidauja pripažinti moterų ne feminisčių ir laiko juodaodžius, kurie atmetė šią ideologiją, baltaisiais.
Ketvirta paralelė – ekspropriacija. Ekonominis marksizmas eksproprijuoja vidutinės ir aukštesniosios klasės turtą ir atiduoda jį valstybei. Kultūrinis marksizmas ir studentų miesteliuose, ir vyriausybėje uždeda baltajam žmogui apribojimus ir perduoda privilegijas grupėms, kurios laikomos „gėriu“.
Ir, pagaliau, abi marksizmo rūšys naudojasi analizės metodu, kuris demonstruoja jų ideologijos teisingumą bet kurioje situacijoje. Klasikiniame marksizme toks metodas yra ekonomika. Kultūriniam marksistui – tai lingvistika: dekonstrukcija. Dekonstrukcija iš pradžių pašalina iš teksto visas prasmes, o vietoje jų įstato naujas reikšmes. Bet kokiu atveju tekstai privalo iliustruoti moterų, juodaodžių, homoseksualistų ir kitų mažumų engimą, kurį vykdo baltaodis žmogus ir Vakarų kultūra. Pradiniai autoriaus ketinimai neturi jokios reikšmės.
Šitos paralelės nėra atsitiktiniai sutapimai. Kultūrinio marksizmo politinis korektiškumas faktiškai yra pagimdytas ekonominio marksizmo ir tai padarė Frankfurto mokykla. I pasaulinio karo metu marksistams iškilo sudėtinga problema: kodėl Europos proletariatas nekelia revoliucijos ir nekuria naujos, marksistinės santvarkos, kaip pranašavo jų ideologija. Du žymūs marksizmo ideologai – Antonio Gramši Italijoje ir Djerdis Lukačas Vengrijoje – rado atsakymą į šį klausimą – kalta vakarietiška kultūra. Ji apakino darbininkus, ir jie nemato tiesos, „klasinių interesų“. Kad socializmas paimtų valdžią, iš pradžių turi būti sunaikinta vakarietiška kultūra. Lukačas 1919 metais iškėlė klausimą: „Kas gali mus išgelbėti nuo Vakarų civilizacijos?“ Bolševikas, kultūros reikalų komisaras Vengrijos sovietinėje Bela Kuno vyriausybėje, Lukačas pirma, ką padarė – įvedė seksualinį “švietimą” vengrų mokyklose.
1923 metais Lukačas ir grupė vokiečių marksistų įkūrė „smegenų centrą“ kurio tikslas buvo išversti marksizmą iš ekonominių terminų srities į kultūrinę terminologiją. Tai Socialinių Tyrimų institutas prie Frankfurto Universiteto. Institutas greitai tapo žinomas kaip Frankfurto mokykla. 1933 metais, kai nacionalsocialistai atėjo į valdžią Vokietijoje, Frankfurto mokykla persikraustė į Niujorką.
Čionai trys pagrindinės figūros – Teodoras Adorno, Erichas Fromas ir Vilhelmas Raichas – sukūrė „kritinę teoriją“, sukryžminę Marksą su Froidu ir paskelbė pagrindinius vakarų kultūros elementus „prietarais“ ir „psichikos sutrikimais“. „Kritiški teoretikai“ įtikinėjo, kad tokie „prietarai“ kaip krikščionybė, kapitalizmas ir tradicinė patriarchalinė šeima turi būti sunaikinti.
Ryšys tarp Frankfurto mokyklos ir 7 dešimtmečio studentų neramumais atsekamas per šios mokyklos svarbiausią figūrą – Herbertą Markuzę. Tai žmogus, kuris sugalvojo frazę „Užsiimkim meile, o ne karu“. Markuzė savo knygose „Erosas“ ir „Civilizacija“ įtikinėja, kad efektyvūs vakarų civilizacijos griovimo įrankiai yra seksas, narkotikai ir rokenrolas. Frankfurto mokyklos idėjos per radikalius studentų veikėjus ir sukūrė tai, ką mes dabar žinome „politkorekcijos“ pavadinimu.
Purvina politinio korektiškumo paslaptis – tai marksizmas. Marksizmas, iš ekonomikos perkeltas į kultūrą. Mes žinome, kuo marksizmas pavertė Rusiją. O dabar mes turime leisti kultūriniam marksizmui padaryti tą patį su Amerika?